Veliuona

55°04′41″š. pl. 23°16′26″r. ilg. / 55.078°š. pl. 23.274°r. ilg.

Apskritis

Tauragės apskritis

Savivaldybė

Jurbarko rajono savivaldybė

Seniūnija

Veliuonos seniūnija

Gyventojų

546

Vikiteka

Veliuona

Vietovardžio kirčiavimas (3 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Veliuonà
Kilmininkas:	Veliuonõs
Naudininkas:	Veliúonai
Galininkas:	Veliúoną
Įnagininkas:	Veliúona
Vietininkas:	Veliuonojè

Istoriniai pavadinimai

rus. Велiона, rus. Велена, rus. Велона,^[2]^[3] vok. Welohnen

Veliuona – miestelis Jurbarko rajono savivaldybės rytinėje dalyje, 36 km į rytus nuo Jurbarko, prie kelio 141 Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda , dešiniajame Nemuno krante. Seniūnijos centras, priklauso Antkalnės ir Veliuonos seniūnaitijoms. Urbanistikos paminklas, istorinis kraštovaizdžio draustinis. Viršutinė terasa vadinama Antkalne, apatinė – Pakalne. Stovi mūrinė Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1644 m.), yra Antano ir Jono Juškų vidurinė mokykla (su tautosakininkų brolių A. ir J. Juškų ekspozicija), biblioteka, Veliuonos kultūros centras, paštas (LT-74054), stovi Veliuonos dvaro sodyba (XIX a. pradžia, dabar kraštotyros muziejus), Vytauto Didžiojo paminklas (miestelyje priešais bažnyčią pastatytas 1930 m., autorius Apolinaras Šimkūnas), Gedimino paminklas (ant I piliakalnio pastatytas 1922 ar 1925 m.), aukuras deivei Velionai (ant I piliakalnio), Kristaus skulptūra (autorius Sigitas Straigys), Veliuonos jubiliejinis paminklas (atidengtas 1991 m., skulptorius Š. Šimulynas). Pakalnėje išlikęs grūdų sandėlis-magazinas (XIX a.).

Etimologija

Nuo 1291 m. kryžiuočių minimos Junigedos pilies vietoje minima Veliuonos pilis. Ji yra vandenvardinis vietovardis, pavadintas pagal čia pat tekantį Veliuonos upelį (dešinysis Nemuno intakas).^[4] Tačiau legendose taip pat yra pasakojama, kad šiose vietose stovėjusi mirusiųjų deivės Velionos šventykla, kurios vardą galima sieti su šaknimi „vel-“, turinčią ryšį su pomirtinio gyvenimo būtybėmis (pvz., velniu). Tai buvo mirusiųjų, vėlių deivė. Junigedos pervadinimas Veliuona galėjo turėti religinę prasmę (pvz., kovose dalyvaujant žuvusių gynėjų vėlėms)^[5]. Veliuonos vardas nurodomas jau 1315 m. kaip Wilhun – ji minima Sembos kanauninko kronikoje.^[6]

XIII–XIV a. kryžiuočiai miestelį vadino Frydebergu (vok. Friedeberg – „taikos kalnas“).

Geografija

Miestelis įsikūręs dviem aukštais Nemuno terasoje – Pakalnėje ir Antkalnėje. Nuo Pakalnės atsiveria paukščių regykla, miestelyje vyksta novelės vakarai, baroko muzikos dienos. Stačiuose Nemuno slėnio krantuose stūkso du Veliuonos piliakalniai maždaug 30 m aukščio, papiliai, piliavietės. Čia ant piliakalnio stovėjo Junigedos pilis, kuri nuo 1315 m. vadinama Veliuonos vardu. Manoma, kad čia, kryžiuočiams pirmąsyk panaudojus šaunamąjį ginklą, žuvo ir buvo palaidotas kunigaikštis Gediminas.

Netoli Vytauto paminklo yra mitologinis akmuo su įspausta pėda. Pasakojama, kad statant bažnyčią, velnias pagrobė akmenį, tačiau Mergelė Marija atėmė iš jo akmenį ir grąžino bažnyčios statybai. Nuo to laiko akmenyje liko įsispaudusi Marijos pėda. Tačiau istorikai spėja, kad akmenys su pėda dažniausiai žymėdavo senovės genčių gyvenamąsias vietas. Netoli šio akmens yra Sigito Straigio sukurta meninė kompozicija – ant akmens padėtas kalavijas ir karūna. Tai simbolizuoja tuos laikus, kai Veliuona XIII a. pabaigoje – XV a. pradžioje, 250 metų trukusiame gynybiniame kare prie kryžiuočius buvo svarbiausias Lietuvos gynybos centras.

Istorija

Veliuona – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės čia gyveno jau akmens amžiuje. 1291 m. Veliuonos pilis (tuomet žinoma kaip Junigeda) pirmą kartą paminėta Petro Dusburgiečio kronikoje. Veliuonos tvirtovė XIII a.–XIV a. buvo viena svarbiausių tvirtovių dešiniajame Nemuno krante, kovojant su kryžiuočiais. Už keleto kilometrų nuo dabartinio miestelio 1337 m. buvo minima kryžiuočių pilis Bajerburgas.

1348 m. Aukštutinio Reino kronika mini Veliuonos pilies sunaikinimą, tačiau 1349 m. pilis vėl atstatyta, kurią 1364 m. puolė Ordino magistras: priešpiliai buvo paimti kryžiuočių, bet pilies gynėjai nepasidavė, todėl puolėjai padegė pilį ir šioji pasidavė. 1367 m. atstatyta pilis vėl buvo užpulta ir ją padegė patys gynėjai atsitraukdami.

Veliuonoje lankėsi, kovojo ir, anot metraščių, mirė sužeistas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, todėl vienas iš trijų Veliuonos piliakalnių pavadintas Gedimino Kapo kalnu. 1412 m., pasibaigus kryžiuočių puldinėjimams, Ldk Vytautas Veliuonoje pastatė pilį ant II piliakalnio.

1421 m. minimas miestas (pastatyta Veliuonos bažnyčia). 1443 m. suteikta Magdeburgo teisė. XVI a. šalia pastatyta mokykla, viena pirmųjų Lietuvoje. 1501 m. Ldk Aleksandras Veliuonai patvirtino Magdeburgo (savivaldos) teises. 1549 m. Ldk Žygimantas Augustas Veliuoną užrašė Barborai Radvilaitei.^[7]

XIX a. Veliuona – miestelis Kauno apskrityje, valsčiaus centras.^[8]

Sovietmečiu buvo Petro Cvirkos kolūkio gyvenvietė. 1984 m. Veliuonoje įsteigta Petro Cvirkos literatūrinė premija, nuo 2017 m. pervadinta Veliuonos novelės premija. Miestelyje laureatai sodina po ąžuoliuką į Rašytojų giraitę.

1992 m. patvirtintas dabartinis Veliuonos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XV–XVIII a.	Veliuonos valsčiaus centras	?
XIX a. 2-oji pusė – 1947 m.		Kauno apskritis
1947–1950 m.		Jurbarko apskritis
1950–1962 m.	Veliuonos apylinkės centras	Vilkijos rajonas
1962 m.		Kauno rajonas
1962–1995 m.		Jurbarko rajonas
1995–	Veliuonos seniūnijos centras	Jurbarko rajono savivaldybė

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1862 m. ir 2021 m.

1862 m.*^[3]

1892 m.*^[2]

1902 m.^[9]

1923 m.^sur.^[10]

1959 m.^sur.^[11]

1970 m.^sur.

1979 m.^sur.^[12]

393

1 000

913

573
470 (miestelyje)
103 (dvare)

491

503

796

1983 m.

1987 m.^[13]

1989 m.^sur.^[14]

2001 m.^sur.^[15]

2011 m.^sur.^[16]

2021 m.^sur.^[17]

-

761

886

962

883

726

546

-

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

Didysis kunigaikštis Gediminas (~1275–1341), galbūt palaidotas ar pašarvotas Veliuonoje.
Veliuonoje kunigavo poetas Kiprijonas Juozapas Nezabitauskas-Zabitis (1779–1837).
XIX a. Veliuonoje gyveno tautosakininkas Antanas Juška (1819–1880), kuris apie Veliuonos ir jos apylinkių vestuvių papročius parašė veikalą „Svodbinė rėda veliuoniečių lietuvių“, surašė apie 5600 liaudies dainų. Mirė Kazanėje, 1990 m. perlaidotas Veliuonoje.
Benediktas Velička (1894–1932), pedagogas, vargonininkas, chorvedys, visuomenės veikėjas.
Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje nuo 1880 m. vargonininkavo Jonas Kumetis.
Leonida Matusevičienė (Batūraitė) (1908–1981), pedagogė, viena iš Veliuonos progimnazijos steigėjų (1943)^[18], choreografė, etnografinio ansamblio „Veliuonietis“ vadovė (1968–1981) ^[19], politinė kalinė (suimta 1948 m., grįžo iš "Dalstroj" lagerio "Berlag" Magadano srityje 1955 m.).^[20] Jos atminimui pastatytas paminklinis koplytstulpis šalia Veliuonos kultūros centro (2008).
Konstantinas Dockus (1920–1990), grafikas, dailininkas, iliustratorius.
Kostas Batūra (1899–1943), Lietuvos karininkas, savanoris-kūrėjas, dalyvavęs Širvintų-Giedraičių mūšyje (1920 m.).^[21]^[22]

Galerija

Senoji klebonija
Saulės laikrodis
Veliuonos pašto ir telegrafo antspaudas, naudotas tarpukaryje
Zaleskių koplyčia
Paminklas prie senųjų liuteronų kapinių
Senosios žydų kapinės

Šaltiniai

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ ^2,0 ^2,1 Велона. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 5А (10) : Вальтер — Венути. С.-Петербургъ, 1892., 854 psl. (rus.)
↑ ^3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 417 psl.
↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 247
↑ Jonas Trinkūnas. Lietuvių senosios religijos kelias. – Vilnius, 2009. psl. 91 (PDF).
↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 286
↑ Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 123
↑ Wielona (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 359 psl. (lenk.)
↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Veliuona. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. - 479
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
↑ https://www.veliuona.jurbarkas.lm.lt/musu-gimnazija/istorija
↑ https://veliuonietis.wordpress.com/vadovai-2/
↑ https://www.kolyma.lt/zmones/IDX.Leonida-Matusevičienė,4801
↑ https://modernizmasateiciai.lt/s-ir-k-baturu-namas/
↑ Kilinskas, Kęstutis (2021-03-04). „Širvintų–Giedraičių kautynių dalyvių atsiminimai. Tarp herojinio diskurso ir subjektyvių patirčių“. bernardinai.lt. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2024-08-07.

Veliuonos sakmės ir padavimai (sud. Stasys Liutvinavičius). – Radviliškis: Litera, 2007. – 40 p. – ISBN 978-9955-410-59-1
Veliuona. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 338 psl.

Nuorodos

Monografija „Veliuona“
Žemėlapiai Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.
Apie miestelį

Aplinkinės gyvenvietės

JURBARKAS – 36 km
RAUDONĖ – 10 km

Klangiai – 3 km
SEREDŽIUS – 10 km

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[ESBE-2] 2,0 ^2,1 Велона. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 5А (10) : Вальтер — Венути. С.-Петербургъ, 1892., 854 psl. (rus.)

[GSSRI-3] 3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 417 psl.

[4] Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 247

[5] Jonas Trinkūnas. Lietuvių senosios religijos kelias. – Vilnius, 2009. psl. 91 (PDF).

[6] 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 286

[7] Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 123

[8] Wielona (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 359 psl. (lenk.)

[9] Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.

[10] Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.

[1959-70sur-11] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.

[12] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[TLE-13] Veliuona. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. - 479

[14] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[15] Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[16] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

[17] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

[18] ttps://www.veliuona.jurbarkas.lm.lt/musu-gimnazija/istorija

[19] ttps://veliuonietis.wordpress.com/vadovai-2/

[20] ttps://www.kolyma.lt/zmones/IDX.Leonida-Matusevičienė,4801

[21] ttps://modernizmasateiciai.lt/s-ir-k-baturu-namas/

[22] Kilinskas, Kęstutis (2021-03-04). „Širvintų–Giedraičių kautynių dalyvių atsiminimai. Tarp herojinio diskurso ir subjektyvių patirčių“. bernardinai.lt. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2024-08-07.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]

[16]

[17]

[18]

[19]

[20]

[21]

[22]