Anglų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Anglų kalba
English
Kalbama: skaitykite žemiau
Kalbančiųjų skaičius: 340 mln. (gimtoji)
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 2
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indoeuropiečių
 germanų
  vakarų germanų
   anglų-fryzų
    anglų

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: 53 šalys,
JT,
EU,
Tautų Sandrauga
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: en
ISO 639-2: eng
ISO 639-3: eng

Anglų kalba – germanų kalbų grupės kalba. Vartojama Jungtinėje Karalystėje, JAV, Australijoje, Airijos Respublikoje, Naujojoje Zelandijoje, 60 % Kanadoje, iš dalies Pietų Afrikos Respublikoje, Indijoje. Ji taip pat viena iš oficialių JT kalbų.

Per XX a. anglų kalba tapo pasauline lingua franca iš šio statuso išstumdama prancūzų kalbą. Daugelyje šalių anglų kalba mokoma mokyklose kaip pirmoji užsienio kalba, anglų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų kalba.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Skiriama senoji (V–XI a.), vidurinė (XI–XV a.) ir naujoji (nuo XVI a.).

Senoji anglų kalba, arba anglosaksų kalba, pradėjo formuotis, kai V a. į keltų (britų ir gėlų) gyvenamą Britaniją iš Europos atsikėlė germanų gentys (anglai, saksai, jutai). Skiriami keturi anglosaksų kalbos dialektai:

  • anglų, kuri skirstoma į du padialekčius:
    • Nortumbrijos – į šiaurę nuo Humberio upės iki pat Edinburgo Škotijoje; vyravo literatūroje ir kultūroje iki vikingų invazijos (793 m. Lindisfarne antpuolis, 865 m. didysis išsilaipinimas), po to vyrauja Veseksas
    • Mersijos
  • saksų
  • jutų

Nuo VI a. pab. pasipildė lotyniškais žodžiais. Lotynų abėcėlė išstūmė germanų rašmenis – runas. XI a. sustiprėjo skandinavų kalbų įtaka. Senoji anglų kalba – turėjo daug galūnių, laisvą žodžių tvarką ir palyginti nedaug skolinių.

Vidurinė anglų kalba pradėjo formuotis po Hastingso mūšio, kai Anglijoje įsitvirtino normanų kunigaikštis Vilhelmas Užkariautojas. Dvaro kalba tapo normanų kalba (prancūzų kalbos variantas). Prancūzų kalba labai paveikė senąją anglų kalbą. Pakito kalbos struktūra. Sumažėjo galūnių, atsirado daugiau analitinių formų, žodžių tvarka tapo griežtesnė, žodynas pasipildė prancūziškais ir lotyniškais žodžiais.

Naujoji anglų kalba remiasi Londono tarme, kuri XVI a. paplito Britų salose (išskyrus Škotiją) kaip rašto kalba.

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Anglų kalba – analitinė. Gausu pagalbinių žodžių, maža galūnių, santykiai tarp žodžių sakinyje reiškiami žodžių tvarka. Yra trys linksniai: vardininkas, kilmininkas ir objektyvinis linksnis, kuris yra datyvo, akuzatyvo ir abliatyvo junginys. Santykius, kurie lietuvių kalboje nusakomi linksniais, parodo prielinksniai. Žodžio vieta sakinyje griežta.

Žodyne daug prancūzų, lotynų, skandinavų ir kt. kalbų žodžių. Rašyba archaiška, nutolusi nuo tarimo. Pati kalba turi daugybę tarmių bei regioninių variantų, kai kurie stipriai skiriasi nuo bendrinės kalbos.

XVII–XIX a. paplito Didžiosios Britanijos kolonijose. Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Amerikoje vartojama anglų kalba šiek tiek skiriasi tarimu ir žodynu.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Anglų kalbos paplitimas
Anglų kalbos tarmės

Anglų kalba yra didelės dalies gyventojų gimtoji kalba šiose šalyse:

Valstybinė kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Anglų kalba yra valstybinė arba de facto valstybinė kalba šiose valstybėse:

Anglų kalba Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje anglų kalba pradėta dėstyti tik XIX amžiaus pradžioje Vilniaus universitete. Amžiaus pabaigoje JAV išleistos pirmosios mokomosios knygos – 1875 metais parengtas M. Tvarausko žodynas Tłumoczius arba Słownikas angielckaj-lietuwyszkas ir lietuwyszkaj-angielskas, 1903–1905 metais A. Lelio žodynai. Vėliau gramatikos ir žodynai ruošti VDU dėstytojų. 1962 metais Vilniaus universitete įkurta Anglų kalbos katedra (vėliau – Anglų filologijos), anglų kalba pradėta dėstyti daugelyje aukštųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų. Po nepriklausomybės atkūrimo anglų kalbą mokytis pasirenka 80 % visų moksleivių.

Gramatika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Anglų kalbos gramatika.

Palyginus su kitomis indoeuropiečių kalbomis, kaitymas anglų kalboje yra minimalus. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje anglų kalboje, skirtingai nei šiuolaikinė vokiečių, olandų ir romanų kalbose, daiktavardžiai nekaitomi giminėmis, neturi derinimų. Kaitymas linksniais išliko tik įvardžiuose.

Žodynas[taisyti | redaguoti kodą]

Anglų kalbos žodžių kilmė

Anglų kalbos leksika šimtmečių eigoje stipriai kito.[1]

Thomas Finkenstaedt ir Dieter Wolff 1974 m. atlikto 80 000 žodžių kompiuterizuoto tyrimo duomenimis[2], anglų kalbos žodžiai kilę iš šių kalbų:

  • Langues d'oïl, įskaitant prancūzų ir senąją normanų kalbas – 28,3 %
  • Lotynų kalba, įskaitant moderniąją mokslinę lotynų kalbą – 28,24 %
  • Kitos germanų kalbos (jų tarpe – ir žodžiai, tiesiogiai perduoti senosios anglų kalbos – 25 %
  • Graikų kalba – 5,32 %
  • Kilmė nežinoma – 4,03 %
  • Kilę iš tikrinių pavadinimų – 3,28 %
  • Kitos kalbos, iš kurių paveldėta mažiau nei 1 % žodžių.

Džozefo Viljamso atlikto 10 000 žodžių tyrimo, publikuoto veikale „Anglų kalbos ištakos“, duomenimis[3] gauta tokia statistika:

  • Prancūzų kalba (langue d’oïl): 41 %

„Gryna“ anglų kalba: 33 % Lotynų kalba: 15 % Senovės skandinavų kalba: 2 % Olandų kalba: 1 % Kitos kalbos: 10 %

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. English and General Historical Lexicology (Joachim Grzega ir Marion Schöner)
  2. Finkenstaedt, Thomas; Dieter Wolff (1973). Ordered profusion; studies in dictionaries and the English lexicon. C. Winter.
  3. Joseph M. Willams, Origins of the English Language at Amazon.com

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikipedia
Vikipedija Anglų kalba

Vikiteka