Trakų apskritis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Trakų apskritis
Powiat trocki
POL województwo trockie IRP COA.svg
1496 – 1795 Flag of Russia.svg
Troki, Pahonia. Трокі, Пагоня (XVI).jpg
Trocki paviet. Троцкі павет.svg
Apskritis Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje
Administracinis centras Trakai
1496-1795 POL województwo trockie IRP COA.svg Trakų vaivadija
Gyventojų 112,609 (1790)
Plotas 8 740 km² (1790)

Trakų apskritis, dar vadinama Trakų pavietu (lenk. Powiat trocki) – LDK administracinis vienetas dabartinės Lietuvos pietrytinėje ir pietinėje dalyje. Egzistavo nuo XV a. iki 1795 m. Centras – Trakai. Priklausė Trakų vaivadijai[1].

Vėliau gerokai mažesnėse teritorijose apskritis buvo atkurta Rusijos imperijoje (žr. Trakų apskritis (Rusija)), ir XX a. (žr. Trakų apskritis (1919-1950) ir Trakų apskritis (Lenkija)).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trakų apskritis minima nuo 1496 metų, iki 1795 m. priklausė LDK Trakų vaivadijai.

Didžiąją dalį istorijos apskritis apėmė teritorijas, kur dabar yra Trakų, Elektrėnų, Kaišiadorių, Alytaus, Varėnos, Šalčininkų, Lazdijų, Kalvarijos rajonų savivaldybės. Nemaža dalimi sutampa su etnografiniu Dzūkijos regionu.

Sudarymo metu apskričiai priklausė Trakų, Žiežmarių, Merkinės, Lazdijų, Valkininkų, Nemunaičio valsčiai. XVIII a. pabaigoje apskrityje buvo priskaičiuojama 8154 dūmų[2], t. y. apie 112 tūkst. gyventojų.

Prasidėjus ATR padalinimams, 1791 m. iš pietinės Trakų apskrities dalies sudaryta Merkinės apskritis. 1795 m. rytinė dalis atiteko Rusijos imperijai (įjungta į Vilniaus guberniją), o vakarinė dalis (į vakarus nuo Nemuno) – Prūsijos karalystei (įjungta į Balstogės departamentą).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш. Т. 2: Кадэцкі корпус – Яцкевіч. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005, s. 670.
  2. Powiat trocki // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Tom V: Kutowa Wola – Malczyce. – Warszawa, 1884. S. 339