Gdanskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gdanskas
lenk. Gdańsk
   POL Gdańsk COA.svg      Gdansk flag.svg   
Gdańsk kamienice przy Długim Targu.jpg
Namai „Ilgajame turguje“

Gdanskas
54°22′00″N 18°38′00″E / 54.366667°N 18.633333°E / 54.366667; 18.633333 (Gdanskas)Koordinatės: 54°22′00″N 18°38′00″E / 54.366667°N 18.633333°E / 54.366667; 18.633333 (Gdanskas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: link={{{alias}}} Pamario vaivadija
Valsčius: Gdansko
Įkūrimo data: XX a.
Miesto prezidentas: Paweł Adamowicz
Gyventojų (2014[1]): 461 531
Plotas: 261,96 km²
Tankumas (2014[1]): 1 762 žm./km²
Altitudė: -1 6 - 180 m
Pašto kodas: 80-008 iki 80-958
Tinklalapis: www.gdansk.pl
Commons-logo.svg Vikiteka: GdanskasVikiteka
Kirčiavimas: Gdánskas (vok. Dáncigas)

Gdanskas (lenk. Gdańsk, kaš. Gduńsk, vok. Danzig, lot. Dantiscum, Dantis, Gedanum) – miestas-apskritis, uostamiestis šiaurės Lenkijoje, prie Baltijos jūros Gdansko įlankos, išsidėstęs pavėjinėje Helio pusiasalio pusėje. Pamario vaivadijos sostinė.

Miestu teka dvi Vyslos upės atšakos, jame daug tiltų. Išskyrus pramonės rajonus ir modernųjį Langarteną, Gdansko stilius viduramžiškas: daug siaurų vėjuotų gatvelių, namų stačiais stogais ir balkonais.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1 guldenas. Dancigo 1923 m. moneta
Miesto panorama (XVII a. graviūra)
Miesto prieplauka su žymiuoju senoviniu kranu Żuraw (Krahntor) (1895 m.)
Goreljefas-Sobieskio karūna su Lietuvos-Lenkijos herbu ant karališkosios koplyčios Gdanske

Manoma, kad šioje vietoje jau V amžiuje buvo nedidelė gyvenvietė, kuri pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose 997 m. Nuo 1308 m. lapkričio 14 d. miestas buvo valdomas Vokiečių ordino. 1466 m., pasibaigus Trylikos metų karui tarp ordino ir Lenkijos, miestas atiteko Lenkijos karalystei. 1793 m. po Lenkijos padalinimo Gdanskas sugrįžta į Prūsijos valdymo sferą.

Pasibaigus I pasauliniam karui, pagal Versalio taikos sutartį (1919 m.), miestas įgauną laisvojo miesto statusą, jį valdo Tautų Lyga. Lenkijai suteikta teritorijos priėjimui iki miesto, kuris buvo vadinamas Dancigo koridoriumi (dar. Lenkų koridorius), kuris skyrė Rytų Prūsiją nuo Vokietijos. Tuo metu mieste gyveno daugiausia vokiečiai ir nedaug lenkų. Pastarieji turėjo teisę į savas įstaigas: mokyklas, bibliotekas ir pan.

1939 m. Vokietija pareikalavo sugrąžinti miestą bei suteikti galimybę susisiekti su Rytų Prūsija. Kai Lenkija atsisakė tai padaryti, atsirado pretekstas pradėti karą. Rugsėjo 1 d. miestas buvo atakuotas, pirmieji smūgiai teko miesto paštui ir Vesterplatėje įsikūrusiai lenkų įgulai. Nepaisant atkaklaus lenkų priešinimosi jau kitą dieną miestą užėmė vokiečių kariuomenė ir jis buvo prijungtas prie Rytų Prūsijos.

1945 m. sausį Raudonoji armija smarkiai subombardavo miestą – centre sugriovimai siekė apie 70-80 %. Pasibaigus II pasauliniam karui pagal Potsdamo konferencijos nutartį Rytų Prūsija buvo likviduota, o pietinė jos dalis su Gdansko miestu buvo atiduota Lenkijai, vokiečiai buvo deportuoti. Iš karto po karo, nežiūrint į sunkią ekonominę padėtį, miestas buvo pradėtas atstatinėti, ypatingą dėmesį skiriant senamiesčio rekonstravimui. 8-me dešimtmetyje šiame mieste susikūrė Nepriklausoma profsąjunga Solidarumas (lenk. Solidarność), kurios veikla nutraukė socialistinio valdymo viešpatavimą.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
9971308 m. Lenkija
1308–1466 m. Vokiečių ordinas
1466–1793 m. Lenkijos karalystė (Po 1569 m. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė)
1793–1805 m. Prūsijos karalystė
18071814 m. Laisvasis Dancigo miestas
18151871 m. Prūsijos karalystė
1871–1918 m. Vokietijos imperija
1918–1939 m. Laisvasis Dancigo miestas
1939–1945 m. Vokietija
nuo 1945 m. Lenkija


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Klasikinė etimologija neturi aiškaus paaiškinimo dėl miesto vardo. Pavyzdžiui, jo šaknį bandoma kildinti iš proslavų gъd 'pelkė, šlapia vieta', o galūnė ьsk yra įprasta slavų vietovardžiams, tačiau elementas -an- yra neaiškus. [2] Kiti etimologai vardą sieją su gotais, pvz., Gutiskanja 'gotų pakraštys'. [3]

Žymios vietos[taisyti | redaguoti kodą]

Senamiestis – XII–XVIII a. architektūrinis kompleksas.

  • Šv. Mergelės katedra (bazilika) – ankstyvosios gotikos, antra pagal dydį (po Kelno katedros) ir pati didžiausia plytinė, katedra Europoje. Pastatyta 13431505 m. Joje yra daug flamandų tapytojo Hanso Memlingo paveikslų, vaizduojančių paskutinįjį teismą (centrinė panelė Nacionaliniame muziejuje).
  • Karališkasis kelias – kelias vedantis pro miesto vartų kompleksą, gatve Dluga pasiekiantis centrinę miesto turgaus aikštę (Dlugij targ), kurioje išsidėstę daug renesanso stiliaus žymių pastatų bei monumentų:
    • Miesto rotušė
    • Artuso kiemas
    • Neptūno fontanas
    • Aukso namai
    • Žalieji vartai
  • Birža (pastatyta 1379 m., buvo pirklių gildija)
  • Šv. Kotrynos bažnyčia
Šv. Mergelės katedra
  • Langartenas (Langgarten) – įkurtas 18951896 m. vietoje šiaurinės ir vakarinės tvirtovių: jame daug parkų, plačių gatvių, šiuolaikinė architektūra.
  • Jūrų muziejus

Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslas[taisyti | redaguoti kodą]

Gdansko universitetas

Gdanske ir priemesčiuose yra daug mokslo įstaigų, jose mokosi apie 60 000 studentų.

Daug aukštesniųjų mokyklų ruošiančių administravimo, finansų, ekonomikos, turizmo specialistų.

Jūrų muziejus
Gdansko jūrų uostas

Universiteto geologijos katedrai kurį laiką vadovavo išeivis iš Lietuvos profesorius Stasys Beniušis, Dailės akademijoje dirbo žinoma Lietuvos sieninės tapybos restauratorė Aldona Ona Kalitytė.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Gilią istorinę praeitį turinčiame mieste gausu kultūros objektų: muziejai, opera, teatras, kino teatras, meno galerijos. Rengiamos miesto šventės, festivaliai, parodos, kiti kultūros renginiai.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Ekonomiškai Gdanskas yra vienas svarbiausių Lenkijos miestų. Jame yra ne tik puikus jūrų uostas, bet ir gera infrastruktūra upių laivybai, geležinkelis į Varšuvą ir kitus svarbius Europos miestus. Kartu su Gdynia, per Gdanską eina didžioji dalis Lenkijos eksporto ir importo.

Išvystyta daug pramonės šakų: laivų statyba, geležinkelio vagonų ir traukinių gamyba, gaminami baldai, trąšos, ginklai, plytos, cigaretės, cukrus, apdorojami riešutai, gintaras ir kt.

Lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos Vytis ir Lenkijos erelis ant paminklo Jonui Sobieskiui Gdanske

Kartu su lenkų repatrijantais po Antrojo pasaulinio karo mieste apsigyveno ir lietuviai. Prie jų prisijungė ir per karą Gdanske atsidūrę pabėgėliai iš Lietuvos. 1962 m. gruodžio 28 d. susikūrė LVKD Gdansko skyrius, pirmininku buvo išrinktas Kazys Vasiliauskas. 1964 m. skyrius jungė 26 narius, 1977 m. jis oficialiai užregistruotas savivaldybėje. Buvo šaukiami susirinkimai, kuriuose skaitomos paskaitos apie Kristijoną Donelaitį, Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų ir kt. [4]

Lietuviai gdanskiečiai tvarkė Štuthofe kalintų lietuvių kunigo Alfonso Lipniūno ir inžinieriaus Antano Šapalo kapus gretimame Pucko miestelyje (1989 m. palaikai buvo perlaidoti Lietuvoje). 2008 m. birželio 29 d. Pucke kunigui Alfonsui Lipniūnui atidengta paminklinė lenta. 2008 m. šalia Gdansko filharmonijos esančioje Lenkijos žvaigždžių alėjoje buvo įamžintas Lenkijos lietuvių dailininkas Stasys Eidrigevičius – paliko joje metalinį rankos įspaudą.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]


Panorama-Gdańska-Grodzisko.jpg



Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Główny Urząd Statystyczny, dane za rok 2014, stan na 01.01.2014. [1]
  2. Е. М. Поспелов. Географические названия мира: топонимический словарь. Москва, Русские словари, Астрель, АСТ, 2001; с. 115.
  3. Adrian Room. Placenames of the world: origins and meanings. McFarland & Company, Inc., Publishers; Jefferson, North Carolina 28640; 135 p.
  4. Vitalija Stravinskienė. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 metais

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]