Vilniaus kraštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuva-orn.png
Lietuvos istorija
Lietuvos priešistorė
Baltų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Rusijos imperija (Vakarų kraštas)
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Sovietinė okupacija (Lietuvos SSR)
Po Nepriklausomybės atkūrimo

Vilniaus kraštas (19221925 m. vadinta Vidurinė Lietuva, nuo 1925 m. Vilniaus vaivadija, alternatyviai kraštas 19221926 m. vadinosi Vilniaus žemė, kartais dar vadinama Vilnija) – rytinė ir pietrytinė Lietuvos dalis su Vilniumi, nuo 1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo (išskyrus 1920 m. liepos–gruodžio mėnesius) priklausiusi Lenkijai. Vilniaus krašto šiaurinė ir vakarinė sienos kelis kartus kito, jas įtvirtinti bandė Antantės šalys, nustatydamos demarkacijos linijas. Krašto sostine laikytas Vilnius, jame taip pat buvo Druskininkai, Eišiškės, Ignalina, Švenčionėliai, Švenčionys, Trakai, Varėna.

Iš pradžių krašto riba rytuose ir pietuose ėjo pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos: nuo Dauguvos pro Breslaują, Pastovis, Naročiaus ežero rytinę pakrantę, Molodečną, Valažiną, Beržūnos žemupiu ir Nemunu beveik iki Gardino. Šiaurės vakaruose riba sutapo su paskutine Lietuvos-Lenkijos demarkacine linija, o šiaurėje – su Latvijos-Lenkijos siena. Vėliau Vilniaus kraštu imtis vadinti tik lietuvių etninės žemės šioje teritorijoje. Po 1940 m. Vilniaus kraštu vadinamos žemės, kurias 19391940 m. TSRS grąžino Lietuvai.

1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. ir Vilniaus kraštą. 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos-SSRS sutartimi Lietuvai buvo grąžinta tik dalis Vilniaus krašto – 6909 km² teritorija su 490 000 gyventojų - apie vieną penktadalį. Po Lietuvos okupacijos, 1940 m. lapkričio 6 d., prie Lietuvos buvo prijungta dar 2637 km² dydžio teritorija (Druskininkai, Dieveniškės, Švenčionys). Visa Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto dalis nuo tol apėmė tik 9546 km² su 565 400 gyventojų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lenkų kariuomenės paradas Vilniuje 1919 m.
Rytinė Lietuvos siena pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos-Tarybų Rusijos sutartį, kuria Lietuvai pripažintas Gardinas ir kitos etninės žemės
Celebration of incorporation of Vilnius Region to Poland 1922

Vilniaus krašto istorija prasideda su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Vokiečių okupacinė kariuomenė iš Vilniaus pradėjo trauktis nuo 1918 m. gruodžio pabaigos ir iki metų galo pasitraukė iš miesto. Iki tol čia veikusi Mykolo Sleževičiaus vyriausybė, grasinant lenkų nacionalistinėms pajėgoms ir artėjant komunistinei Raudonajai armijai, pasitraukė į Kauną.

Pasitraukus vokiečiams Vilnius trumpam atitenka lenkų nacionalistams, kurie 1919 m. sausio 1-5 dienomis kontroliuoja miestą. Lenkų kareiviai ir legionieriai sugeba numalšinti komunistų pastangas perimti miestą į savo rankas, tačiau jau 1919 m. sausio 5 d. Raudonoji armija išstumia legionierius. Vilnius iki 1919 balandžio 19 d. lieka komunistų valdžioje, čia kuriasi V. Kapsuko vadovaujama Lietuvos Tarybinė Respublika, kuri nuo 1919 vasario 27 d. tampa Lietuvos-Baltarusijos Socialistine Respublika (Litbelas).

Keičiantis karo eigai - puolant lenkams, 1919 m. balandžio 19 d. komunistų pajėgos palieka Vilnių, Litbelo vyriausybė pasitraukia į Baltarusiją (Minską). 1920 m. gegužės 7 d. po daugiau nei pusmečio diplomatinių kontaktų Kremliuje pagaliau prasidėjo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, kurios 1920 m. liepos 12 d. baigėsi sutarties pasirašymu, nustatant sieną rytuose, ėjusią prie Molodečno, atsižvelgiant į situaciją iki LDK okupacijos 1795 m. 1920 m. liepos 14 d. Vilnių, kurį liepos 10 d. Lietuvai pripažino Antantė, traukdamiesi palikinėjo lenkų kariai, susikovę prie Rykantų su lietuviais ir susprogdinę tiltą per Vokę. 1920 m. liepos 15 d. užlaikyta Lietuvos kariuomenė pietų metu įžygiavo į Vilnių, kur rado Raudonosios armijos kavalerijos dalinį vadovaujamą G. Gajaus, įžygiavusio ryte. 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas ratifikavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, o Raudonoji armija paliko Vilnių, trimis etapais, bet ne Vilniaus kraštą - rugpjūčio 25 d.

Lenkija laikinai Vilniaus kraštą pripažino kaip Lietuvos dalį pagal susitarimą (pasirašytas 1920 m. spalio 7 d.) Suvalkų sutartis, kuris turėjo įsigalioti spalio 10 d. 12 valandą. Suvalkų sutartį Lenkija praėjus dviem dienoms sulaužė ir vėl jėga spalio 9 d. užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą, kurį valdo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Iš pradžių okupacija teisinta tuo, kad Vilnių užėmė Lenkijos vyriausybės nekontroliuojamas lenkų generolas Želigovskis. Šis spalio 12 d. paskelbė Vidurio Lietuvos valstybę.

1922 m. sausio 8 d. įvyko rinkimai į Vidurio Lietuvos seimą, kuriuos dauguma lietuvių, ir dalis žydų ir baltarusių boikotavo. Rinkimuose dalyvavo lietuvių 8,2%, žydų 15,3%, baltarusių 41%, iš viso dalyvavo 64,4% rinkėjų (249 325 gyventojų). Išrinktasis seimas nutarė prijungti kraštą prie Lenkijos.

Vilniaus krašte buvo sukurta fiktyvi valstybė – Vidurinė Lietuva, kurią 1922 m. kovo 24 d. Lenkijos seimas oficialiai prijungė prie Lenkijos. Balandžio 6 d. kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą. 1925 m. gruodžio 22 d. vienodinant su Lenkijos administracija, Lenkijos seimas įstatymu įsteigė Vilniaus vaivadiją. Vilniaus kraštas su dalimi vakarų Baltarusijos buvo padalintas tarp Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijų.

Vilniaus krašto praradimas 1920 m. lėmė visą tolimesnę Lietuvos saugumo ir užsienio politiką bei santykius su kaimynais. Tautų Sąjunga faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai. Lietuva kelis kartus bandė slapta su Lenkija derėtis dėl Vilniaus krašto ir tarpusavio santykių (1936 m., 1937 m.). Pilnai situacija su Vilniaus krašto klausimu pasikeitė Vokietijai pradėjus agresiją Europoje ir suartėjus su Tarybų Sąjunga. Iki tol buvusi jėgų pusiausvyra regione ėmė griūti ir 1938 m. Lietuva buvo priversta užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius, taip faktiškai pripažindama Vilnių Lenkijai.

1937 m. lenkų kontroliuojamais gyventojų surašymo duomenimis Vilniaus krašte gyveno 194 679 žmonės, iš kurių 66 % buvo lenkai, 28 % žydai, o 0,8 % lietuviai, 0,9 % baltarusiai, 3,8 % rusai[reikalingas šaltinis]. Nuo pirmųjų Vilniaus krašto okupacijos dienų oficialia kalba tapo lenkų. Nors Lenkijos įstatymai ir numatė tautinių mažumų teises (pvz., švietimo gimtąja kalba), tačiau praktiškai tai nebuvo įgyvendinta. Nuo 1925 m. masiškai pradėtos uždarinėti nelenkų privačios mokyklos.

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

1931 m. Vilniuje, Vilniaus-Trakų apskrityje ir Švenčionių apskrityje buvo 546.000 gyventojų. 19211932 m. kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, naikinami servitutai. Vilniaus-Trakų ir Švenčionių apskrityse išskirstyti 452 kaimai, turėję 1002,7 km² žemės. Apie 1930 m. Vilniaus krašte buvo apie 25 proc. lietuvių, 35 proc. lenkų, 15 proc. žydų, 5 proc. rusų, 5 proc. baltarusių. Valstybine kalba nuo 1924 m. faktiškai tapo lenkų kalba.

██ Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1939 spalio 10 d.

██ Vilniaus krašto teritorija perduota Lietuvai 1940 rugpjūčio 3 d.

██ Vilniaus krašto teritorija Baltarusios TSR sudėtyje nuo 1939 m.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją ir jai žlungant, rugsėjo 17 d. Raudonoji Armija įžengė į vakarų Ukrainą, vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. Spalio 10 d. Lietuvos-TSRS sutartimi sovietai perdavė Vilniaus kraštą Lietuvai: 6909 km² teritoriją su 490.000 gyventojų. Spalio 30 d. krašte buvo sudarytos šios apskritys:

Apskritys Valsčiai
Švenčionėlių apskritis
Valkininkų apskritis
Vilniaus apskritis

1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos 7-oji sesija nutarė Lietuvos TSR perduoti tą Baltarusijos TSR teritorijos dalį, kurioje gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Lapkričio 6 d. prie Lietuvos prijungta dar apie 2600 km², Vilniaus krašto teritorija padidėjo iki 9546 km² ir gyveno 565.400 gyv. Iš Baltarusijos TSR perimtoje teritorijoje sudarytos apskritys ir valsčiai:

Kinokronika[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]