Merkinės vaivadija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Merkinės vaivadija
lenk. Województwo mereckie
brus. Мерацкае ваяводзтва
POL województwo trockie IRP COA.svg
 
POL województwo mińskie IRP COA.svg
1793 – 1795 Flag of the Kingdom of Prussia (1701-1750).svg
 
Romanov Flag.svg
 
Romanov Flag.svg
Wojmereckie1793.png
Vaivadija 1793 m.
Valstybė: Abiejų Tautų Respublika
Provincija: LDK
Administracinis centras: Merkinė
Žemės: 3 ({{{admVienetoKiekisMet}}})

Merkinės vaivadija (lenk. Województwo mereckie, brus. Мерацкае ваяводзтва) – buvo trumpalaikis Abiejų Tautų Respublikos, LDK administracinis teritorinis vienetas, egzistavęs nuo 1793 m. iki 1794 m. pradžios dabartinėje pietų Lietuvoje ir nedideliame plote šiaurės rytų Lenkijoje. Centras – Merkinė. Vieninteliu vaivada buvo Pranciškus Ksaveras Sapiega, prieš tai ėjęs Smolensko vaivados pareigas. Vaivadija šiaurėje ribojosi su Žemaitijos vaivadija, šiaurės rytuose su Trakų vaivadija, rytuose su Vilniaus vaivadija, pietuose su Gardino vaivadija ir vakaruose su Prūsijos karalyste.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaivadija buvo įkurta 1793 m. lapkričio 23 d. Gardino seimo nutarimu iš Trakų vaivadijos pietinių žemių ir nedidelės dalies Vilniaus vaivadijos vakarinių žemių. Lenkijos Karalystės Seime vaivadija turėjo savo atstovus: vaivadą ir kaštelioną bei šešis atstovus renkamus ketveriems metams (po du iš visų trijų apskričių). Po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo į vakarus nuo Nemuno buvusios teritorijos atiteko Prūsijos karalystės, Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui, o rytinės žemės Rusijos imperijos Slanimo gubernijai ir Vilniaus gubernijai.

Suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaivadiją sudarė trys žemės: Merkinės apskritis, Prienų apskritis ir Eišiškių apskritis. Žemės dar buvo skirstomos į parapijas:

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Volumina Legum, T.X. Konstytucje Sejmu Grodzieńskiego z 1793 r / Wydał Z. Kaczmarczyk przy współudziale J. Matuszewskiego, M. Sczanieckiego i J. Wąsickiego. – Poznań, 1952.
  • Wolff J. Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego: 1385–1795. – Kraków, 1885.