Europinis maumedis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Larix decidua
Europinis maumedis (Larix decidua)
Europinis maumedis (Larix decidua)
Europinis maumedis (Larix decidua)
Europoje nesaugomas - populiacija

pakankamai didelė ir plačiai paplitusi

Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Pušūnai
(Wikispecies-logo.svg Pinophyta)
Klasė: Pušainiai
(Wikispecies-logo.svg Pinopsida)
Šeima: Pušiniai
(Wikispecies-logo.svg Pinaceae)
Gentis: Maumedis
(Wikispecies-logo.svg Larix)
Rūšis: Europinis maumedis
(Wikispecies-logo.svg Larix decidua)
Mokslinis pavadinimas
Larix decidua
Mill., 1768
Europinio maumedžio (Larix decidua)
dabartinio, natūralaus arealo paplitimo žemėlapis
pagal euforgen.org

Europinis maumedis (lot. Larix decidua, angl. European Larch, vok. Europäische Lärche) – pušinių (Pinaceae) šeimos, maumedžių (Larix) genties spygliukus metanti, vienanamių medžių rūšis.

Europinio maumedžio požymių iliustracija
Europinio maumedžio šakelė anksti pavasarį su besiskleidžiančiais spygliukais
Europinio maumedžio šakelė
Europinio maumedžio šakelė pavasarį su trimis moteriškais (auga į viršų) ir keturiais vyriškais (auga į apačią) žiedais - jaunais kankorėžėliais
Europinio maumedžio šakelė su nesubrendusiais kankorėžiais
Europinio maumedžio subrendęs kankorėžis
Europinio maumedžio žievė
Europinio maumedžio išaugęs jaunas daigelis
Europinio maumedžio kamieno skersinis pjūvis

Paplitimas, augavietės ir kitos savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Natūraliai paplitę Europos žemyno vakarinėje bei centrinėje dalyse - daugiausiai kalnuotose jos vietovėse nuo 400 iki 1800 metrų, neretai iki 2500 m aukščio, nors dažniausiai išplitę 1000–2000 m aukščio vietovėse - Alpėse, Sudetuose, Tatruose, Karpatuose, bei atskiros populiacijos žemumose vidurio ir šiaurinėje Lenkijoje, vakarų Baltarusijos mažoje dalyje bei pietų Lietuvoje. Europos kalnuotose ir kalvotose vietovėse auga kartu su kedrinėmis pušimis, kartais su kalninėmis pušimis, europiniais kėniais, paprastosiomis eglėmis ar paprastaisiais bukais.

Natūraliai plinta derlingose, pralaidžiose orui bei pratakiuose vandeniui, lengvai rūgštokuose dirvožemiuose, ant uolėtų aukštikalnių - subalpinių spygliuočių miškų zonoje. Medis labai reiklus šviesai. Nepakenčia užpelkėjusių vietovių, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui. Apytiksliai atlaiko iki -36 °C -40 °C šalčius.

Paplitimas ir augavietės Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Iki šiol nėra vieningos nuomonės, koks yra europinio maumedžio statusas Lietuvoje, vieni specialistai jį laiko introdukuota, kiti savaimine rūšimi, nors matyt labiausiai tinkamiausias apibrėžimas - reintrodukuota rūšis. Po ledynmečio maumedžiai dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo paplitę daug plačiau. Istoriniai šaltiniai teigia, kad XIV a. - XVI a. Dzūkijoje ir Suvalkijoje savaime augo europiniai maumedžiai. Dar ir XIX a. pirmoje pusėje europiniai maumedžiai natūraliai, nors ir negausiai augo Lietuvoje nedidelėmis giraitėmis Kalvarijos, Marijampolės apskrityse, apie Prienus, Vištytį ir kitose vietose vietovėse (pagal lenkų miškų stebėtoją Polujanski, 1854 ir Кеппен, 1885). Karaliaučiuje, apie 23 km nuo Lietuvos sienos, maumedis po paskutinio ledynmečio taip pat augo savaime Apšrūtuose (Gross, 1937). Europinio maumedžio šiaurinė arealo riba, remiantis 1911 metų žemėlapiais, XIV a. ėjo iš vakarų į rytus palei Nemuną iki Kauno, o toliau – nuo Kauno per Aukštadvarį link Lydos (Brokgauz, Efron, 1911-1916). Dėl naudojimo statyboms, kurui ir kitoms žmonių reikmėms, iki šiol savaiminės kilmės populiacijos maumedžių medynai Lietuvoje buvo išnykę. Bet rastos žiedadulkės durpynuose prie Anykščių ir prie Jonavos, dar įrodo ir kur kas platesnį europinių maumedžių buvusį augimo arealą priešistoriniu laikotarpiu Lietuvoje. Kadangi europinio maumedžio žiedadulkės neturi oro pūslelių, tad jos negalėjo būti prie Anykščių atneštos iš tolimesnių vietovių, bet turėjo būti iš vietinių, aplinkui augusių medynų. Išnykus ankstesnėms jo populiacijoms, vėliau Lietuvoje buvo plačiau įveistas, reintrodukuotas XIX a. pr[1]. Dabar pietų Lietuvoje (Larix decidua var. polonica (Racib. ex Wóycicki) Ostenf. & Syrach) porūšis pripažintas kaip vietine medžių rūšimi. Degsnės maumedynas (Prienų raj., 2 km į šiaurę nuo Balbieriškio), yra didžiausias maumedynas Lietuvoje (440 ha), kuriame kultūrinės kilmės maumedžių tėra 12 procentų. Čia maumedžiai dauginasi savaime, kas Lietuvos platumose jiems nėra būdinga. Degsnės maumedyne auga aukščiausias Lietuvos medis – Degsnės miško maumedis. [2] Kitas iš šios rūšies paminklinių medžių auga prie Viršužiglio (Kauno raj.) – Žiglos maumedis. Lietuvoje vis dažniau sodinami miškuose, daug augančių nuo seno pasitaiko parkuose.

Požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Medyne augančių europinių maumedžių (šiuo atvejų lenkiško porūšio augančio Degsnės maumedyne) kamienas labai tiesus ar tiesus, kreivi ir labai kreivas gali pasitaikyti 2,6 proc. atvejų. Laja reta, kūgio formos ir su amžiumi išplatėja ir tampa netaisyklingos formos. Lajai būdingos horizontalios, šoninės ilgos, laibos bei nusvirusios žemyn šakos. Žievė rausvai ruda, violetinio ar purpurinio atspalvio, stora, vertikaliai ir giliai suaižėjusi. Ūgliai gelsvi, šiaudų spalvos. Pumpurai pliki, žvilgantys, plačiai kiaušiniškos ar rutuliškos formų. Spygliai minkšti, ploni, švelnūs, šviesiai žali, 10-30 mm, kartais iki 40 mm ilgio ir 0,5-1 mm pločio, auga kuokšteliuose po 30-40 vienetų. rudenį tampa ryškiai geltonais ir vėliau nukrenta. Žydi balandžio pabaigoje – gegužės mėn pradžioje skleidžiantis spygliukams. Iš moteriškų žiedelių susiformuoja kankorėžiukai su sėklytėmis, o vyriški kankorėžėliai nužydėję paprasčiausiai nubyra. Kankorėžiai kiaušinio formos, šviesiai rudi, kompaktiškai susiglaudusiais sėkliniais žvyneliais. Kankorėžiai 2,5-4, kartais iki 6 cm ilgio ir 1,5-2 cm skersmens, o jie subręsta rugsėjo-spalio mėnesiais ir palengva aižosi per cisą žiemą, bet daugiausia sėklytės iškrenta pavasarį - balandį. Kankorėžių sėkliniai žvyneliai odiški, apskrita viršūne, negausiai, švelniai plaukuoti. Smailios bei tamsios dengiamųjų žvynelių viršūnėlės išlindusios. Vidutiniškai kankorėžėlyje yra apie 40-50 žvynelių. Kankorėžėliuose esančios sėklytės 3-4 mm ilgio, su 6-8 mm ilgio sparneliu. 1000 sėklų sveria 5-8 g, o tarp 1000 sėklų, tik 20-50 procentų pilnos. Sėklos surinktos nuo pavienių medžių pasižymi nepaprastai žemu daigumo procentu - tik 2–6 procentai. Žymiai didesnio daigumo sėklos būna gaunamos nuo medžių, kurie auga maumedžių medynuose ar grupėmis, tada sėklų daigumas apie 28–70 proc. (pagal Jankauską, 1954 metai). Europinis maumedis turi gerai išvystytą, gilią šaknų sistemą, tad per sausesnį laikmetį gali gauti vandens ir kitų reikalingų mineralinių medžiagų iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.

Matmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Tai viena aukščiausių maumedžių genties medžių rūšis, kurią savo aukščiu perauga tik vakarinis maumedis. Vidutinis jų aukštis 20-40 m, nors dažnai pasitaiko virš 40 m ar rekordiniai iki 55 m aukščio medžiai. Masyviausių europinių maumedžių kamieno skersmuo gali siekti iki 1,5-2 m, kartais iki 2,71 m. Vokietijoje, Tiuringijoje auga 46,8 m aukščio ir 149 cm kamieno skersmens europinis maumedis, kuris išmatuotas Räsänen 2010 metais, lazerio pagalba. Storiausiu kamienu medis auga Ulteno slėnyje (Saint Nicholas Italija), jo kamieno skersmuo 271 cm, aukštis 30 m. [3]

Lietuvoje, Degsnės maumedyne augantis maumedis yra aukščiausias Lietuvos medis, kurio aukštis 49 m ir jam apie 150 metų.

Šie medžiai auga greitai ir greičiau nei paprastoji eglė ir paprastoji pušis. Nors pirmus du metus europinio maumedžio lenkinis porūšis auga lėtai – 10-15 cm per metus, trečiais metais – 50 cm, o vėliau po 50-60 cm ir net 1 m per metus. Maumedžio spartų augimą paaiškina ilgu vegetacijos periodu (nuo balandžio iki spalio mėnesio) - Baltarusijoje 180-186 dienos. Pasak V.Timofejevo (1959 metai), maumedis vidutiniškai į aukštį auga 80 dienų, kai tuo tarpu paprastoji pušis – 47, paprastoji eglė – 45 dienas.

Porūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Yra išskiriami du Europinio maumedžio porūšiai:

  • Larix decidua subsp. decidua; Savaime paplitę apie Alpių, Sudetų kalnus. Kankorėžiai 2,5–6 cm.
  • Larix decidua subsp. polonica; Savaime paplitę Karpatų kalnų šiaurės vakarinėje dalyje, Vyslos baseine ir į šiaurę nuo Varšuvos iki Gardino. Savaiminis ir kultūrinis aptinkami vakarų Baltarusijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, reintrodukuotas Lietuvoje. Jo kankorėžiai 2–3 cm.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Augantys pavieniui europiniai maumedžiai derėti pradeda nuo 12–15 metų, medynuose – nuo 30–40 metų amžiaus ir dera beveik kas metai, nors gausesnis derlius pasikartoja kas 3-5 metai. Sulaukę 20-25 m amžiaus, europiniai maumedžiai neretai ima masiškai džiūti. Tokio džiūvimo priežastis paaiškinama tokiame amžiuje maksimaliu - tuomet didžiausi reikalavimai oro drėgmei ir mineralinėms medžiagoms bei dirvožemio savybėms. Europiniai maumedžiai išgyvena iki 500-600 ir daugiau metų. Vokietijoje auga dar senesnių maumedžių, vienam maumedyje suskaičiuotos 686 metinės rievės, dar kitas maumedis, kaip manoma, jau sulaukęs 850 metų amžiaus. Daugiausiai yra suskaičiuota 986 metinių rievių.

Pavadinimas ir sinonimai[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslinio, lotynų kalba šios medžių rūšies pavadinimo autorius Philip Miller, gyvenęs 1691-1771 metais. Europinis maumedis turi šiuos mokslinius lotynų kalba sinonimus:

  • Abies larix Poir.
  • Larix caducifolia Gilib.
  • Larix communis Lindl.
  • Larix decidua subsp. europaea (DC.) Domin
  • Larix decidua var. pendula (P.Lawson) Henkel & W.Hochst.
  • Larix decidua subsp. sudetica (Domin) Domin
  • Larix europaea DC.
  • Larix europaea var. pendula P.Lawson
  • Larix excelsa Link
  • Larix gracilis A.Dietr.
  • Larix larix (L.) H.Karst.
  • Larix pyramidalis Salisb.
  • Larix sudetica Domin
  • Larix vulgaris Fisch. ex Spach
  • Peuce larix (L.) Rich.
  • Pinus laeta Salisb.
  • Pinus larix L.
  • Pinus larix var. pendula (P.Lawson) Endl.

Ligos ir kenkėjai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Maumedžių spyglių rūdys. Jas sukelia beržinė beržarūdė (Melampsoridium betulinum). Ligos pažeisti maumedžių spygliai pagelsta ir dažnai anksčiau laiko pradeda kristi. Liga stipriai plinta ten, kur netoli beržų auga maumedžiai.
  • Maumedžių spygliakritė. Ją sukelia grybas Meria laricis. Pavojinga liga, pažeidžianti iki 20-30 metų medžių spyglius, o dažniausiai bet nukenčia antramečiai daigai.
  • Maumedžių vėžys. Jį sukelia aukšliagrybių klasės grybas (Dasyscypha willkommii) sin. (Lachnellula willkommii). Grybas pirmiausiai pasirodo ant nudžiūvusių žemutinių šakų, o vėliau grybiena pereina ant gyvų šakų ar kamieno ir sukelia vėžinio pobūdžio žaizdas, dėl kurių augalai kartais nudžiūna. Ligos apimtose vietose žievė patamsėja, įdumba, ir atsiveria rumbuotos žaizdos. Iš žaizdų gausiai sunkiasi sakai.
  • Maumedžių daigų išgulimas. Jį sukelia grybai (Alternaria, Fusarium, Pythium ir kt.). Dar nesumedėję maumedžių daigai šaknies kaklelio srityje suplonėja ir išgula. Progresuojant, daigai ruduoja, džiūsta ir visas daigas sunyksta.
  • Didysis pušinis straubliukas (Hylobius abietis). Jis kenksmingas ir pavojingas maumedžio sodinukams augantiems jaunuolynuose. Jo lervos minta po žieve, šaknyse, darydamos gilius išilginius iki 2-3 metrų ilgio, pripildytus medienos ir žievės išgraužų takus.
  • Kankorėžinis ugniukas (Dioryctria abietella) drugių (Lepidoptera) būrio atstovas. Pažeidžia maumedžio kankorėžius. Jų vikšreliai įsigraužia į kankorėžius, apėda žvynus ir sėklas.
  • Maumedžio makštinė kandis (Colephora laricella). Pvasarį, besiskleidžiant maumedžio spygliams, vikšrai dalinai išlenda iš makštelių ir ima nuo viršūnėlių minuoti šviežius spyglius. Pažeistų maumedžių lajos pagelsta.
  • Žaliasis eglinis chermesas (Chermes (Sacchiphantes, Adelges) viridis). Kenkia spygliukams. Jie paplitę visur, kur auga maumedis ir eglė. Patelės čiulpia naujų ūglių spygliukus.
  • Ankstyvasis maumedinis chermesas (Adelges laricis) ir Vėlyvasis maumedinis chermesas (Adelges tartoides). Bet migruojančių chermesų žala, palyginti su nemigruojančių, žymiai mažesnė. Siekiant apsaugoti medynus nuo chermesų, eglės turėtų būti auginamos atskirai nuo maumedžių ir kėnių.
  • Nemigruojantis žaliasis maumedinis chermesas (Cholodkovskaya viridana). Jų lervos žiemoja žievės plyšiuose prie pumpurų. Peržiemojusios jos virsta į pateles – įkūrėjas, kurios čiulpia spyglius. Jų pagrindai išsiplečia sudarydami kankorėžio formos galo pradžią. Ten pat sudedami kiaušinėliai.
  • Šešiadantis žievėgraužis (Ips sexdentatus), tai vabalai darantis žalą maumedžių liemenims. Kenkėjai apsigyvena apatinėje kamieno dalyje su stora žieve. Pasirenka apsilpusius, stovinčius ir nukirstus medžius, miško produkciją. Labai mėgsta šviesą, beveik niekada neužpuola medynų, kurių skalsumas didesnis kaip 0,5. Šio kenkėjo užpulti sergantys arba apsilpę medžiai galutinai nudžiūsta.

Panaudojimas ir savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Europiniai maumedžiai sodinami parkuose, soduose bei miškuose. Jų mediena su tamsų branduoliu. Mediena labai vertinga - sunki, tvirta ir labai patvari, atspari puvimui vandenyje nors gana šakota. Labai tinkama laivų statyboje, kitoms povandeninėms konstrukcijoms. Iš europinio maumedžio pastatyti laivai tarnauja ilgiau nei iš ąžuolo medienos. Anglijoje apsaugos katerių surinkimui naudojama europinių maumedžių mediena. Kadangi europinis maumedis turi gerai išvystytą šaknų sistemą - yra atsparus stipriems vėjams, tad tinka apsauginiams želdiniams. Žievėje yra iki 13 procentų tanidų. Iš spyglių gaunamas eterinis aliejus (pagal - Vaičys, 1954 m.).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Europinis maumedis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 20 psl.
  2. http://www.nemunokilpos.lt/modules/content/print.php?pg=66&lang=1&menu_id=1 Aukščiausias Lietuvos medis
  3. Italy (International Dendrology Society Year Book 1984)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Europinis maumedis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas