Antalieptė

Koordinatės

55°39′40″N 25°52′01″E / 55.661°N 25.867°EKoordinatės: 55°39′40″N 25°52′01″E / 55.661°N 25.867°E

Apskritis

Utenos apskritis

Savivaldybė

Zarasų rajono savivaldybė

Seniūnija

Antalieptės seniūnija

Gyventojų skaičius

359 ^{(2001 m.)}

Vikiteka:

AntalieptėVikiteka

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)^[1]
Vardininkas:	Antãlieptė
Kilmininkas:	Antãlieptės
Naudininkas:	Antãlieptei
Galininkas:	Antãlieptę
Įnagininkas:	Antãliepte
Vietininkas:	Antãlieptėje

lenk. Antolepty
rus. Антолепты
vok. Antolepten

Antalieptė – miestelis Zarasų rajone, prie kelio Dusetos-Daugailiai, Šventosios aukštupio dešiniajame krante. Seniūnijos centras, Antalieptės seniūnaitija.

Yra Antalieptės pagrindinė mokykla, paštas (LT-32013). Šventosios slėnyje yra Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, buvęs Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas. Yra kultūros rūmai, biblioteka (nuo 1941 m.), vandens malūnas (dešiniajame Šventosios krante, pastatytas 1855 m. iš skaldytų ir apvalių lauko akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio, stačiakampis ir vienaaukštis; elektrifikuotas pastačius Antalieptės HE ir veikė iki 1966 m.). Pėsčiųjų tiltas per Šventąją (nuo 1986 m., medinis ant metalinių lynų, nuo 1999 m. istorijos ir technikos paveldo objektas). 1865–1946 m. veikė pradinė (Kalno) mokykla, 1932–1936 m. progimnazija, 1948–2001 m. vidurinė mokykla.

Į pietryčius nuo miestelio telkšo Antalieptės tvenkinys, antras pagal dydį Lietuvoje hidroelektrinės tvenkinys (susidarė pastačius Antalieptės HE), rytuose – Liedis. Miestelio planas radialinis. Apylinkėse stūkso Antalieptės akmuo su „dubeniu“ (archeologijos paminklas).

[taisyti] Istorija

Gyvenvietė žinoma nuo XVI a. vidurio. Antalieptėje į Šventąją įteka Šavaša, prie kurios yra XVII a. pagonių šventyklos liekana – Lūžų akmuo su dubeniu. Tai vienintelė Rytų Lietuvoje išlikusi nesugriauta pagonių šventykla. Antalieptės vietovė pradedama minėti nuo 1600 m. Ukmergės pavieto teismų knygose.

1620 m. priklausė grafams Berlič-Strutinskiams (lenk. Berlicz Strutyński), kilusiems iš Strutynės (ukr. Нижній Струтинь, lenk. Strutyń Niżny) dvaro dabartinėje Vakarų Ukrainoje, į pietryčius nuo Lvovo. Nuo 1675 m. Antalieptė turėjo miestelio teises, turgaus ir prekymečio privilegijas. Tuo metu pastatyta ir pirmoji Antalieptės bažnyčia. XVIII a. apsistojo karmelitai, pastatę vienuolyną. 1732–1760 m. Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio lėšomis pastatyta vėlyvojo baroko Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia. 1790–1810 m. Antalieptė ir Balčių dvaras pagal palikimą priklausė bajorams Korsakams, 1810–1831 m. grafui J. Tiškevičiui.

1846–1850 m. pagal architekto T. Tišeckio projektą perdirbta į stačiatikių cerkvę, ji įgijo dabartinį vaizdą. Bažnyčios kriptoje palaidoti bažnyčios fundatoriai. Bažnyčios šventė – gegužės 3 diena. XIX a. pabaigoje vienuolynas atiteko stačiatikiams, po I pasaulinio karo – katalikams. XX a. tarpukariu vienuolyne įkurdinta mergaičių žemės ūkio mokykla, tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas. 1924 m. vandens malūne įrengta elektros stotis, kurios energija naudojosi keli miesto gyventojai. 1920–1962 m. buvo vaikų namai (iškelti į Antazavę), 1958–1976 m. žemės ūkio technikumas.

Sovietmečiu buvo Padusčio kolūkio centrinė gyvenvietė.^[2] 1958 m. gegužės 15 d. Antalieptei suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas, panaikintas 1976 m. rugsėjo 29 d. 1959 m. užvenkus Antalieptės marias, pastatyta Antalieptės hidroelektrinė.

2000 m. patvirtintas Antalieptės herbas, miestelis turi ir savo vėliavą.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1868–1919 m.	Antalieptės valsčius	Novoaleksandrovsko apskritis	Kauno gubernija
1919–1950 m.	Antalieptės valsčiaus centras	Zarasų apskritis
1950–1953 m.	Antalieptės apylinkės centras	Dusetų rajonas	Vilniaus sritis
1953–1958 m.	Antalieptės apylinkės centras
1958–1959 m.	miesto tipo gyvenvietė, Antalieptės apylinkės centras
1959–1976 m.	miesto tipo gyvenvietė, Antalieptės apylinkės centras	Zarasų rajonas
1976–1995 m.	Antalieptės apylinkės centras	Zarasų rajonas
nuo 1995 m.	Antalieptės seniūnijos centras	Zarasų rajono savivaldybė	Utenos apskritis

[taisyti] Pavadinimo kilmė

Заантолепцы vardu gyvenvietė minima maždaug nuo 1580–1620 metų. Konstantinas Jablonskis 1934 m. sudarydamas leidinį „XVI amžiaus Lietuvos inventoriai“ patalpino „Užantalieptėnų ūkininkų sarašą“. Tai dokumentas, kuriame pirmą kartą paminėta Antalieptė. Pagal naujai surastus duomenis, Antalieptė pirmą kartą paminėta 1600 m. Ukmergės pavieto teismo knygose. Manoma, kad ankščiau gyvenvietė vadinta Lieptine. Dabartinis pavadinimas sudarytas iš lietuvių kalbos šiaurės rytų tarmėms būdingo priešdėlio anta- ir šaknies liept-. Tai leidžia manyti, kad kaimas kūrėsi prie liepto. Ši versija pakankamai įtikinama, kadangi Antalieptė yra prie Šventosios upės, paupyje, kur kažkada tikriausiai galėjęs būti lieptas. Todėl medinis lieptas yra pavaizduotas ir Antalieptės herbe.

Liaudyje pasakojama, kad čia gyvenęs darbštus vienuolis Antanas, kuris per upę pastatęs lieptą. Žmonėms buvę labai patogu ir jį ėmė vadinti Antano lieptu. Vėliau taip imta vadinti vienuolių sodybą, pagaliau ir vietovę.

Kita legenda pasakoja, kad kadaise čia žygiavęs kareivių būrys. Išalkę ir pavargę kariai sustoję pailsėti, o ši vieta jiems labai patikusi. Tada nurta apsistoti čia kelioms dienoms. Jie nukirtę keletą medžių ir per Šventąją pasidarę lieptą, kuriuo pereidavę į kitą krantą, kur žvejodavę. Grįžusius į būrį karius kiti klausdavę, kur jie buvę. „Ant to liepto“ – atsakydavę paklaustieji. Taip ir kilęs gyvenvietės vardas.

[taisyti] Gyventojai

Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2001 m.

1897 m.^sur.

1923 m.^sur.

1959 m.^sur.^[3]

1970 m.^sur.

1974 m.^[4]

1979 m.^sur.

1984 m.^[5]

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

554

581

836

636

700

379

657

421

359

[taisyti] Šaltiniai

↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
↑ Antalieptė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 559 psl.
↑ Antalieptė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 69 psl.
↑ Antalieptė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 242 psl.
↑ Antalieptė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 73 psl.

[taisyti] Literatūra

Vytautas Indrašius. Antalieptės kraštas, III dalis, 2010. 12-372 psl.

[taisyti] Nuorodos

Antolepty. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 41 psl. (lenk.)
Antalieptė. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 601 psl.
Antalieptė
Istorija ir dabartis
Antalieptės miestelio ir apylinkių atgaivinimo ir tolesnio vystymosi studija, Antalieptės bendruomenės leidinys, sudarytojas ir iniciatorius doc. Jonas Punys.