Koncertas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Klasikinės muzikos koncertas Australijoje

Koncertas – gyvas pasirodymas, įprastai muzikos, prieš auditoriją. Muzika gali būti atliekama vieno muzikanto, kartais tai vadinama rečitaliu, arba muzikinio ansamblio, kaip orkestras, choras ar muzikinė grupė. Dažnai tai neformaliai vadinama „šou“. Koncertai vyksta įvairiose vietose, įskaitant barus, naktinius klubus, namus, užeigas, tam skirtas koncertų sales, laisvalaikio centruose, dideliuose įvairiems tikslams skirtuose pastatuose ir net sporto stadionuose. Nepriklausomai nuo vietos, muzikantai įprastai groja ant scenos. Prieš įsigalint muzikos įrašams koncertai buvo vienintelis būdas išgirsti muzikantus grojant.

Nors koncertų pagrindinis tikslas yra galimybė muzikantams groti prieš publiką, dažnai tai ir galimybė jiems atsiskleisti. Jei koncertas pavyko, žiūrovai norės eit ir į kitus pasirodymus. Įrašinėjantys atlikėjai važiuoja į turus norėdami padidinti parduodamų įrašų kiekį ir supažindinti fanus su naujais muzikiniais kūriniais. Kai kurie muzikantai labai dažnai rengia turus ir koncertuoja, nors daug taip ir nedaro.

Kainos[taisyti | redaguoti kodą]

Yra priimta, kad koncertai yra mokami, nors daug būna nemokamų. Yra interneto svetainių [1], kurios leidžia žmonėms eiti į koncertus nemokamai, jei tik jie paskui pateikia renginio apžvalgą. Iš koncerto surinkti pinigai naudojami sumokėti muzikantams, vietos, kurioje vyko koncertas, savininkams ir kitiems prie koncerto prisidėjusiems, arba kai kuriais atvejais labdarai.

Koncertiniai turai[taisyti | redaguoti kodą]

Koncertinis turas yra daug muzikanto, grupės ar daugelio jų koncertų, vykstančių skirtingose vietose ar miestuose. Populiariosios muzikos pasaulyje tokie turai gali tęstis kelias savaites, mėnesius ir net metus, būti pamatyti kelių šimtų tūkstančių ar net milijonų žmonių ir atnešti milijonus dolerių pelno iš bilietų.

Koncertų tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Koncerto tipas svyruoja pagal atliekamos muzikos žanrą ir pačias žanro atstoves grupes. Tam tikras muzikantas, grupė ar atliekamos muzikos žanras pritraukia panašiai besirengiančius ir besielgiančius žmones. Pavyzdžiui, septinto dešimtmečio hipiai turėjo ilgus plaukus (kartais dredlokus), sandalus ir nebrangius, tačiau iš natūralių medžiagų pagamintus drabužius. Tai sukuria savitą koncerto atmosferą.

Grupės, kurios pritraukia dideles auditorijas bilietų kainas nustato dideles. Norėdamos reginį padaryti įspūdingą ir įsimintiną, jos įtraukia į savo pasirodymą įvairius papildomus įtaisus, kaip besikeičiantis scenos apšvietimas, efektai ir įvairūs specialieji vaizdo efektai – didelius ekranus, dūmus, sausą ledą, pirotechniką, vaizdo įrašus, neįprastą išvaizdą (kaip grupė Kiss). Kai kurie atlikėjai, ypač populiariosios muzikos atstovai, dažnai naudoja dalinai įrašytus akomponementus arba net visišką fonogramą.

Didesni koncertai, kuriuose dalyvauja daug grupių, ypač tie, kurie trunka kelias dienas, yra žinomi kaip festivaliai, pavyzdžiui, garsusis Vudstoko muzikos ir meno festivalis.

Koncertas – muzikinis kūrinys[taisyti | redaguoti kodą]

 Crystal Clear app knotify.png  Šį su muzika susijusį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.


Mūsų muzikinėje buityje dažnai girdimas žodis koncertas (italų k. concerto- darnumas, sutarimas; lotynų k. concertare- rungtyniauti, varžytis). Koncertu įprasta vadinti viešą (ar uždarą) muzikinių kūrinių atlikimą arba vakarą, kurio metu atliekami muzikiniai kūriniai. Tačiau yra ir instrumentinės- simfoninės muzikos kūrinių, kurie vadinami koncertais. Koncertas kaip muzikos žanras yra didelis, emocingas, pakilus, virtuozinis kūrinys solistui (arba jų grupei) ir atlikėjų kolektyvui (dažniausiai orkestrui). Yra koncertų solistui be pritarimo arba vien tik orkestrui.

Trumpa koncerto istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausia koncerto atsiradimo priežastis buvo kompozitorių noras sugretinti chorus, solistus ir instrumentus. Patys ankstyviausi koncertai atsirado Italijoje, Bolonijoje ir Romoje, XVI–XVII amžiuje. Pradininkais laikomi Arkandželas Korelis ir Džiuzepė Torelis.

XVI amžiaus pradžioje atsirado bažnytiniai koncertai- vokaliniai moteto¹ tipo kūriniai su instrumentiniu pritarimu, juos kūrė L. Viadana, G. Gabrieli, H. Schützas, S. Scheidtas.

XVII amžiaus pirmojoje pusėje iš kanconos² kilo instrumentiniai koncertai. Jie buvo skirstomi į bažnytinius (itališkai concerti da chiesa), su polifoniškai plėtojamomis dalimis, ir kamerinius (itališkai concerti da kamera), turinčius pasaulietinės šokių muzikos elementų.

Tagi XVI amžiaus pabaigoje- XVII amžiaus pradžioje tikrąja to žodžio prasme rungtyniavo atskiros, lygiavertės atlikėjų grupės, pavyzdžiui, dainininkų ir instrumentalistų kolektyvai.

XVII amžiaus antrojoje pusėje pradėta rašyti koncertus, per kuriuos keletas solistų (vadinama concertino) rungtyniavo su kitais orkestrantais- didesniu atlikėjų ansambliu (vadinama ripieno). Tokios rūšies koncertas buvo vadinamas concerto grosso- pažodžiui tai yra „didysis koncertas- didysis rungtyniavimas“. Šio tipo koncertus kūrė A. Stradella, A. Corelli, G. Fr. Händelis, J. S. Bachas.

Bet vėliau, formuojantis šių laikų virtuozo tipui, orkestras pasitraukė į antrąją vietą ir dažnai tik akompanuodavo kuriam solistui. XVIII amžiaus viduryje atsirado solinis koncertas. Koncertus smuikui kūrė G. Torelli, A. Vivaldi. Pirmuosius koncertus klavyrui ir orkestrui parašė J. S. Bachas, vargonams ir orkestrui- G. Fr. Hendelis.

Pirmieji koncertai, tokios formos, kokios jie yra iki siol, sukurti klasicizmo epochoje. Iš jų autorių ypač paminėtini Mocartas ir Bethovenas. Vienos klasikų koncertuose įsigalėjo trijų dalių sonatinio ciklo struktūra, dažnai su solisto kadencija³ pirmosios dalies pabaigoje. XVIII amžiuje atsirado koncertui artimas koncertinės simfonijos žanras.

XIX–XX amžiuje koncertas dažnai turi simfonijos ar simfoninės poemos bruožų (F. Lizsto, J. Brahmso, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo, S. Prokofjevo koncertai), jų dalių skaičius nepastovus, kuriami ir vienos dalies (F. Liszto), keturių dalių (J. Bramso) koncertai.

XX amžiuje dėl neoklasicizmo įtakos atgaivintas concerto grosso žanras. Atsirado orkestrų kameriniam ansambliui (A. Webernas), simfoniniam orkestrui (Bela Bartokas)

¹ motetas [pranc. motet < mot – žodis] daugiabalsės vokalinės muzikos žanras; motetai kuriami dažn. pagal rel. tekstą; būdinga išplėtota forma, sudėtinga polifoninė technika.

²kancona [it. canzone – daina] XVI–XVII a. instrumentinis polifoninės struktūros kelių dalių kūrinys, išsirutuliojęs iš vokalinės kancolos.

³ kadencija [it. cadenza < lot. cado – krintu] virtuozinis neapibrėžtos trukmės instrumentinio koncerto, operos arijos fragmentas, kurį solistas atlieka be pritarimo, kai kada improvizuodamas.

Koncertas taip pat yra sonata[taisyti | redaguoti kodą]

Koncertai buvo (ir dabar yra) rašomi sonatos forma, bet taip pat ir skiriasi nuo jos. Visų pirma- savo pobūdžiu, nes sonata išreikšta kompozitoriaus jausmais ir išgyvenimais, o koncertui svarbiausia turi būti įmantrios technikos kūrinys, kurį virtuoziškai atlieka solistas. Ilgainiui klasikinė sonata tapo keturių dalių kūriniu- buvo pridėta papildoma dalis. Tuo tarpu koncertas išliko trijų dalių:

  • pirmoji dalis paprastai būna dramatinio pobūdžio, greito tempo, parašyta sonatinio allegro¹ forma;
  • antroji dalis- lyrinė, daininga, lėto andante² tempo (taip pat trijų dalių), dažnai panaši į nuotaikingą romansą;
  • trečioji dalis- finalas- šventiškos, pakilios nuotaikos, greito (ir labai greito) tempo, parašyta dažniausiai rondo³ forma.

Paskutinis skirtumas tarp sonatos ir koncerto (kad solistui ir klausytojams virtuoziškumo būtų iki soties) – prieš koncerto pirmosios dalies pabaigą paprastai būna kadencija, kai orkestras nutyla, o grija tik virtuozas, drąsiai improvizuodamas allegro temomis.

¹allegro [it. linksmai] greitas muz. tempas.

²andante [it. einant, žingsniuojant] lėtas muz. tempas.

³rondo [it.] muz. žanras; žaismingos, grakščios formos, dainingos melodikos kūrinys.

Koncertai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje pirmuosius koncertus sukūrė V. Bacevičius (1929, 1933, 1949, visi fortepijonui ir orkestrui), J. Navakauskas (1934, smuikui, neišliko) A. Klenickis, J. Švedas. Vieni reikšmingiausių koncertų raidai buvo S. Vainiliūno keturi koncertai fortepijonui (1945, 1952, 1965, 1974), B. Dvarionio koncertas smuikui (1948) ir fortepijonui (1960, 1962), E. Balsio koncertai smuikui (1954, 1958, 1984), V. Barkausko koncertas altui ir kameriniam orkestrui (1981). Daug koncertų sukūrė B. Gorbulskis, V. Barkauskas, O. Balakauskas.

Daugiausia koncertų sukurta fortepijonui, smuikui, violončelei; koncertų yra ir beveik visiems kitiems simfoninio orkestro instrumentams, koncertų orkestrui, instrumentams be orkestro pritarimo, lietuvių liaudies muzikos instrumentams.

Retesnės sudėties koncertus kūrė J. Juzeliūnas (balsui ir orkestrui, 1955; Concerto grosso styginiams, pučiamųjų kvintetui ir fortepijonui, 1966), V. Laurušas (balsui ir styginių kvartetui, 1983), O. Balakauskas (obojui, klavesinui ir styginiams, 1981; Dada-Concerto chorui ir kameriniam orkestrui, 1982). XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje koncertus kūrė F. Bajoras, A. Šenderovas, V. Bartulis, O. Balakauskas.

Ankstyvieji lietuviški koncertai buvo klasikinio koncerto struktūros. Ilgainiai išryškėjo nacionalinio koncerto savitumas, didėjo virtuozinio prado reikšmė (išaugęs atlikėjų meistriškumas buvo vienas iš koncerto kūrimo stimulų); buvo nemažai eksperimentuojama, ieškoma naujų formų, muzikinių raiškos priemonių (pvz., B. Gorbulskio pirmajame koncerte klarnetui ir orkestrui, 1962, pirmą kartą lietuviškoje muzikoje pavartota dodekafonija¹), įsivyravo simfoninio plėtojimo principai.

¹dodekafonija [gr. dodeka – dvylika + gr. phone – garsas] muzikos kūrimo metodas, pagrįstas absoliučiu visų 12 muz. sistemos garsų lygiavertiškumu: atsisakoma garsų funkcinių ryšių ir tonikos.

Concerto grosso[taisyti | redaguoti kodą]

Concerto grosso (itališkai- didysis koncertas) Buvo ansamblinio, orkestrinio baroko koncerto tipas. Tai ciklinis žanras, kur vienas kitą keitė lėtos ir greitos dalys, bet jų skaičius buvo įvairus (dažniausiai- keturios dalys).

Jo esmė- orkestro ir solinės grupės priešpriešinimas. Concerto grosso nebe mažo solinių instrumentų ansamblio (concertino), bet didelio, vadinamojo concerto grosso („didelio koncerto“). Soliniai instrumentai paprastai būdavo styginiai- dažniausiai du smuikai ir continuo, tačiau juos galėdavo pakeisti ar prie jų prisijungti ir kiti soliniai styginiai ar pučiamieji instrumentai.

Susiformavo XVII amžiaus viduryje Italijoje. Pradininkais laikomi A. Stradela ir A. Korelis. Klasikinius pavyzdžius sukūrė A. Vivaldis, F. Hendelis, J. S. Bachas. Geriausiai žinomi Antonijaus Vivaldžio „Metų laikai“, Hendelio dvylika koncertų styginiams, o pats garsiausias rinkinys iš visų- Bacho šeši „Brandenburgo“ koncertai. Kiekvienas jų skitas solistų deriniui: Koncertas Nr. 6 parašytas vien styginiams, o Koncertas Nr. 5- fleitai ir smuikui su nuostabia pagrindine partija klavesinui.

Solo concerto[taisyti | redaguoti kodą]

Soliniame koncerte orkestrui priešinami vienas ar keli solistai. Jie nėra priklausomi nuo orkestro, kaip concerto grosso, jų intarpai remiasi orkestro bosu.

Didelę grupę beveik visada sudarydavo styginių orkestras- paprastai pirmieji ir antrieji smuikai, altai, violončelės ir bosinės violos- ir basso continuo. Soliniai instrumentai paprastai būdavo styginiai- smuikai.

Koncertas paprastai būna trijų dalių (greita, lėta, greita).

Solinio koncerto pagrindiniai formuotojai buvo venecijietis Antonijus Vivaldis (1678–1741) ir italas Bonočinis. Bachas sukūrė pirmuosius koncertus klavesinui su orkestru. Žymiausias solinių koncertų kūrėjas- A. Vivaldis. Pagrindinę jo kūrybos dalį sudaro daugiau nei keturi šimtai penkiasdešimt solinių koncertų: pusė jų smuikui, kiti- įvairiems instrumentams. Išliko beveik šimtas koncertų dviem- keturiems solistams ir orkestrui.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Muzikos enciklopedija. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidyba, 2003, II tomas

Stasys Yla, Kaip suprasti muziką. Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959

Ježis Valdorfas, Polihimnijos paslaptys. Vilnius, Vaga, 1977

Музыкальная энциклопедия. Москва, 1974, II tomas

Keith Spence, Muzika. Vilnius, Alma litera, 1995

Europos šalių muzikos raidos apžvalga. Šiauliai, Šiaulių universiteto leidykla, 2006

Barbara Hannin, Trumpa vakarų muzikos istorija. Vilnius, Presvika, 2000

Viktoras Gerulaitis, Muzikos stilių raida. Vilnius, Muzikos švietimo centras, 1994

Vikiteka