Lengvoji atletika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lengvoji atletika – integralinė sporto šaka, apimanti ėjimo, bėgimo, metimų, šuolių rungtis. Pavadinimas kilęs nuo gr. athlon – „varžybos, kova“, o žodis „lengvoji“ naudojamas atskirti šią sporto šaką nuo sunkiosios atletikos (sunkumų kilnojimas, imtnės). Nuo pirmųjų 1896 m. vasaros olimpinių žaidynių įtraukta į olimpinę programą.

[taisyti | redaguoti kodą]

Senovinė graikiška vaza, vaizduojanti bėgimo rungtį

Primityvia forma lengvosios atletikos varžybos buvo rengiamos Senovės Egipte prieš daugiau kaip 4000 metų ir tik apie 1500 m. pr. m. e. jos buvo susistemintos Kretoje. Vėliau kretiečių pavyzdžiu pasiekė ir achajų. Žodis „atletas“ kilo iš graikiško žodžio „athlos“, reiškiančio rungtyniavimą, o „stadionas“ iš senovės graikų atstumo mato, kuris lygus maždaug 180 metrų.

Atletika buvo vienintelė sporto šaka pirmojoje Graikijoje vykusioje Olimpiadoje 776 pr. m. e. Bėgimo, šuoliavimo ir pan. varžybas organizuodavo ir kitose šalyse, tačiau jos dažnai buvo ne sportinio, o kovinio pobūdžio. Naujosios lengvosios atletikos rungtynės, kuriose daugiausia buvo varžomasi bėgimo ir ėjimo rungtyse, pradėtos rengti Anglijoje XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje. Pirmosios rungtynės tarp profesionalių atletų ir lažybos dėl jų rezultatų atsirado XIX a. pradžioje. Apie 1860 metus varžybos išpopuliarėjo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose, o 1866 m. įvyko pirmasis oficialus Jungtinės Karalystės lengvosios atletikos čempionatas. Vėliau šis sportas ėmė populiarėti JAV ir žemyninėje Europos dalyje. Pirmosiose naujųjų laikų olimpinėse žaidynėse buvo varžomasi daugiausiai bėgimo ir stadiono rungtyse.

Rungtys[taisyti | redaguoti kodą]

400 m bėgimas su barjerais – lengvosios atletikos rungtis

Lengvąją atletiką sudaro šios rungtys:

Organizavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tipinio lauko stadiono schema

Dauguma lengvosios atletikos treniruočių ir varžybų gali vykti uždarose patalpose (lengvosios atletikos manieže), tačiau pavasarį ir vasarą paprastai organizuojama lauke (stadionuose arba gamtos plotuose). Vyrai ir moterys rungiasi atskirai, taip pat atskirai varžosi skirtingos amžių grupės.

Bėgikai iš pradžių neturėjo startavimo atsparų, todėl tiesiog suformuodavo atsparą žemėje patys. Vėliau jos buvo pradėtos gaminti iš medžio, o šiomis dienomis tai portatyvinis metalinis įtaisas. Nuo 1928 m. atsparos naudojamos distancijose iki 400 m, kad atletas tvirčiau atsispirtų ir nepaslystų starto metu. Tarptautinėse varžybose jos jungiamos prie įrenginio, nustatančio netikrus startus. Bėgimo lenktynės prasideda starto teisėjui iššovus iš pistoleto. Starto šūvis įjungia elektroninį laikmatį arba kitą patvirtintą įrenginį, kuris nustato oficialius rezultatus. Iki 10000 m distancijose laikas matuojamas šimtųjų sekundes dalių tikslumu, ilgesnėse distancijose dešimtųjų ar sekundės tikslumu. Ties stadiono finišo linija yra įrengiama kamera, kuri fiksuoja kertančius liniją. Ji filmuoja nuolat ir yra sinchronizuota su laikrodžiu, matuojančiu laiką šimtosiomis sekundės dalimis.

Šuolio į tolį, trišuolio ir sprinto iki 200 m rungtyse anemometru yra matuojamas vėjo greitis. Jeigu pasiekiamas rekordas, bet į nugarą pūtė didesnis nei 2 m/s vėjas - rekordas nefiksuojamas.

Mėtimo rungtyse tris teisėjai matuoja atstumą sertifikuota plienine rulete. Matavimai atliekami nuo apskritimo, kuriame buvo atletas metimo metu centro arba apskritimo lanko iki projekcijos, kur mestas įrankis pasiekė žemę. Oficialiai fiksuojamas atstumas, priklausomai nuo rungties, yra 1 ar 2 cm trumpesnis už tikrąjį. Tokia pat sistema naudojama šuolio į tolį ir trišuolio rungtyse.

Stadionas[taisyti | redaguoti kodą]

Stadione, kuriame rengiamos oficialios varžybos, turi būti 400 m ilgio bėgimo trekas, suskirstytas į 6 arba 8 takelius, vietos šokinėjimo ir mėtymo rungtims stadiono viduryje, bei vandens kliūtis bėgimui su kliūtimis. Bėgimo rungtyse bėgama prieš laikrodžio rodyklę taip, kad atletų kairė ranka būtu nuolat nukreipta į vidinę tako pusę.

Kad stadioną būtų galima naudoti ištisus metus, šiuolaikiniam trekui iškloti naudojama sintetinė guma arba poliuretanas išskyrus žole ir specialiais milteliais dengiamas vietas.

Maniežas[taisyti | redaguoti kodą]

Maniežo arba uždarų patalpų stadionas lengvojoje atletikoje nuo lauko stadiono skiriasi specialiais 60 m bėgimo takeliais. Tokios trumpos distancijos bėgikai išvysto didelį greitį, bet neturi laiko sustoti, todėl už bėgimo takelių turi būti įrengta speciali minkšta dalis, jog atletai galėtu į ją lengvai atsitrenkti ir sustoti. Uždarų patalpų arenos nėra pritaikytos jokioms metimo rungtims, išskyrus rutulio stūmimui.

Bendrosios taisyklės[taisyti | redaguoti kodą]

Varžybų eiga nustatoma burtų traukimu. Lengvaatlečiams praleidusiems savo eilę rungtyje, nebeleidžiama kartoti bandymo. Sportininkai, pavėlavę dėl nepateisinamos priežasties, gali būti diskvalifikuoti tame bandyme. Lengvaatlečiai antrą kartą pavėlavę atlikti bandymą, diskvalifikuojami tolesniems bandymams ir fiksuojamas rezultatas, pasiektas prieš diskvalifikavimą. Teisėjai gali dar kartą suteikti vieną bandymą, jei atletui buvo sutrukdyta. Rungtyniaujančių aprangą sudaro šortai (trumpikės), sportiniai bateliai ir aptemti marškinėliai. Ant aprangos būtinai turi būti raištis su atleto numeriu. Lengvaatlečiai gali dėvėti vieną batelį, du arba rungtyniauti basi. Maratono ir kroso rungtyse avalynė yra būtina. Siekiant padidinti sukibimą ant kiekvieno batelio gali būti iki 11 dyglių.

Organizacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausia lengvosios atletikos organizacija yra Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF), kuri atsakinga už pasaulio rekordų fiksavimą, stambių varžybų organizavimą, kvalifikacinių normatyvų nustatymą ir lengvosios atletikos sporto reglamentavimą. Išviso 213 šalių ir teritorijų savo nacionalines lengvosios atletikos asociacijas, kurios prižiūri vietinės reikšmės čempionatus ir fiksuoja rekordus. Jos suskirstytos į šešis regionus:

Šešių regioninių asociacijų žemėlapis

Lengvoji atletika Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lengvosios atletikos veiklą ir čempionatų vykdymą šalyje prižiūri Lietuvos lengvosios atletikos federacija. Organizacija taip pat fiksuoja Lietuvos sportininkų pasiekiamus nacionalinius rekordus. Nuo 1921 m. vykdomi Lietuvos lengvosios atletikos čempionatai. Pirmieji šalies lengvaatlečiai pasirodė 1928 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Amsterdame, Nyderlanduose. 1934 m. Lietuvos lengvaatlečiai dalyvavo ir I Europos lengvosios atletikos čempionate, kuris vyko Italijoje, Turine.

Sovietmečiu šeši atletai tapo Olimpiados prizininkais (Antanas Mikėnas, Birutė Kalėdienė, Nijolė Sabaitė, Remigijus Valiulis, Laimutė Baikauskaitė ir Romas Ubartas) Kaip nepriklausoma šalis Lietuva pelnė penkis olimpinius medalius (Romas Ubartas - auksas, Austra Skujytė - sidabras ir Virgilijus Alekna - 2 aukso ir 1 bronzos medaliai). Pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose yra pasižymėję trys lietuviai: 1983 m. čempionate Ana Ambrazienė ir Galina Murašova pelnė sidabro medalius, bei Virgilijus Alekna, kuris laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. Pasaulio uždarų patalpų čempionate lengvaatletės Nijolė Medvedeva ir Austra Skujytė yra pelniusios du bronzinius apdovanojimus.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Lengvoji atletika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.