Stirna

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Capreolus capreolus
Stirna (Capreolus capreolus)
Stirna (Capreolus capreolus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Porakanopiai
(Wikispecies-logo.svg Artiodactyla)
Pobūris: Atrajotojai
(Wikispecies-logo.svg Ruminantia)
Šeima: Elniniai
(Wikispecies-logo.svg Cervidae)
Gentis: Stirnos
(Wikispecies-logo.svg Capreolus)
Rūšis: Stirna
(Wikispecies-logo.svg Capreolus capreolus)

Stirna (lot. Capreolus capreolus, angl. Roe Deer, vok. Reh) – grakštus elninių (Cervidae) šeimos žinduolis.

Paplitus visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį ir Airijos salą. Plačiai paplitusi visoje Lietuvoje, labai dažna. 2006 m. Lietuvoje gyveno daugiau kaip 86 tūkst. stirnų. Gyvena miškuose, laukuose.

Biologija[taisyti | redaguoti kodą]

Kūno ilgis iki 150 cm, aukštis ties pečiais iki 100 cm, patino masė iki 55 kg, patelė mažesnė. Galva maža. Patinai turi trišakius, rečiau keturšakius iki 25 cm ragus. Kojos ilgos, lieknos. Uodega trumpa. Pasturgalyje ryški balta dėmė, vadinamasis „veidrodėlis“. Kailis vasarą šviesiai (kaštoniškai) rudas, žiemą pilkas.

Tik patinai turi ragus, kurie pradeda augti pirmaisiais metais. Pirmieji ragai išauga maži ir nešakoti. Juos meta dažniausiai lapkričio mėnesį, nauji užauga ir nusivalo (iš pradžių būna apsitraukę oda) iki birželio. Antraisiais metais ragai dvišakiai, o dar po metų ragai jau būna trišakiai. Toliau šakų skaičius nedidėja.[1]

Veisimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Stirnos jauniklis

Poruojasi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Nėštumas trunka apie 9,5 mėnesio. Jaunikliai (1-2, kartais 3) atsivedami gegužės-birželio mėnesiais. Stirniukai būna rudi su baltomis apvaliomis dėmėmis kūno šonuose. Pirmuosius metus gyvena kartu su patele. Žiemą stirnos laikosi mišriais pulkais su stirninais ir jaunikliais.

Stirnų paplitimas

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Minta augaliniu maistu, įvairiomis miško ir lauko žolėmis, lapuočių medžių ir krūmų šakelėmis, žieve (išskyrus alksnio). Taip pat grybais. Žiemą iš po sniego išsikasa uogienojų, viržių, samanų, kerpių.

Priešai, nykimo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Vilkai, lūšys, lapės, valkataujantys šunys.

Veiklos žymės[taisyti | redaguoti kodą]

Stirnos pėdsakai
  • Ragais nutrinti jaunų medelių ir krūmų stiebai, šakelės;
  • Nukandžioti ūgliai, šakelės;
  • Iškapstytos ovalios, apie 0,5 m skersmens duobutės – guoliai;
  • Krūvelės riešutus primenančių išmatų;
  • Pėdos sniege, purioje žemėje.

Vertė[taisyti | redaguoti kodą]

Stirnos išmatos

Vienas dažniausiai žmonių matomų stambesnių žinduolių, visų gerai pažįstamas ir mėgstamas. Stirnos neretai apkandžioja jaunų eglaičių, ąžuoliukų, uosiukų viršūnėles, aplaupo ir apskabo medžius, o valydami arba mesdami ragus stirninai nutrina jaunų medelių stiebelius. Iš numestų ragų gaminami vertingi papuošalai.

Medžioklė[taisyti | redaguoti kodą]

Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje stirninai medžiojami nuo gegužės 15 d. iki spalio 15 d. tik medžiotojams selekcininkams, patelės ir jauniklius nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Trofėjus – ragai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Stirna. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.

Vikiteka