Frederikas Šopenas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Frederikas Šopenas, 1849

Frederikas Šopenas (Frédéric François Chopin, Fryderyk Franciszek Chopin; 1810 m. kovo 1 d. – 1849 m. spalio 17 d.) – lenkų pianistas ir kompozitorius. Laikomas vienu garsiausių, įtakingiausių pianistų.

Šopenas gimė lenkės ir emigranto iš Prancūzijos šeimoje, Żelazowa Wola kaimelyje Lenkijoje, kur buvo pakrikštytas kaip Fryderyk Franciszek Chopin. Tėvynėje pripažintas genijumi, Šopenas būdamas dvidešimties išvyko į Paryžių, kur sėkmingai padarė atlikėjo, kompozitoriaus ir mokytojo karjerą. Ten susigalvojo savo vardo prancūzišką variantą „Frédéric-François”.

18371847 m. draugavo su prancūzų rašytoja Žorž Sand (George Sand). Sulaukus 39 metų, silpnos sveikatos Šopeną palaužė plaučių tuberkuliozė.

Daugiausia kompozicijų Šopenas kūrė fortepijonui, kaip ir Laidotuvių Maršą (antros sonatos fortepijonui dalį, sukurtą gerokai anksčiau prieš kitas sonatos dalis). Jo dvidešimt keturi etiudai priskiriami aukštos klasės fortepijono repertuare. Nors dauguma jo kūrinių reikalauja aukštos atlikimo technikos, juose akcentuojamas poetinis skambesys, niuansai ir ekspresijos gilumas. Šopenas priskiriamas prie romantizmo ir XIX a. klasicizmo epochų muzikų.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Šopenas gimė centrinėje Lenkijos dalyje, Żelazowa Wola kaimelyje, netoli Sochačevo (Sochaczew), Masovijos rajone, kuri buvo dalis Varšuvos kunigaikštystės. Tėvas Mikolajus Šopenas (Mikołaj (Nicolas) Chopin), prancūzas, turėjęs lenkiškos kilmės protėvių, pasirinko Prancūziją savo tėvyne, kai čia atvyko 1787-ais metais ir vedė lenkę Tekla Justina Krzyzanowska.

Šopenas gimė kovo 1 d., 1810 metais ir visada švęsdavo gimtadienį šią dieną. Krikšto liudijime įrašyta vasario 22 d., bet manoma, kad tai galėjo būti kunigo klaida, nes liudijimas išduotas balandžio 23 d., beveik aštuonios savaitės po gimimo.

Formavimosi metai[taisyti | redaguoti kodą]

1810 m. gruodį šeima persikraustė į Varšuvą. Dar vaikystėje Šopeno muzikinis talentas buvo akivaizdus, ir Varšuvoje jis įgijo „antrojo Mocarto“ vardą. Vos septynerių sulaukęs, jis jau buvo dviejų polonezų autorius (G minoras ir B-flat mažoras), kuriuos pristatė graviravimo dirbtuvėje pas tėvą Cibulskį (Cybulski) – Vargonininkų mokyklos direktorių ir vieną iš muzikos platintojų Lenkijoje. Šopeno talentas buvo aprašomas Varšuvos laikraščiuose, ir „mažasis Šopenas“ tapo laukiamu svečiu sostinės aristokratų pobūviuose. Taip pat jis rengė ir labdaringus koncertus. Kartą, vieno koncerto metu, mažojo Šopeno paklausė, kaip jis mano, kas labiausiai patiko publikai. Septynmetis atsakė: „Mano marškinių apykaklė“. Aštuonerių metų jis sugrojo savo pirmąjį koncertą fortepijonui. Nuo 1816-ųjų iki 1822-ųjų metų profesionalaus grojimo fortepijonu Šopeną mokė smuikininkas Voičechas Zivnis (Wojciech Zywny gimęs 1756 m., Bohemijoje). Mokinys apie Zivnį visada atsiliepdavo labai pagarbiai, nors pats greitai pranoko mokytojo talentus.

Tolesnį Šopeno ugdymą prižiūrėjo Vilhelmas Viurfelis (Wilhelm Würfel, gimęs 1791 m., Bohemijoje). Šis garsus pianistas, Varšuvos konservatorijos profesorius, davė Šopenui nors ir nereguliarias, bet labai naudingas vargonų ir fortepijono pamokas. Nuo 1823-ųjų iki 1826-ųjų metų, Šopenas lankė Varšuvos Licėjų, kur jo tėvas buvo profesorius. 1826-ųjų rudenį Varšuvos Konservatorijoje Šopenas pradėjo mokytis muzikos teorijos, kompozicijos su kompozitoriumi Jozefu Elsneriu (Józef Elsber, gimė 1769 m., Silezijoje). Su savo mokytoju Šopenas jau buvo pažįstamas nuo 1822-ųjų metų, kai iki 1823 metų Elsneris jam davė pagrindus.

1829-ais metais Varšuvoje Šopenas išgirdo Nikolo Paganinio (Niccolò Paganini) grojimą ir susipažino su vokiečių pianistu ir kompozitoriumi Johanu Humeliu (Johann Nepomuk Hummel). Tais pačiais metais Šopenas sutiko ir savo pirmąją meilę – dainavimo specialybės studentę Konstancą Gladkovską (Konstancja Gładkowska). Ir ji įkvėpė Šopeną kurti melodingas kompozicijas. Tais pačiais metais Šopenas pirmą kartą apsilankė Vienoje, kur atliko du koncertus fortepijonui ir sulaukė prieštaringų vertinimų – nuo pagyrimų iki kritikos dėl stipraus skambesio, kurio Šopenas neišgavo grodamas.

Gruodį Varšuvoje, Prekeivių klube, jis pristatė savo kūrinį Piano Koncerto F minoru . 1830 m. kovo 17 d. Nacionaliniame teatre pirmąkart atliko kitą koncertą fortepijonui E minoru. 1830 m. dar kartą aplankė Vieną, ten sugrojo savo du koncertus fortepijonui. Vienoje sužinojęs apie Lapkričio Sukilimą, Šopenas nusprendė nebegrįžti į Lenkiją, taip tapdamas vienu iš pabėgėlių Didžiojoje Lenkų Emigracijoje. Kelis mėnesius pabuvęs Vienoje, vėliau Miunchene ir Štutgarte (ten sužinojo, kad Rusijos armija okupavo Lenkiją), spalio pradžioje atvyko į Paryžių. Jau buvo sukūręs pagrindines savo kompozicijas, kartu su dviem koncertais fortepijonui ir keletą iš Etiudų Op. 10.

Karjera Paryžiuje[taisyti | redaguoti kodą]

Paryžiuje Šopenas susipažino su garsiais to meto pianistais Fridrichu Kalkbreneriu (Friedrich Kalkbrenner), Ferdinandu Hileriu (Ferdinand Hiller) ir Ferencu Listu (Franz Liszt), susidraugavo su Hektoru Berliozu (Hector Berlioz), Feliksu Mendelsonu (Felix Mendelssohn), Čarlsu Valentinu Alkanu (Charles-Valentin Alkan), ir Vinčencu Beliniu (Vincenzo Bellini) – šalia jo Šopenas buvo palaidotas Père Lachaise kapinaitėse. Šopeną mėgo jo bendraamžiai kompozitoriai, tarp jų ir Robertas Šumanas (Robert Schumann), pristatęs antrojo opuso variacijas žodžiais: „Nusiimkit skrybėles, ponai! Genijus“.

Iš Paryžiaus Šopenas keliaudavo, rengdamas įvairius turus ir koncertus. 1834-ais, su Hileriu, jis aplankė Reino muzikos festivalį Achene, kurį organizavo Ferdinandas Riesas (Ferdinand Ries). Čia Šopenas ir Hileris susitiko Mendelsoną, ir visi trys aplankė Diuseldorfą, Koblencą ir Kelną, kur kartu grojo koncertuose.

Šopenas dalyvavo keliuose koncertuose gyvendamas Paryžiuje. Koncertų programose jautėsi Paryžiaus artistų gyvenimo prašmatnumas. 1833 m. kovo 23 d. Šopenas, Listas ir Hileris sugrojo solo partijomis Johano Sebastiano Bacho koncertą trims arfos stygoms, o koncertą 1838 m. kovo 3 d. Šopenas, Čarlzas Alkanas, Alkano mokytojas Pjeras Jozefas Cimermanas (Pierre Joseph Zimmerman) ir Šopeno mokinys Adolfas Gutmanas (Adolphe Gutman) sugrojo Bethoveno septintąją simfoniją aštuoniomis rankomis (Alkano aranžuotė).

1835 m. Šopenas aplankė savo šeimą Karlsbade, iš ten tėvus palydėjo į Dečyną, o pats iškeliavo į Varšuvą. Į Paryžių grįžo per Dresdeną ir Leipcigą, kur sutiko Mendelsoną, Šumaną ir Klarą Vik (Clara Wieck). Deja, sugrįžtant jį ištiko kosulio priepuoliai, tokie stiprūs, kad keletas Lenkijos laikraščių paskelbė Šopeną mirusiu.

1836 m. Šopenas susižadėjo su septyniolikmete lenke Marija Vodzinska (Maria Wodzinska), jos motina norėjo, kad sužadėtuvės būtų slaptos. Po metų Marijos tėvai sužadėtuves nutraukė.

Šopenas ir Žorž Sand[taisyti | redaguoti kodą]

1836 metais, grafienės Marie d‘Agoult, bičiulio Listo žmonos, surengtame vakarėlyje Šopenas sutiko Amadine-Aurore-Lucile Dupin, geriau žinomą slapyvardžiu George Sand. Prancūzų romantizmo epochos rašytoja, pagarsėjusi nesuskaičiuojamais meilės nuotykiais su tokiomis iškiliomis asmenybėmis kaip Prosper Merimée, Alfred de Musset (1833-34), Alexandre Manceau (1849-65) ir kitais.

Iš pradžių kompozitorius nemanė, kad ji graži. „Ji turi kažką atstumiančio“,- sakė Šopenas savo šeimai. Bet savo laiške draugui grafui Voičekui (Wojciech) Grzymala Sand negalėjo apsispręsti ar leisti Šopenui vesti Mariją Vodzinską ar nutraukti dabartinį meilės romaną ir pradėti draugauti su Šopenu. Sand žavėjosi Šopenu, jautė jam gilius jausmus ir nedavė ramybės, kol neužsimezgė rimti santykiai.

Verta paminėti, kad jų bendro gyvenimo metais (1838–1839) Maljorkoje siautė žiema, o ten jie ieškojo, kur galėtų apsistoti ir baigė paieškas gražiame, bet niūriame ir šaltame Valldemossa vienuolyne. Šopenui iškilo problema, kaip pargabenti Pleyel fortepijoną. Jis buvo atvežtas iš Paryžiaus po ilgų atidėliojimų, kai ispanų muitininkai pareikalavo didelio importo mokesčio. Savo fortepijonu Šopenas naudojosi mažiau nei tris savaites, likusį laiką turėjo groti išklerusiu nuomotu fortepijonu, kad užbaigtų Preliudus (Op. 28).

Per žiemą, blogas oras taip pakenkė Šopeno sveikatai ir apsunkino jo chronišką plaučių ligą, kad, norėdamas išgyventi, jis su Žorž turėjo grįžti iš pradžių į Ispaniją, kur jie nuvyko į Barseloną, ir po to į Marselį, kur jie apsistojo keliems mėnesiams, kol Šopenas pasveiks. Nors sveikata pagerėjo, pianistas taip visiškai ir neatsigavo po šio priepuolio. Jis skundėsi Maljorkos gydytojų silpna kompetencija: “Pirma, aš merdėjau, antra, paskutinį kartą įkvėpiau ir trečia, aš vos nemiriau“.

Nuo 1839 iki 1843 m. Šopenas vasaras leido Žorž dvare, Nohante. Ramios, bet produktyvios dienos, kai Šopenas parašė daug kūrinių. Grįžęs 1839 m. į Paryžių sutiko kompozitorių ir pianistą Igną Mošelesą(Ignaz Moscheles).

1845-ais metais Žorž ir Šopeno bendravime iškilo problemų, tuo pačiu ir Šopeno sveikatai. 1846-ais jų santykius apkartino šeimos problemos; tais pačiais metais pasirodė Žorž romanas Lucrezia Florinani, kuriame nepalankiai atsiliepiama apie Šopeną. Pasakojimas apie turtingą aktorę ir silpnos sveikatos princą, kuriais interpretuojami pagrindiniai Sand ir Šopeno charakteriai. Šeimos problemos galutinai pribaigė jų santykius 1847-ais.

Mirtis ir laidotuvės[taisyti | redaguoti kodą]

1848 m. Šopenas surengė paskutinį koncertą Paryžiuje, aplankė Angliją ir Škotiją su mokine ir prižiūrėtoja Džeine Stirling (Jane Stirling). Lapkritį Londone buvo suplanuoti dar keli koncertai, bet Šopenas jau rimtai sirgo. Grįžęs į Paryžių 1849 m. jis nebegalėjo nei mokyti kitų, nei groti. Sesuo Liudvika (Ludwika) prižiūrėjo jį jo namuose Place Vendôme. Šopenas mirė spalio 17 d. paryčiais. Vėliau ryte padaryta pomirtinė kaukė ir Šopeno rankų liejinys.

Šopenas prašė, kad per jo laidotuves skambėtų Mocarto Requiem. Laidotuvės vyko Madeleine bažnyčioje, mirusysis pagerbtas trijų tūkstančių žmonių akivaizdoje. Requiem pagrindinės dalys atliekamos moterišku vokalu, bet Madeleine bažnyčioje niekada nebuvo moterų chorisčių. Laidotuves atidėjo beveik dviem savaitėms, kol bažnyčia pagaliau surado dainininkes ir galėjo išpildyti paskutinį Šopeno norą. Atliekant kūrinį buvo ir vienas bosas Luigi Lablache, kuris tą patį dainavo ir per Bethoveno, ir per Bellinio laidotuves.

Nors Šopenas palaidotas Paryžiaus Père Lachaise kapinėse, jo širdis paties prašymu, buvo išimta, įdėta į urną ir išsiųsta į Varšuvą, kur ją įtvirtino Švento Kryžiaus bažnyčios kolonoje. Père Lachaise rajonas pritraukia begales lankytojų. Jis puošiamas gėlių girliandomis netgi žiemą.

Muzika[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklas Šopenui Želazova Voloje (Józef Gosławski, 1955/1969)

Šopeno muzika fortepijonui apjungia unikalų ritmo pajautimą (ypatingai naudojant rubato, chromatines intonacijas ir kontrapunktą). Ši sandara ypatingai trapiai skamba melodijoje ir harmonijoje, kurių atlikimą sustiprina rimtos ir subtilios harmonijos technika. Šopenas ėmė kurti naujuoju saloniniu noktiurno žanru (įvestas airių kompozitoriaus Džono Fildo (John Field), kuriam suteikė aukštesnį rafinuotumo lygį ir pritaikė populiarių šokių melodijas, tokias kaip lenkų mazurka ar Vienos valsas, jiems suteikė didesnę ekspresiją ir melodingumą. Šopenas pirmasis pradėjo kurti balades (šį žanrą jis įvedė) ir scherzo, kaip atskiras kurinio dalis. Dar jis pasinaudojo Bacho preliudų ir fugų pavyzdžiais, taip pakeisdamas žanrą į savuosius preliudus.

Keletas Šopeno darbų tapo labai gerai žinomi – Revoliucinis etiudas (Op. 10, Nr. 12), Minutės valsas (Op. 64, Nr. 1) ir Laidotuvių maršo sonata (Op. 35), naudojama kaip jo sielvarto vaizdavimas. Revoliucijos etiudo jis nerašė, galvodamas apie lenkų sukilimą prieš rusus, tiesiog kūrinys atsirado tuo pat metu. Laidotuvių maršas buvo skirtas laidotuvėms, bet jo neįkvėpė joks skaudus išgyvenimas. Kitos melodijos kurtos, pasiremiant populiarių dainų melodijomis, kaip 66-ame opuse esanti lėta dalis Fantaisie-Impromptu arba Op. 10 Nr. 3 etiudo pirmoji dalis. Šios dalys priklauso nuo stipraus ir individualaus melodinio atspalvio, kaip ir melodijos kreivė, panaši į Šopeno dienų operas – Gioacchino Rosini, Gaaetano Donizetti ir ypač Belinio operas. Šopenas naudojo fortepijono skambesį, kad atkurtų dainuojančio balso grakštumą, nuolat rašė ir kalbėjo apie dainininkus.

Šopeno stilius ir talentai turėjo įtakos kitiems. Šumanas tiesiog dievino Šopeno muziką – nors šis jausmas nebuvo abipusis – taikydavo Šopeno melodijas, netgi pavadino savo siuitos dalį Karnavalas pagal Šopeną. Ferencas Listas – kitas pianisto gerbėjas ir draugas – transponavo šešias Šopeno dainas fortepijonui. Šopenui jis dedikavo ir savo Poetinių ir Religinių Harmonijų dalį, pavadintą Laidotuvės su paantrašte „Spalis 1849“. Jos vidurinė dalis primena Šopeno Polonezo, opuso 53 garsiąją octave trio dalį. Nepaisant to, Listas sakė, kad jį įkvėpė ne Šopeno mirtis, o kitų tėvynainių iš Vengrijos mirtys vienu metu.

Šopenas grodavo koncertų halėse, dar dažniau grodavo draugams savo salone. Tik vėliau, kai progresavo jo liga, Šopenas nustojo koncertuoti publikai.

Šopeno techninės inovacijos irgi turėjo įtakos. Jo preliudai (Op. 28) ir etiudai (Op. 10 ir 25) greitai tapo pavyzdiniais, įkvėpė Listo Transcendentinius etiudus ir Šumano Simfoninius etiudus. Ankstyvoji Aleksandro Skriabino (Alexander Scriabin) kūryba irgi įkvėpta Šopeno, jo 11-ojo opuso 24 preliudai paremti Šopeno 28-ojo opuso skambesiu.

Džeremis Zypmanas (Jeremy Siepmann) rašydamas kompozitoriaus biografiją, paminėjo pianistų sąrašą, esą jie turi įrašę geriausius Šopeno darbus, kad išsaugotų pianisto kūrinius. Sąraše paminėti: Vladimir de Pachmann, Raoul Pugno, Ignacy Jan Paderewski, Moriz Rosenthal, Sergei Rachmaninoff, Alfred Cortot, Ignaz Friedman, Raul Koczalski, Arthur Rubinstein, Mieczysław Horszowski, Claudio Arrau, Vlado Perlemuter, Vladimir Horowitz, Dinu Lipatti, Vladimir Ashkenazy, Martha Argerich, Maurizio Pollini, Murray Perahia, Krystian Zimerman, Evgeny Kissin. Rubinšteinas (Rubinstein) apie Šopeno muziką ir jos įvairovę:

„Šopenas buvo pasaulinio lygio genijus. Jo muzika žavi skirtingų poreikių klausytojus. Vos nuskamba pirmosios Šopeno kūrinio gaidos, salėje girdisi palaimingas pripažinimo atodūsis. Pasaulyje jo muzika žinoma ir mylima. Žmones ji įkvepia. Nors, Bairono požiūriu, tai nėra romantinė muzika. Ji nepasakoja istorijų ir netapo paveikslų. Ji emocinga ir individuali, bet kartu išlaiko šio meno tyrumą. Netgi šiame atominiame abstrakcijų amžiuje, kai lieti emocijas yra nemadinga, Šopenas išlieka. Jo muzika – universali žmonių tarpusavio bendravimo kalba. Kai groju Šopeną, žinau – mano kalba eina tiesiai į žmonių širdis.“

Stilius[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Šopenas gyveno XIX amžiuje, muzikinį išsilavinimą įgijo Bethoveno, Haidno, Mocarto ir Klementi klasicizmo fone. Jis netgi naudojo Klementi fortepijono metodiką, mokydamas savo studentus. Jo muzikai turėjo įtakos Humelio virtuoziško grojimo raida ir Mocartiška skambinimo fortepijonu technika. Viena studenčių, Fridrikė Miuler (Friedrike Muller) savo dienoraštyje apie Šopeno grojimo stilių rašė:

„Jis visad grodavo didingai ir žaviai; jo tonai suskambėdavo ir forte, ir švelniausiu piano. Jis įdėjo daug pastangų, kad išmokytų savo mokinius šio legato, cantabile grojimo stiliaus. Kandžiausias jo kritikavimas būdavo: „Jis nesugeba muzikaliai sujungti dviejų natų“. Jis reikalaudavo kuo atidžiau ir stropiau išlaikyti ritmą. Jis nekentė visų užsitęsiančių ir stabdančių, ne vietoje atsiradusių rubato, išpūstų ritardando irgi… Ir šiuo atžvilgiu, žmonės, grodami jo kūrinius, pridaro siaubingų klaidų“

Šopenas ir Romantizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Šopeno muzika, be abejonės, priskiriama romantinei, bet retai siejama su pačiu kompozitoriumi. Ir netgi šiuo atveju, Šopeno kūriniai laikomi romantizmo epochos etalonais. Kūriniuose vyrauja klasikinis trapumas ir apdairumas, su trupučiu romantiško ekshibicionizmo, įkūnijant pagarbą Bachui ir Mocartui (Šopenas savo preliudams taikė Bacho gerai temperuoto klavyro struktūrą). Šopenas taip pat niekada nesinaudojo „dirbtinomis dekoracijomis“ savo muzikoje ar pavadindamas darbus labai įmantriai, kaip tai darė jo bendraamžis Šumanas. Ir kitaip nei puošnusis Listas, Šopenas buvo užsisklendęs savyje, nemėgo viešumos.

Kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]

Visuose Šopeno darbuose skamba fortepijonas, nesvarbu ar solo ar kartu su kitais instrumentais. Daugiausia kurti fortepijonui solo, bet pianistas nevengia papildyti fortepijono skambesio antru fortepijonu, smuiku, violončele, balsu ar orkestru. Platesnio pobūdžio darbai, tokie kaip keturios baladės, keturi scherzo, barkarolė opus 60, 49-asis fantazijos opusas ir sonatos sudaro repertuaro pagrindą. Jį papildo improvizacijos, mazurkos, valsai ir polonezai. Dvi svarbiausios kolekcijos – tai 28-ojo opuso 24 preliudai, panašūs į Bacho gerai temperuotą klavyrą, ir 10-ojo ir 25-ojo opuso etiudai – svarbiausi šedevrai pianistams. Šopenas sukūrė du opusus – 11-ąjį ir 21-ąjį – vienus dažniausiai grojamų per fortepijono koncertus. Parašė keletą dainų lenkiškiems tekstams ir kamerinių atlikimų – trio fortepijonui, sonata violončelei ir fortepijonui.

Supažindinimas su muzika[taisyti | redaguoti kodą]

(English Wikipedia)

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Genijui Friderikui Šopenui atminti, Tarptautinis Frideriko Šopeno Fortepijono konkursas vyksta kas penkeri metai Varšuvoje. „Grand prix du disque de F. Chopin“ irgi periodiškai rengiamas, kur apdovanojami garsiausi Šopeno įrašai, tiek pertvarkyti, tiek naujai įrašyti.

Eponimai[taisyti | redaguoti kodą]

Šopeno vardu buvo pavadinti :

  • Asteroidas 3784 Chopin
  • Varšuvos Frideriko Šopeno Oro uostas (žinomas ir kaip Frideriko Šopeno Tarptautinis oro uostas)

Šopenas kine[taisyti | redaguoti kodą]

Šopeno ir Sand įstabus meilės romanas atpasakojamas 1991-ųjų filme Impromptu (Improvizacija), su Hjugu Grantu (Hugh Grant) Šopeno vaidmenyje ir Džudi Deivis (Judy Davis) Žorž Sand rolėje. Tikslesnis jų istorijos vaizdavimas pateikiamas 2002-ųjų filme Chopin: Desire for Love (Šopenas: meilės troškimas), režisuotas apdovanojimų akademijos (Academy Award) direktoriaus Jerzy Antczak. Piotras Adamczyk atliko Šopeno vaidmenį, o Danuta Stenka – Žorž Sand. 1945-ųjų biografinė drama A Song to Remember – dar viena Šopeno istorijos ekranizacija.

Namco Bandai neseniai pristatė RPG Xbox 360, pavadintą Eternal Sonata (Amžinoji Sonata), kuriame pagrindinis personažas F. Šopeno. Žaidimo veiksmas vyksta improvizuotame Šopeno sapne kurį jis sapnuoja paskutinę savo gyvenimo naktį.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Frederikas Šopenas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka Vikicitatos