Apeninų pusiasalis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apeninų pusiasalis iš palydovo

Apeninų pusiasalis – vienas didžiausių pusiasalių Europoje. Jis tęsiasi apie 1 000 km nuo Alpių šiaurėje iki Viduržemio jūros pietuose. Apeninų pusiasalyje yra trys valstybės: Italija, San Marinas ir Vatikanas.

Pusiasalis užima 149 000 km² teritoriją. Išsikiša į Viduržemio jūrą per 1100 km. Jį skalauja Ligūrijos, Tirėnų, Jonijos, Adrijos jūros. Kranto linija raižyta nedaug, tik pietuose yra didelių pusiasalių (Kalabrijos, Salento, Gargano).

Beveik visą pusiasalio teritoriją užima Apeninų kalnai (aukštis iki 2914 m, Korno k.). Šiaurėje paviršius leidžiasi į Po žemumą. Pagal rytinę ir vakarinę pakrantes driekiasi neplačios kalvotų lygumų juostos. Pietvakarinėje dalyje pasireiškia vulkanizmas (Vezuvijus, Flergėjos laukai ir kt.). Upės trumpos, vasarą smarkiai nusenka (didžiausios – Tibras, Arnas, Volturnas).

Klimatas subtropinis, Viduržemio jūros tipo. Būdingos karštos vasaros ir vėsesnės, lietingos žiemos. Vyrauja subtropiniai krūmynai (makija, gariga) bei pušų ir ąžuolų miškai. Lygumose ir priekalnėse būdingi kultūriniai kraštovaizdžiai[1].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 32 psl.