Belgija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Koninkrijk België
Royaume de Belgique
Königreich Belgien
Belgijos vėliava Belgijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Belgija žemėlapyje
Valstybinė kalba olandų, prancūzų, vokiečių
Sostinė Briuselis
Didžiausias miestas Briuselis
Valstybės vadovai Filipas I
Karalius
Elijas di Rupas
Premjeras
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
30 528 km² (135)
6,20 %
Gyventojų
 – 2006 liepa (progn.)
 – Tankis
 
10 379 067 (75)
339,99 žm./km² (16)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
330,40 mlrd. $ (30)
31 800 $ (17)
Valiuta Euras
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +1
UTC +2
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo Nyderlandų
1830 m.
1839 m.
Valstybinis himnas Belgijos himnas
Interneto kodas .be
Šalies tel. kodas 32

Belgija (ol. België, pranc. Belgique, vok. Belgien), oficialiai Belgijos Karalystė (ol. Koninkrijk België, pranc. Royaume de Belgique, vok. Königreich Belgien) – valstybė šiaurės vakarų Europoje. Ji yra viena iš Europos Sąjungos steigėjų ir joje yra ES būstinė bei kitų svarbių tarptautinių organizacijų, tarp jų NATO. Belgija turi sausumos sienas su Nyderlandais, Vokietija, Liuksemburgu ir Prancūzija, Šiaurės Vakaruose valstybės krantus skalauja Šiaurės jūra ir Duvro (arba Pa De Kalės) sąsiauris.

Belgija priklauso „Žemųjų šalių“ regionui (kurį taip pat sudaro Nyderlandai ir Liuksemburgas). Taip pat Belgija priklauso ir šių trijų valstybių ekonominei sąjungai, vadinamai Beniliuksu (nuo 1948 m.). Žemosios šalys yra tankiausiai gyvenamos Europoje, tačiau gyvenimo lygis jose yra labai aukštas.

Belgija yra palyginti nauja valstybė, gavusi nepriklausomybę tik 1830 m. Iki tol ją valdė Nyderlandai. Dabartinės jos sienos nustatytos tik 1919 m.

Upė Masas dalija šalį perpus. Į šiaurę iki pat jūros driekiasi derlingos lygumos. Į pietus nuo Maso eina Ardėnų kalnai, kur prastose žemėse išsibarstę reti ūkeliai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Žemutinių provincijų istorija ir Belgijos istorija.

100-44 m. pr. m. e. dabartinės Belgijos teritorijoje buvo Romos imperijos Belgijos Galijos (lot. Galia Belgae) provincija, kurioje gyveno keltų gentys belgai ir germanų gentys frankai. Nuo IV a. riba tarp šių dviejų genčių tapo riba tarp valonų ir flamandų. Belgijos teritorijoje V a. konsolidavosi Frankų valstybė, ir iš čia Chlodvigas pradėjo užkariavimus Europoje. 751 m. Frankų karalystėje Merovingus pakeitus Karolingams, teritorija tapo Karlo Didžiojo imperijos dalimi.

Po Verdeno sutarties 843 m. Belgijos teritorija buvo padalinta tarp Vakarų Frankų ir Vidurio Frankų karalysčių. 855–959 m. didžioji jos dalis priklausė Lotaringijos karalystei, o šiai suskilus – Žemutinei Lotaringijai. Progresuojant feodaliniam susiskaldymui, XI-XIV a. Belgijos teritorijoje čia susikūrė daug feodalinių valstybėlių. Tarp jų didžiausios buvo Brabanto, Limburgo ir Liuksemburgo hercogystės, Flandrijos, Heno ir Namiūro grafystės, Lježo vyskupija.

Burgundijos imperija XIV–XV a.

Nuo XIV a. vidurio dinastinių ryšių dėka vietos valstybėles kartu su valstybėlėmis dabartinių Nyderlandų ir Liuksemburgo teritorijose palaipsniui suvienijo Burgundijos kunigaikštystė: taip susikūrė Burgundijos Nyderlandai. Po 1477 m. šios kunigaikštystės perėjo Habsburgų dinastijai: čia susikūrė Habsburgų Nyderlandai. 1556 m. Habsburgų imperatoriui Karoliui V padalinus visas Habsburgų valdas, Belgijos teritorija perėjo Ispanijos atšakai. Po Nyderlandų revoliucijos 1581 m. šiaurinės provincijos atsiskyrė ir suformavo Nyderlandų valstybę, kai tuo tarpu dabartinės Belgijos ir Liuksemburgo teritorijas liko valdyti Ispanijos Habsburgai. Ši valda buvo žinoma kaip Ispanijos Nyderlandai ar Pietiniai Nyderlandai. 1713 m. pagal Utrechto sutartį Belgijos teritorija atiteko Austrijos Habsburgams ir tapo žinoma kaip Austrijos Nyderlandai; 1795 m. ją okupavo ir aneksavo Prancūzija, o 1815 m. pagal Vienos kongresą atiteko Nyderlandams: sukurta Jungtinė Nyderlandų Karalystė.

Epizodas iš Belgijos revoliucijos 1830 m.

1830 m. spalio 4 d. Belgija tapo nepriklausoma karalyste, ir 1831 m. į sostą žengė pirmasis istorijoje nepriklausomos Belgijos karaliaus Leopoldo I. Šis įvykis iki dabar pripažįstamas kaip nacionalinė šventė. XIX a. Belgija tapo kolonijine valstybe ir kurį laiką turėjo savo kolonijų Afrikoje: Laisvąjį Kongą ir Belgijos Kongą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. į Belgiją įsiveržė Vokietija, bet prasidėjo karaliaus Alberto I vadovaujamas rezistencinis judėjimas. 1919 m. pagal Versalio sutartį Belgijai atiteko Malmedi, Eupeno ir kt. teritorijos. Per Antrąjį pasaulinį karą 1940–1944 m. Belgija vėl buvo okupuota Vokietijos. Karalius Leopoldas III (valdė 1934–1951 m.), pasirašė kapituliacijos aktą prieš nacistinę Vokietiją, buvo jos karo belaisvis. Vokietijai pralaimėjus karą, 1944 m. paliko šalį.

1950 m. Leopoldui III grįžus, tai sukėlė didžiulį gyventojų pasipiktinimą. Karalius buvo priverstas atsisakyti sosto sūnaus Bodueno labui. Boduenas valdė iki 1993 m., tačiau neturėjo vaikų. Jam mirus, sostą paveldėjo jo jaunesnysis brolis Albertas II, dabartinis Belgijos karalius.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Belgijos politinė sistema.
Tautos rūmai Belgijos parlamento rūmai

Belgija yra konstitucinė monarchija (kartu – tautos monarchija, nes karaliaus titulas yra Belgų karalius, o ne Belgijos karalius) ir parlamentinė demokratija, kuri po II pasaulinio karo evoliucionavo nuo unitarinės valstybės iki federacijos. Dviejų rūmų parlamentą sudaro Senatas ir Atstovų rūmai. Senatą sudaro bendruomenių, regionų atstovai bei tiesiogiai išrinkti politikai; Atstovų rūmai renkami tiesiogiai pagal proporcinę rinkimų sistemą. Belgijoje dalyvavimas rinkimuose yra privalomas.

Federalinę vyriausybę formaliai skiria karalius, ji turi gauti Atstovų rūmų pasitikėjimą. Vyriausybei vadovauja Ministras pirmininkas. Konstitucija reikalauja, kad vyriausybėje būtų vienodas skaičius olandiškai kalbančių ir prancūziškai kalbančių narių. Valstybės vadovas yra karalius, tačiau faktiškai valdžia priklauso federalinei, regioninėms ir bendruomenių vyriausybėms.

Teisės sistema remiasi civiline teise ir yra kilusi iš Napoleono kodekso.

Nuo 1970 m. politinės partijos yra pasidalijusios kalbiniu pagrindu. Tiek prancūzakalbių, tiek olandakalbių bendruomenės turi partijas, priklausančias pagrindinėms politinėms srovėms – liberalų, krikščionių demokratų ir socialdemokratų. Taip pat įtaką įgauna žaliųjų bei (ypač Flandrijoje) nacionalistinės partijos.

Nuo 1999 m. Ministru pirmininku buvo Gyjus Verhofstatas (Flamandų liberalų ir demokratų partija), kuris sudarė 6 partijų Liberalų – socialdemokratų – žaliųjų koaliciją (dažnai vadinama vaivorykštės koalicija; tai pirmoji vyriausybė nuo 1958 m., kurioje nėra Krikščionių demokratų). 2003 m. rinkimuose valdančioji koalicija išlaikė savo pozicijas; sudaryta 4 partijų Liberalų – socialdemokratų koalicija.

Nuo 2009 m. Ministru pirmininku Yvas Letermas (ol. Yves Leterme, Flamandų krikščionių demokratų partija).

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Belgijos bendruomenės ir regionai.

Belgija yra susiskirsčiusi į tris kalbines bendruomenes: olandiškąją, prancūziškąją ir vokiškąją.

Taip pat Belgija yra padalinta į tris administracinius regionus, kurie suskirstyti į 10 provincijų (skliausteliuose nurodomi administraciniai centrai):

Belgijos administracinis suskirstymas

Smulkiausias administracinis vienetas yra komuna. 19 iš jų yra Briuselio regione, 262 – Valonijoje ir 308 – Flandrijoje. Tiek provincijos, tiek komunos yra pavaldžios atitinkamam regionui.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Belgijos geografija.
Kraštovaizdis Ardėnuose

Bendras sienų ilgis: 1385 km. Pakrantės ilgis: 65 km. Sienų su kaimyninėmis valstybėmis ilgis: Prancūzija – 620 km, Nyderlandai – 450 km, Liuksemburgas – 148 km, Vokietija – 167 km

Didžiąją paviršiaus dalį užima lyguma. Paviršius pamažu aukštėja iš š. v. (nuo Šiaurės jūra) į p. r., kur iškyla Ardėnų kalnai. Lyguma daugiausia plokščia, žema (iki 180 m). Pajūryje vietomis jos aukštis žemiau jūros lygio (vad. Polderiai), todėl ten, kur nėra kopų, prie jūros supilti pylimai. Maso ir jo intako Sambro slėniai skiria lygumą nuo peneplenizuoto skalūninio kristalinio Ardėnų kalnų masyvo. Ardėnų kalnai upių slėnių suskaidyti į plynaukštes. Aukščiausia viršūnė – Botranžo kalnas (Signal de Botrange) – 694 m. Pačiuose pietryčiuose yra klintinių kalvagūbrių (iki 460 m).

Didžiausios upės (Šiaurės jūros baseino): Masas ir jo intakas Sambras, Šeldė ir jos intakas Lisas. Upės laivybinės, žiemą neužšąla. Nuotėkį reguliuoja kanalų, šliuzų, perpumpavimo stočių sistema.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas vidutinių platumų jūrinis šiltas. Būdingi drėgni v. ir p. v. vėjai. Tolėjant į žemyninę Belgijos pusę, pastebimas temperatūros padidėjimas. Ardeno regione karštos vasaros kontrastuoja su ganėtinai šaltomis žiemomis. Smarkūs lietūs prasideda būtent aukštose vietovėse. Visu metų laiku dažni rūkai ir dulksna, o balandis ir lapkritis yra ypač lietingi mėnesiai. Briuselyje, kuris išsidėstęs pačiame Belgijos centre, temperatūros vidurkis svyruoja nuo 0 °C iki 5 °C sausį ir nuo 13 °C iki 22 °C liepą. Ostendėje, pajūryje, vidutinė temperatūra 1-5 °C sausį ir 14-22 °C liepą. Krituliai Briuselyje pasiskirstę tolygiai, po 820 mm per metus.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Belgijos ekonomika.
Briuselio finansų centras

Viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių Europos valstybių. Aukštas pramonės (mašinų, elektrotechnikos, chemijos, lengvosios) ir aptarnavimo sferos lygis.

Dirbančiųjų pasiskirstymas pagal sektorius:

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Turizmas yra labai svarbus Belgijai. Ši šalis populiari tarp vokiečių, britų, liuksemburgiečių, prancūzų ir olandų. Britai gana dažnai lanko Vakarų Flandrijos provincijojePirmojo pasaulinio karo išlikusius karo paminklus ir kapines. Pamėgtos turistų yra ir atostogos Belgijos Šiaurės jūros pakrantės kurortuose (Knoke-Heistėje, Bredenėje, De Panėje, Njivporte, Ostendėje ir kt.). Kiti regionai taip pat yra labai pamėgti lankytojų iš kitų šalių. Iš Belgijos nesunkiai galima dienai nukeliauti į kaimynines šalis (Prancūziją, Nyderlandus arba Junktinę Karalystę). Labai populiarios yra kelionės į Briuselį, Haseltą, Gentą, Antverpeną bei kitus miestus. Vienas lankomiausių Belgijos miestų yra Briugė, kuris neretai laikomas Šiaurės Venecija.

Valstybės biudžetas[taisyti | redaguoti kodą]

Valstybės biudžetas 2009 m. siekė 183 Mlrd. eurų, o šalies pajamos buvo 163 Mlrd. eurų. Tai sudarė 20 Mlrd. eurų arba 6 % valstybės biudžeto deficito pagal BVP[1]. Nuo 1995 iki 2007 m. Belgijai pavyko ženkliai sumažinti savo šalies skolas. 2011 m. šalies skolos siekė 361,7 Mlrd. eurų arba 98 % Belgijos BVP[1].

Antverpeno uostas
Metai 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009
Vyriausybės skola % BVP 113,7 % 107,9 % 106,6 % 103,5 % 98,5 % 94,2 % 92,1 % 88,1 % 84,2 % 89,6 % 96,2 %
Deficitas % BVP -0,6 % 0,0 % 0,4 % -0,1 % -0,1 % -0,3 % -2,7 % 0,2 % -0,3 % -1,3 % -6,0 %
Šaltinis: Eurostat[2]

2006 m. šalies išlaidos šiems sektoriams siekė (% BVP):

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Populiacijos augimas nuo 1948 m. Gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais.
Pagrindinis straipsnis – Belgijos demografija.

Pasak 2007 m. statistikos, beveik 92 % šalies gyventojų yra Belgijos piliečiai ir maždaug 6 % – kitų Europos sąjungos valstybių. Labiausiai paplitusios tautinės mažumos yra italai (171 918), prancūzai (125 061), olandai (116 970), marokiečiai (80 579), ispanai (42 765), turkai (39 419) ir vokiečiai (37 621).[4][5]

Net 97 % belgų gyvena miestuose[6]. Gyventojų tankumas Belgijoje yra 342 žm./km² – vienas didžiausių Europoje. Palyginimui, bendras pasaulio gyventojų tankumas yra 42 žm./km².

Kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Oficialios kalbos:

██ Olandų (gimtoji kalba: ~59 %, antra kalba: ?)

██ Prancūzų (gimtoji: ~40 %, antra: ~48 %)

██ Vokiečių (gimtoji: ~1 %, antra: 27 %)

Belgija turi tris oficialias kalbas – olandų, prancūzų ir vokiečių. Apytiksliais apskaičiavimais, 59 % gyventojų gimtoji kalba yra olandų (dar dažnai vadinama flamandų), 40 % – prancūzų. Olandiškai kalbantys žmonės yra susikoncentravę šiaurinėje Belgijos dalyje (Flandrijoje), o prancūziškai kalbantys – šalies pietuose (Valonijoje). Briuselis oficialiai yra dvikalbis, bet 80-85 % sostinės gyventojų kalba prancūziškai.[7][8] Iš užsienio kalbų Belgijoje populiariausia yra anglų, kuria kalba 59 % vyresnių nei 15 metų gyventojų[9].

Nors Belgijoje vartojama prancūzų kalba yra beveik identiška vartojamai Prancūzijoje, tam tikrų žodyno, tarimo ir semantikos skirtumų yra. Tą patį galima pasakyti ir apie Belgijoje naudojamą olandų kalbą bei jos ryšį su Olandijoje vartojama kalba. Daug flamandų savo vietinėje aplinkoje vis dar kalba olandų kalbos dialektais. Valonų kalbą, kuri iki XX amžiaus pradžios buvo pagrindinė Valonijos regiono kalba, dabar daugiausiai supranta pagyvenę žmonės ir ji yra vartojama tik retkarčiais. Valonijos dialektai, tarp jų ir pikardų[10], nėra naudojami viešajame gyvenime.

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Tradiciškai gyventojų daugumą (75 %) sudaro Romos katalikai, bet 2004 m. duomenimis, tik 4-8 % belgų reguliariai lanko bažnyčią. Antra didžiausia religija yra islamas, kurį praktikuoja 3-4 % gyventojų.[11][12] Daugelis Belgijos musulmonų yra sunitai ir gyvena didžiuosiuose miestuose, kaip Antverpenas, Briuselis ir Šarlerua. Taip pat šalyje yra nedidelės protestantų, stačiatikių, anglikonų ir judėjų mažumos. Jos, kartu su keliomis nereliginėmis organizacijomis, turi oficialų statusą, kas, be kita ko, reiškia, kad dvasininkai (arba, nereliginėse organizacijose, patarėjai) gauna atlyginimą iš valstybės lėšų ir valstybinėse mokyklose, tėvų pasirinkimu, vaikai gali būti mokomi bet kurios iš oficialų statusą turinčių religijų ar pažiūrų sistemų. Nors kai kurios mažumų religijos, kaip sikhizmas ir hinduizmas, dar neturi tokio statuso, budizmas jau žengia pirmuosius žingsnius link buvimo pripažintu nereligine organizacija.[13][14]

Pasak 2005 m. apklausos, 43 % Belgijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 29 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 27 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“[15]. 2006 m. apklausa Flandrijos regione, kuris laikomas labiau religingu nei Valonija, atskleidė, kad 55 % regiono gyventojų laiko save religingais, bet tik 36 % tiki, kad pasaulį sukūrė Dievas[16].

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Belgijos kultūra.
Briuselio vafliai, už Belgijos ribų žinomi kaip belgiški vafliai

Belgijos kultūros apibrėžimas yra diskutuotinas, nepriklausomai kokia kalba kalba žmonės, yra žymūs skirtumai tarp kultūrinių grupių: flamandųFlandrijos ir valonųValonijos, bei Briuselio. Nors prancūzakalbių belgų iš Briuselio priskyrimas valonams yra atmetamas Valonų kultūros manifesto ir kai kurių regionalistų iš Briuselio[17].

Dauguma belgų savo kultūrą laiko neatskiriama Europos ir Vakarų Europos dalimi. Nepaisant to, abi kultūrinės bendruomenės yra linkusios kurti savo individualistinę, bei kolektyvinę kultūrą. Flamandų kultūra daugiau siejasi su Angliakalbe (kuri dominuoja moksle, profesiniame gyvenime ir žiniasklaidoje) bei su Nyderlandų kultūra. Prancūzakalbių kultūra daugiausia siejasi su Prancūzijos bei kita prancūzakalbe kultūra.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Žymiausi romanikos architektūriniai statiniai Belgijoje yra Collégiale Saint-Gertrude de Nivelles (1046 m.) ir Collégiale Saint-Gertrude de Nivelles (Turnė). Žymiausi gotikiniai XV a. statiniai yra Onze-Lieve-Vrouwekathedraal (Antverpenas). Žymiausias Baroko palikimas yra Gran Plasas Briuselyje. Žymus Jugendo stiliaus architektai buvo Victor Horta ir Henry van de Velde, kurie įtakojo ankstyvąją XX a. Belgijos ir aplinkinę architektūrą.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Belgijos literatūra praeityje buvo darnesnė nei dabar. Ji dabar yra padalinta į flamandų ir prancūzakalbę literatūrą. Iki XX a. belgų rašytojai dažniausiai rašė prancūzų kalba nors jei jie ir buvo flamandai, nes tuo metų prancūzų kalba buvo dominuojanti kalba pasaulinėje kultūroje, o taip pat ir Belgijoje (žymūs rašytojai prancūzakalbiai: Suzanne Lilar, Emile Verhaeren ir Maurice Maeterlinck) beje daugelis žymių rašytojų rašę prancūzų kalba nors ir buvo kilę iš flamandų šeimų (ypač iš Briuselio: Jacques Brel). Kai flamandų judėjimas įgavo vis didesnę svarbą, olandų rašytojai vis labiau populiarėjo Flandrijoje ir net suvaidino svarbų vaidmenį Flamandų judėjime (tarkim Hendrik Conscience). Šiuo metu žymūs flamandų rašytojai yra Tom Lanoye ir Dimitri Verhulst.

Karnavalas Belgijoje

Taip pat buvo rašoma valonų kalba. Ja rašė Nicolas Defrecheux ir Edouard Remouchamps.

Žymiausi belgų autoriai yra: Guido Gezelle (1830–1899 m.), Emile Verhaeren (1855–1916 m.), Max Elskamp (1862–1931 m.), Maurice Maeterlinck (1862–1949 m.), Paul van Ostaijen (1896–1926 m.), Henri Michaux (gimęs Prancūzijoje, išsilavinęs Belgijoje 1899–1984 m.) ir Jacques Brel (1929–1978 m.) Žymiausi prozos rašytojai yra: Hendrik Conscience (1812–1883 m.), Charles de Coster (1827–1879 m.), Willem Elsschot (1882–1960 m.), Michel de Ghelderode (1898–1962 m.), Georges Simenon (1903-1989 m.), Louis Paul Boon (1912–1979 m.), Hugo Claus (1929–2008 m.), Pierre Mertens (1939 m.) Ernest Claes (1885–1968 m.) ir Amélie Nothomb (1967 m.).

Muzika[taisyti | redaguoti kodą]

Daug garsių klasikinės muzikos kompozitorių yra gimę Belgijoje. Vienas iš žymiausių yra César Franck. Henri Vieuxtemps, Eugène Ysaÿe, Guillaume Lekeu ir Wim Mertens irgi yra garsūs. Daugelis viduramžių bei renesanso kompozitorių: Gilles Binchois, Orlande de Lassus, Guillaume Dufay, Heinrich Isaac, Jacob Obrecht ir kiti, yra kilę iš dabartinės Belgijos teritorijos (franko-flamandų mokykla).

Gerai žinomi dainininkai yra Jacques Brel, Arno, Maurane, Bobbejaan Schoepen, Salvatore Adamo, Philippe Lafontaine ir Pierre Rapsat.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Belgijoje 1972 m. vyko IV Europos futbolo čempionatas, 2000 m. (kartu su Nyderlandais) – XI Europos futbolo čempionatas.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Claus Hecking: Das politische System Belgiens. Leske und Budrich, Opladen 2003, ISBN 3-8100-3724-9
  • Frank Berge, Alexander Grasse: Belgien – Zerfall oder föderales Zukunftsmodell? Der flämisch-wallonische Konflikt und die Deutschsprachige Gemeinschaft. Leske und Budrich, Opladen 2003 (Regionalisierung in Europa, Band 3), ISBN 3-8100-3486-X
  • Johannes Koll (Hrsg.): Belgien. Geschichte – Politik – Kultur – Wirtschaft. Aschendorff Verlag, Münster 2007, ISBN 978-3-402-00408-1
  • Insa Meinen: Die Shoa in Belgien, Wissenschaftliche Buchgesellschaft, Darmstadt 2009 ISBN 978-3-534-22158-5

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Eurostat, Bereitstellung der Daten zu Defizit und Verschuldung 2009
  2. Eurostat, Finanzstatistik des Sektors Staat, Haupttabellen
  3. Der Fischer Weltalmanach 2010: Zahlen Daten Fakten, Fischer, Frankfurt, 8. September 2009, ISBN 978-3-596-72910-4
  4. Perrin, Nicolas, Université Catholique de Louvain, Study Group of Applied Demographics (Gédap) (April 2006). "European Migration Network—Annual Statistical Report on migration and asylum in Belgium (Reference year 2003)—section A. 1) b) Population by citizenship & c) Third country nationals, 1 January 2004." (PDF) pp. pages 5–9 Belgian Federal Government Service (ministry) of Interior—Immigration Office. Suarchyvuota nuo originalo 14 Birželis 2007. Nuoroda tikrinta 2007-05-28.
  5. De vreemde bevolking
  6. "(Prancūziškai, galima pasikeisti į olandų kalbą) Quelques résultats des précédents recensements—Indicateurs de logement (1991)." Belgian Federal Government Service (ministry) of Economy—Directorate-general Statistics Belgium: © 1998/2007. Nuoroda tikrinta 2007-05-08.
  7. Flemish Academic Eric Corijn (initiator of Charta 91), at a colloquium regarding Brussels, on 2001-12-05, states that in Brussels there is 91% of the population speaking French at home, either alone or with another language, and there is about 20% speaking Dutch at home, either alone (9%) or with French (11%)—After ponderation, the repartition can be estimated at between 85 and 90% French-speaking, and the remaining are Dutch-speaking, corresponding to the estimations based on languages chosen in Brussels by citizens for their official documents (ID, driving licenses, weddings, birth, sex, and so on); all these statistics on language are also available at Belgian Department of Justice (for weddings, birth, sex), Department of Transport (for Driving licenses), Department of Interior (for IDs), because there are no means to know precisely the proportions since Belgium has abolished 'official' linguistic censuses, thus official documents on language choices can only be estimations. For a web source on this topic, see e.g. General online sources: Janssens, Rudi
  8. "Belgium Market background." British Council. Nuoroda tikrinta 2007-05-05.—Strictly, the capital is the municipality Brussels, though the Brussels-Capital Region might be intended because of its name and also its other municipalities housing institutions typical for a capital.
  9. (Anglų k.)Europeans and their Languages (14 psl.)
  10. Gordon, Raymond G., Jr. (ed.) (2005). "Languages of Belgium." Ethnologue: Languages of the World, 15th edition. SIL International Dallas, Texas, USA. Nuoroda tikrinta 2007-05-07.
  11. The many faces of Islam, TIME
  12. 'Belgian Malcolm X' seeks office
  13. Bousetta, Hassan; Gsir, Sonia; Jacobs, Dirk (2005). "Active Civic Participation of Immigrants in Belgium—Country Report prepared for the European research project POLITIS, Oldenburg." (PDF) Carl von Ossietzky University, Oldenburg IBKM. Nuoroda tikrinta 2007-05-08.
  14. "België gaat plat op zijn buik voor China (Belgium bends over backwards for China)", Metro (Belgian newspaper), 2007-05-10, p. 2. Nuoroda tikrinta 2007-05-10. (Olandiškai) “[Upon the Dalai Lama for the second time in two years canceling a visit to Belgium after being informed by the Belgian government of Government of the People's Republic of China diplomatic pressure, quote newspaper:] Uittredend Senaatsvoorzitster Anne-Marie Lizin reageert teleurgesteld: 'Gezien het belang van de vergadering waaraan u wilde deelnemen en gezien de redenen van uw beslissing, betreur ik dat ik u niet kan ontvangen in ons land, een land dat openstaat voor iedereen, ongeacht de religieuze overtuiging, en dat net een eerste stap heeft gezet in de erkenning van het'[sic] 'boeddhistische filosofie'. (Lawfully resigning at the end of the government's legislation, President of the Senat Anne-Marie Lizin reacts disappointedly: 'In view of the importance of the meeting you wanted to attend and in view of the reasons of your decision, I regret not being able to receive you in our country, a country open for everyone regardless of religious conviction, and which has just set a first step towards the recognition of the Buddhist philosophy.')” Alternative urls: α, β, pdf 1.1 MB:γ(Nuoroda nebeveikia)
  15. "(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 11 puslapis." (PDF)
  16. Inquiry by 'Vepec', 'Vereniging voor Promotie en Communicatie' (Organisation for Promotion and Communication), published in Knack magazine 22 November2006 p. 14 (Olandiškas terminas 'gelovig' tekste išverstas kaip „religingas“, bet tikslesnė reikšmė būtų tikėjimas į bet kokį monoteistinį dievą ir/arba kokį nors pomirtinį gyvenimą).
  17. Alain Maskens, a regionalist from Brussels, wrote in The Brussels Manifesto: Belgium is in Europe, not in Africa. Some new thoughts (Brussel Studies the e-journal for academic research on Brussels June 2008 Issue 19) : "The culture that unites citizens around a common plan of life obviously goes well beyond the sphere of language only. What is more, a “culture”, a society can express itself or function in several languages, just as several “cultures” or societies can use the same language." On the contrary, see Nicolas Lagasse What future for Brussels’s institutions?

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Belgija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas Belgija

Valdžios tinklapiai:

Bendros nuorodos apie Belgiją:

Žemėlapiai:


Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.