Vilkmergės pavietas
Vilkmergės pavietu vadintas ir Ukmergės valsčius, 1913-1933 m. priklausęs Ukmergės apskričiai
| Vilkmergės pavietas | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
 | ||||
| Valstybė | Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė | |||
| Administracinis centras | Vilkmergė (dabar - Ukmergė) | |||
| 1564-1793 |  Vilniaus vaivadija
| |||
| 1793-1795 | Breslaujos vaivadija | |||
| Gyventojų | 144,942 (1790) | |||
| Plotas | 8 970 km² (1790) | |||
Vilkmergės pavietas (lenk. Powiat wiłkomierski, rus. Повят Вилькомирский) – administracinis Lietuvos vienetas dabartinės šalies teritorijos rytinėje dalyje, abipus Šventosios upės. Centras – Vilkmergė (dabar - Ukmergė).
Pavietas minimas nuo XV a. (iki 1564–1566 m. LDK reformų buvo aiškiau neapibrėžtas teritorinis vienetas). Iki 1795 m. priklausė LDK Vilniaus vaivadijai, 1795–1797 Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai.
1797 m. pavietas pertvarkytas į Vilkmergės apskritį (ujezdą).
Administracinio vieneto sudarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Reformos metu didesnės vaivadijos suskirstytos į pavietus. Vilniaus vaivadijoje išskirti Ašmenos, Lydos, Vilkmergės (Ukmergės) ir Breslaujos, o iš Trakų vaivadijoje – Gardino, Kauno ir Upytės pavietai.
1565 m. gruodžio 30 d. Ldk išleido privilegiją, kuria įsteigė seimelius. Pavieto ir vaivadijų bajorai įgavo teisę dalyvauti valstybės valdyme – šalia įprastų valstybės pareigūnų veiklos įvairiais valstybės valdymo klausimais (priešseiminiai, reliaciniai, elekciniai ir kt.) buvo pradėta šaukti pavieto seimelius. Šalia įprastų reikalų seimeliai rinkdavo kandidatus į žemės teismą, kitus pavieto urėdus, taip pat atstovus į seimą, surašydavo jiems instrukcijas.
1564 metų Bielsko seime LDK didikai atsisakė teisminių privilegijų ir sutiko paklusti bendram su visais bajorais teismui, procesas baigtas 1566 m. priėmus II Lietuvos statutą.
Naująją teismų sistemą sudarė trys teismai:
- Pavieto žemės teismas – civilinės bylos (dėl turto), vadovavo bajorų specialiame seimelyje rinktas teisėjas
- Pavieto pilies teismas – baudžiamosios bylos, vadovavo vaivada arba pavieto seniūnas (kartais jie paskirdavo vietininkus ir teisėjus)
- Pakamario teismas – bylos dėl žemių ribų (ežių), vadovavo pakamaris
Pagrindinės gyvenvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1665 metais Nicolas Sanson sudarytame Vilniaus ir Trakų vaivadijų žemėlapyje Vilkmergės paviete pažymėtos šios gyvenvietės:
Taip pat įvardintos upės – Šventoji (Swieta fl.), ? (Czarna fl.), Širvinta (Szerwenta fl.), Musė (Molza fl.)
Gyventojai ir administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| Apskrities istorija | ||||
|---|---|---|---|---|
| Metai | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Suskirstymas | Gyvenvietės
|
| 1613[1] | - | - | - | |
| 1655[2] | - | - | Ukmergė (Wilkomirz, Wilkmerg) - pavieto centras, Dusetos (Dustaty), Užpaliai (Wyspol), Svėdasai (Swiadosci), Vyžuonos (Wizuny), Anykščiai (Onixty, Anixen), Kavarskas (Kowarsko), Siesikai (Siesiki), ? (Wolczany), Alanta (Owantj), Deltuva (Dziwaltow), Pabaiskas (Poboysko), Balninkai (Bolniki), Vepriai (Wieprze), Šešuoliai (Siessole), Upninkai (Vpniki), Viesos (Wiessy), Širvintos (Szerwenti) - nėra miestelio simbolio, Musninkai (Mussniki), Gegužinė (Greguzin), Kernavė (Kiernow), Maišiagala (Myssogala), taip pat įvardintos upės - Šventoji (Swieta fl.), ? (Czarna fl.), Širvinta (Szerwenta fl.), Musė (Molza fl.) | |
| 1765[3] | n/d | 1943 dūmai | Seniūnijos - Vilkmergė, Kupiškis, Pienionys, Užpaliai, Anykščiai, Balninkai, Subačius, Gitančiai, Saločiai, valdos - Akmena, Garniškiai, Okainiai, Dauliūnai, Jotkėnai, Bukančiai, Laičiai, Striubiškis, Kurkliai, Pupėnai, Čivyliai | |
| 1790 | 8970 | 144.942 | 34 miestai ir miesteliai | |
Pavieto pareigūnai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vilkmergės seniūnai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniuose fiksuoti šie asmenys, ėję atitinkamas pareigas:
.jpg)
Pavieto pakamariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniuose fiksuoti šie asmenys, ėję atitinkamas pareigas:
| Nuo | Iki | Asmuo | Paveikslas |
| 1632 | Aleksandras Kavečinskis | buvo pasiuntiniu per konvokaciją ir Vladislovo IV elekciją | |
| 1788 | 1791 | Pranciškus Morikonis |
Maršalkos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vėliavininkai (karužai)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaiskiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stalininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jonas Berlič Strutinskis (lenk. Jan Berlicz Strutyński) - Vilkmergės pavieto stalininkas.
Ginklininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vazniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pavieto teismų pareigūnai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemės teismas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1648 m. Andrius Kačinskis - Vilkmergės pilies teismo raštininkas
- ca.1607 Jurgis Komorovskis – Vilkmergės žemės teismo raštininkas (1607 m. seimas jį paskyrė komisaru nužymėti Kuršo sienoms)
Šaltiniai ir nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Вилькомирский уезд. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892. (rus.)
- Vilkmergės pavietas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
- Wiłkomierz. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 535 psl. (lenk.)
- Ukmergės apskr. seniūnijos - 1765 m. (skanuotas originalas) Archyvuota kopija 2011-11-27 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ M.K.Radvilos 1613 m. išleistas žemėlapis „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“
- ↑ Nicolas Sanson sudarytas Vilniaus ir Trakų vaivadijų žemėlapis
- ↑ Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 metų inventoriai (parengė Algirdas Baliulis), Vilnius: Academia, 1994. [1]
