Užnemunė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Užnemunė ir aplinkinės sritys, 1882 m.

Užnemunė – Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante, iš esmės sutapusi su Suvalkija. Plotas apie 8200 km², šiaurės vakaruose gyveno suvalkiečiai, pietryčiuose – vakarų dzūkai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XIII a. čia gyveno dainuviai, o pačiame šiauriniame pakraštyje palei Nemuną – žemaičiai. Kraštas iki XX a. vidurio dažnai vadintas Sūduva. XIV a. dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų labai sumažėjo gyventojų ir Užnemunė iš dalies tapo dykra. Po 1422 m. Melno taikos oficialiai buvo nustatyta siena tarp LDK ir kryžiuočių, iš esmės sutampanti su vakarine Užnemunės riba. XV a. pradžioje – XVIII a. pradžioje čia vyko vidaus kolonizacija, apgyvendinta daugiau žmonių.

Užnemunė priklausė Žemaitijos seniūnijai ir Trakų vaivadijos Kauno bei Trakų apskritims. XVII–XVIII a. dalis Užnemunės palei Prūsijos sieną maždaug tarp Nemuno ir Virbalio buvo vadinama Užigirio kraštu (dekanatu); čia smarkiai buvo kertamos girios, kūrėsi gyvenvietės, o Užnemunės vidurys tebebuvo rečiau apgyvendintas.

17951807 m. po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Užnemunė buvo viena Prūsijos karalystės provincijų (Naujoji Rytų Prūsija). 1807–1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 m. Lenkijos karalystei (Rusijos imperijos sudėtyje). 18161837 m. buvo Augustavo vaivadijoje, 1837–1867 m. – Augustavo gubernijoje, o 1867–1915 m. įėjo į Suvalkų guberniją, dėl to XX a. 1-ojoje pusėje pradėta vadinti Suvalkija.

18081840 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas. 1808 m. valstiečiai atleisti nuo baudžiavos (nesuteikiant žemės nuosavybės), įvestas Grigaliaus kalendorius. 1864 m. bežemiai valstiečiai gavo po 6 margus (3,54 ha) žemės, įvesta valstiečių vietos savivalda, sparčiau nei likusioje Lietuvoje plėtojosi prekyba ir verslas, kilo kultūra ir žemės ūkis, daugiau vaikų baigdavo mokslus (ir aukštuosius), ėmė formuotis iš valstiečių kilusi lietuvių inteligentija (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kt.). Visos šios sąlygos sudarė prielaidas XIX a. pabaigoje Užnemunei tapti lietuvių tautinio judėjimo centru.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje / Bronius Dundulis. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. – 316 p.
  • Užnemunė: visuomenė ir dvasinio gyvenimo procesai: mokslinių straipsnių ir studijų rinkinys / Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005. – 398 p.: iliustr. – ISBN 9986-638-62-3
  • Užnemunės priešistorė / Vygandas Juodagalvis. – Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2010. – 239 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-23-163-9