Italijos virtuvė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Italijos virtuvė populiari visame pasaulyje. Tam įtakos turi šios priežastys: gilios valgio ruošimo tradicijos, tinkamos klimato sąlygos ir sveikas maistas. Italija – tai spagečių, picos, alyvuogių aliejaus, espreso kavos bei kapučino šalis. Itališka virtuvė įvairi ir skirtinga visoje Italijoje. Tai ne tik tradiciniai makaronai (itališkai pasta), bet ir gausybė daržovių, vaisių (čia auga daugybė pasaulio augalų kultūrų – citrusiniai vaisiai, persikai, riešutmedžiai ir per 250 rūšių vynuogių), žuvies, sūrio patiekalų.
Visas socialinis gyvenimas Italijoje vyksta prie valgiais nukrauto stalo, todėl italai valgo daug ir neskubėdami. Pietūs susideda iš 3–6 patiekalų. Pradžioje patiekiami šalti užkandžiai ar salotos, vėliau – pirmasis patiekalas. Dažniausiai pirmasis patiekalas – tai makaronai, rissoto (karštas ryžių patiekalas) arba sriuba. Antrajam arba pagrindiniam patiekalui gali būti patiekiamos jūrų gėrybės, karšti mėsos, sūrio ar daržovių patiekalai. Kartu su pagrindiniu patiekalu patiekiamas garnyras iš karštų daržovių, salotų, ryžių ar makaronų. Toliau patiekiami sūriai, vaisiai, desertas, ekspreso kava ir gėrimai. Itališki patiekalai atrodo lengvi ir švieži, todėl italų virtuvė laikoma viena sveikiausių pasaulyje.
[taisyti] Istorija
Italų virtuvės istorija siekia Senovės Graikijos ir Romos laikus. Jau tada žmonės sūdė žuvį, marinavo alyvuoges, džiovino figas. Kasdienį eilinio žmogaus maisto racioną sudarė itin paprasti produktai: lęšiai, lubinai, avinžirniai, vėliau - pupos, įvairios daržovės, pienas, sūris. Iš grūdinių ir ankštinių augalų tenykščiai gyventojai dažniausiai virdavo košes, kepdavo duoną. Po sėkmingos žūklės arba medžioklės pasigardžiuodavo žuvimi, mėsa. Turtingieji sau leisdavo paragauti ir labai įmantrių patiekalų, pavyzdžiui, flamingų liežuvėlių, žvėrių kepenėlių arba labai retų paukščių mėsos.
Galvijus mėsai pradėta auginti Romos Imperijos laikais. Tada šiek tiek pasikeitė ir valgymo įpročiai, pradėta valgyti nebe du, o tris kartus per dieną. Pusryčiams italų protėviai valgydavo vyne mirkytos duonos, grūdų košės arba sūrio, saujelę vynuogių ar alyvuogių, vidurdienį užkąsdavo lengvo šalto maisto ir tik vakare prikirsdavo jautienos, ožkienos, kiaulienos, jūros gėrybių, žuvies patiekalų. Desertui skanauta saldumynų iš medaus, užgeriamų aromatingu vynu.
Viduramžiais užkariautojai barbarai pakeitė kulinarines tradicijas. Šis procesas palietė net periferinius regionus. Sicilijos gyventojai pradėjo džiovinti makaronus, kurių atsargas ypač patogu kaupti. Iš arabiškų šalių atvežti prieskoniai pradėti naudoti ne tik kulinariniais, bet ir medicininiais tikslais, maisto konservavimui. Aplink krikščioniškus vienuolynus telkėsi agrokultūriniai centrai, todėl būtent juose pradėti pirmieji kulinariniai eksperimentai. Pradėta gaminti tokį maistą, kurį lengviau virškinti, jis skanesnis, maisto racione atsirado daugiau šviežių vaisių ir daržovių. Nors viduramžiais vyravo asketiškas gyvenimo būdas, kurį propagavo Bažnyčia, teigusi, jog mėsa sužadina nuodėmingus kūno geidulius, tačiau privilegijuotieji rasdavo būdų to išvengti. Puotose garuodavo kepta mėsa, pagardinta česnakų, migdolų, prieskonių užpilais, desertui būdavo patiekiama sūrio arba vaisių.
XVII-XVIII amžiais, ypač Renesanso laikotarpiu, atsirado daug naujovių, išaugo maisto gaminimo būdų įvairovė. Pamėgtos sriubos, virta mėsa, įvairūs mėsos pyragėliai, daržovių ir salotų patiekalai, migdoliniai saldumynai. Medų pakeitė cukranendrės. Renesansinės puotos pasižymėjo įmantrumu ir smulkmenišku etiketu. Italų etiketo vadovas „Galateo“, kurį parašė Monsinjoras Della Casa, buvo išverstas į daugelį kalbų, o Prancūzijos karaliaus Henriko II žmona Katerina de Mediči specialiai iš Italijos atsivežė ir išpopuliarino saldumynų ir ledų receptus. Būtent šiuo laikotarpiu žmonės pagaliau pradėjo naudoti individualius stalo įrankius.
Nuo XIV amžiaus turtingas Toskanos regionas pradėjo garsėti ėriena, morkomis, saldintais migdolais, Prato pyragu, paskanintu medumi, prieskoniais, džiovintais vaisiais ir puikiu raudonuoju vynu. Pastaruoju mėgdavo papiktnaudžiauti ne tik kilmingi vyrai, bet ir išpuoselėtos damos. Džovanio Bokačo knygoje „Dekameronas“ taip pat aprašomi epizodai, kai personažai vaišinasi aristokratiškais užkandžiais - migdolais cukruje, mažyčiais pyragaičiais ir dideliais kiekiais vyno. Toskanijoje pradėtos auginti iki šių laikų populiarios baltosios pupelės, iš kurių ruošiama gausybė patiekalų. Kitų Italijos regionų gyventojai toskaniečius pašaipiai vadina „pupelių valgytojais“.
XVII-XIX amžiais italai įsisavino prancūziškus maisto ruošimo būdus. Pasiturintieji mėgavosi itin rafinuota virtuve, be kurios šedevrų neapsieita bet kokiam oficialiam įvykiui minėti skirtose vaišėse. Aukštuomenė gardžiavosi prancūziško stiliaus sriubomis, begale mėsos ir žuvies patiekalų, daržovių piurė, prašmatniais saldumynais ir vaisiais. O varguomenė valgė monotonišką maistą - duoną su daržovių viralais, pupas, kopūstus, bulves. Pasistiprinimui būdavo gaminami patiekalai iš sūrio, kiaušinių. Būtent tarp liaudies žmonių išpopuliarėjo „pasta“ ir „polenta“, vieni pagrindinių šiuolaikinės italų virtuvės patiekalų.
