Italijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žaliai pažymėtos graikų apgyvendintos teritorijos, geltonai – etruskų, violetine spalva – kartaginiečių.

Italijos istorija yra, turbūt, svarbiausia visų palei Viduržemio jūrą išsidėsčiusių šalių kultūriniam ir socialiniam vystymuisi.

Priešistorinė Italija[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistoriniais laikais Apeninų pusiasalis atrodė kitaip. Ledynmečiais Elbos ir Sicilijos salos susijungdavo su žemynu. Adrijos jūra prasidėjo ties Garganu, o sritis nuo jo iki Venecijos buvo derlinga lyguma su drėgnu klimatu.

Neandertaliečių būvimą Apeninų pusiasalyje įrodantys radiniai yra 50 tūkst. metų senumo (Vėlyvasis Pleistocenas). Italijoje yra apie 20 radimviečių, svarbiausia iš jų yra Grotta Guattari prie Tirėnų jūros į pietus nuo Romos. Kitos: Grotta di Fumane (Veronos provincija), Grotta San Bernardino (Vičencos provincija). Šiuolaikinis žmogus pasirodė paleolite. Orinjako kultūros pėdsakai, rasti Grotta di Fumane, yra 34 tūkst. metų senumo.

Radiniai iš vėlesnio laikotarpio rasti Ligūrijoje, Lombardijoje ir Sardinijoje. Žymiausias radinys yra Oetzi, 3 tūkst. metų senumo kalnų medžiotojo mumija, rasta Pietų Tirolyje.

Svarbus neolito radinys yra uolų piešiniai Valkamonikoje, 8 tūkst. metų senumo.

Metaliniai gaminiai Italijoje pasirodė su indoeuropiečiais. Nauji gyventojai į Italiją atvyko keturiomis bangomis iš šiaurės. Pirmoji indoeuropiečių banga buvo III tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, kai buvo atgabenti variniai daiktai. Remedelo kultūra užėmė Po upės lygumą. Trečio tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje pasirodė antroji banga su Beakerio kultūra. Jos atstovai naudojo bronzą, gyveno Sardinijos ir Sicilijos pakrantėse. II tūkstantmečio pr. m. e. viduryje pasirodė Teramarės kultūra (trečioji banga), gavusi pavadinimą nuo juodosios žemės, naudotos kaip traša. Jos atstovai vis dar buvo medžiotojai, bet turėjo naminių gyvūnų. Jie buvo patyrę metalurgai, augino pupas, javus, vynuoges, linus.

II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje – I tūkstantmečio pr. m. e. padžioje ketvirtoji banga, Vilanovano kultūra, priklausiusi didesnei Laidojimo laukų kultūrai, atgabeno į Italiją geležies dirbinius. Kultūros atstovai kremuodavo numirėlius, o pelenus supildavo į urnas. Daugiausiai šių žmonių pėdsakų aptinkama Po lygumoje, Etruskijoje, Bolonijos apylinkėse, Toskanoje ir Lacijuje.

Prieš įsigalint Romos valstybei, Italijoje gyvavo keletas kultūrų:

Senovės Roma (V a. pr. m. e.-V a.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Senovės Roma

Vėlyvoji Antika ir viduramžiai (VI–XIV a.)[taisyti | redaguoti kodą]

Italų valstybės XV a. pabaigoje

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo Italiją užėmė Odoakras ir ji tapo ostrogotų karalystės dalimi. Justiniano I-ojo laikais Bizantijai pavyko atkovoti didžiąją dalį Italijos (Ravena, Roma, Venecija). Po to Italijos šiaurę užkariavo langobardai, kurių vardas išliko Lombardijos regione. Po karaliaus Alboino mirties susikūrė kelios langobardų kunigaikštystės (Benevento, Spoleto ir kt.). Karalystė atkurta 584 m. Langobardų sostinė buvo Pavija. Kentėdamas nuo langobardų popiežius kreipėsi į Frankų imperijos valdovą Karolį Didįjį, kuris užėmė Lombardijos karalystę ir Spoleto kunigaikštystę bei pasiskelbė langobardų karaliumi. 781 m. Italija tapo savarankiška karalyste, valdoma Karolio Didžiojo sūnaus Pipino.

Viduramžiais Šiaurės ir Centrinėje Italijoje klestėjo miestų respublikos (Genuja, Venecija, Florencija, Milanas ir t.t) buvusios prekybos, meno ir kultūros centru. Būtent čia XIV amžiuje gimė Renesansas. XIV-XVI amžių Italijos miestų visuomenė istorikų laikoma ankstyvųjų kapitalistinių santykių pavyzdžiu.

Centrinė Italijos dalis aplink Romą tapo popiežiaus domenu.

Pietų Italija po Frankų imperijos suirimo patyrė vikingų ir arabų įsiveržimus. Arabai 827 užėmė Siciliją ir pasiliko joje dar du šimtus metų. XI amžiuje į Siciliją ir pietinę pusiasalio dalį įsiveržė vikingai, kur įkūrė Sicilijos karalystę. XII amžiaus pabaigoje Sicilijos karalystė tapo Šventosios Romos imperijos dalimi.

Renesansas (XV–XVI a.)[taisyti | redaguoti kodą]

Viduramžių pabaigoje Centrinė ir Pietų Italija, anksčiau buvusi Romos imperijos širdimi, tapo skurdesnė už Šiaurės Italiją. Romą sudarė daugiausiai griuvėsiai, o Popiežiaus valstybė buvo blogai valdoma, joje buvo mažai tvarkos. Tai viena iš priežasčių, kodėl popiežius persikėlė į Avinjoną Prancūzijoje. Neapolį, Siciliją ir Sardiniją kurį laiką valdė užsieniečiai. Italų prekybos keliai, ėję per visą Viduržemio regioną ir toliau buvo pagrindiniai žinių ir kultūros kanalai. Italijos miestai plėtėsi, klestėjo ir tapo nepriklausomi nuo Šventosios Romos imperijos.

Renesansas prasidėjo Toskanoje, labiausiai Florencijoje. Po to jis paplito į pietus, Romoje turėjo ypač didelį poveikį, kurią atstatė Renesanso laikotarpio popiežiai. Be to jis pasiekė Sieną ir Luką. Renesanso pikas buvo XV a. antra pusė, kai į Italiją pradėjo veržtis užsieniečiai. Nuo XIV a. pabaigos Florenciją valdė Albizzi šeima. O 1447 m. Francesco Persaliano atėjo į valdžią Milane ir iš viduramžių miesto padarė meno ir mokslo centrą. Venecija, valdžiusi Viduržemio jūrą, irgi tapo Renesanso centru, ypač architektūroje. 1478 m. popiežius grįžo į Romą, kuri vis dar buvo skurdi ir griuvėsiuose. Kaip kultūrinis judėjimas Renesansas palietė mažą žmonių sluoksnį. Nors Šiaurės Italija buvo labiausiai urbanizuotas regionas to meto Europoje, trys ketvirčiai žmonių vis dar gyveno kaimuose.

Renesansas buvo tam tikrų klasikinių idėjų, kurios buvo užmirštos Europoje, „atgimimas“. Manoma, kad šį procesą skatino antikinių tekstų, kuriuos išlaikė Islamo pasaulis ir vienuolynai, vertimas iš graikų ir arabų kalbų į lotynų. Renesanso mokslininkai, tokie kaip Niccolò de' Niccoli ir Poggio Bracciolini, naršė po bibliotekas ieškodami senovinių tekstų, kuriuos parašė Platonas, Ciceronas, Vitruvijus ar kiti antikos rašytojai.

Renesansas geriausiai žinomas dėl kultūrinių laimėjimų. Žinomiausi renesanso rašytojai yra Petrarka (garsus savo sonetais) ir jo draugas Bokačas (Dekamerono autorius). Garsūs tarmiškai rašę XV a. poetai buvo Luigi Pulci, Matteo Maria Boiardo ir Ludovico Ariosto. To meto poetas Poliziano ir platonistas filosofas Marsilio Ficino daug vertė iš graikų ir lotynų kalbų. XVI a. pradžioje Castiglione aprašė idealią damą ir džentelmeną, o Machiavelli aprašė tikrovišką to meto politiką. Renesanso tapyba turėjo šimtmečius trukusią įtaką Vakarų Europos menui, žymiausi dailininkai buvo Giotto di Bondone, Masaccio, Piero della Francesca, Domenico Ghirlandaio, Perugino, Michelangelo, Raphael, Sandro Botticelli, Leonardo da Vinci ir Titian. Panaši padėtis architektūroje, žymiausi architektai buvo Brunelleschi, Leone Alberti, Andrea Palladio ir Donato Bramante. Tarp jų darbų buvo Florencijos katedra, Švento Petro bazilika Romoje ir Tempio Malatestiano Riminyje. Galiausiai Aldine spaustuvė, įkurta spaustuvininko Aldo Manuzio, dirbusio Venecijoje, sukūrė itališką šriftą ir pradėjo spausdinti mažas pigias knygeles, kurios galėjo tilpti kišenėje, be to pirmoji pradėjo leisti graikų raštus. Nepaisant kultūrinio klestėjimo daugelis istorikų mano, kad tuo metu Italijoje prasidėjo ekonominė recesija, nes atsivėrė tarpatlantinė prekyba, o į Italiją pradėjo veržtis užsieniečiai. Be to buvo padaryta labai maža pažanga palyginus su protestantiškomis šalimis XVII a.

Juodoji mirtis 1348 m. nužudė trečdalį Italijos gyventojų. Po šio įvykio atsigaunant ir prasidėjo Renesansas.

Šiaurės Italija ir šiaurinė Centrinės Italijos dalis buvo padalinta tarp kariaujančių miestų-valstybių, iš kurių stipriausi buvo Milanas, Florencija, Piza, Siena, Genuja, Ferara, Mantuja, Verona ir Venicija. Be to viduramžiais Šiaurės Italiją kankino ilgas konfliktas tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperatoriaus: kiekvienas miestas pasirinko vieną ar kitą pusę, bet pačiame mieste dažnai vykdavo kovos tarp abiejų frakcijų. Karai tarp miestų buvo dažnai, kartais įsiverždavo ir Šventosios Romos imperatoriai. Kai nuo XIII a. armijas pradėjo sudaryti tik samdiniai, klestintys miestai galėjo surinkti dideles armijas nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Samdinių armijos vadinosi condottieri, jas dažniausiai sudarė šveicarai ir vokiečiai, bet kapitonais būdavo italai. Samdiniai nenorėjo veltui rizikuoti gyvybėmis, tad karus dažniausiai sudarė manevrai ir apgultys, kruvini mūšiai buvo reti. Be to jie buvo suinteresuoti, kad karas tęstųsi kiek įmanoma ilgiau. Samdiniai, jiems nesumokėjus, užpuldavo šeimininkus, o kartais pasitaikydavo, kad valstybei tapus per dauug priklausomai nuo samdinių, jie imdavo ją valdyti.

XV a. galingesni miestai pavergė silpnesnius. Florencija užėmė Pizą 1406 m., Venecija – Padują ir Veroną, Milanas – Paviją ir Parmą. Buvo kaunamasi ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Čia stipriausi miestai buvo Genuja, Piza ir Venecija. Genuja nugalėjo Pizą, bet Venecija buvo galingesnė ir XV a. nusilpus Genujai ji pradėjo valdyti jūras.

Užsieniečių dominavimas (1559–1814 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

XVI a. didžiojoje Italijos dalyje įsitvirtino Ispanija, o po 17011714 Ispanijos palikimo karų – Austrijos Habsburgai. Romoje yra svarbiausi baroko epochos paminklai.

Nuo XVIII a. pb. Italijoje prasideda judėjimas už nacionalinį išsivadavimą ir teritorinio susiskaidymo likvidavimą (Risorgimento). XVIII a. pb. – 1814 m. Italija buvo Napoleono Prancūzijos valdžioje. 18141815 m. Vienos kongresas Italijoje atkūrė feodalines – absoliutines monarchijas. Kovai už Italijos suvienijimą vadovavo karbonarai, „Jaunoji Italija“ ir kitos organizacijos.

Italijos suvienijimas (1814–1861 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos suvienijimas.

1859 m. Austrija neteko Lombardijos, kuri prijungiama prie Sardinijos karalystės. Iki 1860 m. pabaigos Italijos teritorija praktiškai buvo apjungta aplink Sardinijos karalystę (nuo 1861 m. – Italijos karalystė). Pagrindinis Italijos susivienijimo architektas buvo Camillo Benso di Cavour, Viktoro Emanuelio ministras. Pati Roma dar dešimtmečiui liko popiežių valdžioje ir Italijos karalystės dalimi tapo tik 1870 m. rugsėjo 20 d., galutinę Italijos susivienijimo datą. Popiežiams liko Vatikanas, svarbus anklavas, iš visų pusių supamas Italijos.

Monarchija, fašizmas ir pasauliniai karai (1861–1945 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Italijos fašizmas.

Benito Mussolini 1922 m. įvykdęs valstybės perversmą, vadinamąjį Žygį į Romą, įvedė fašistinę diktatūrą. Valdant Mussolini Italija vykdė agresyvią užsienio politiką. 1923 m. reaguodama į Italijos pareigūno nužudymą Albanijoje Italija okupavo Kerkyros (Korfu) salą. Po to, per Tautų Sąjungą išsireikalavo iš Graikijos reparacijų už šį incidentą, nors Graikijos kaltė ir nebuvo įrodyta.

Italija užgrobė Etiopiją (19351936), Albaniją (1939). Sudariusi sąjungą su Vokietija ir Japonija, 1940 m. Italija įstojo į Antrąjį pasaulinį karą ir galiausiai jį pralaimėjo. 1945 m. pasipriešinimo judėjimas ir anglų bei amerikiečių pajėgos įveikė fašizmą visoje Italijoje. 1946 m. referendumas dėl monarchijos pasibaigė Italijos respublikos paskelbimu ir naujos konstitucijos priėmimu 1948 m. sausio 1 d. karališkosios šeimos nariai buvo išsiųsti į tremtį dėl jų ryšių su fašistiniu režimu, ir grįžti į šalį jiems leista tik 2002 m.

Italijos respublika (po 1945 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Po Antrojo pasaulinio karo politinėje arenoje dominavo krikščionių demokratų partija, kuri 19451981 ir 19871992 m. formavo vyriausybes. Didelis korupcijos augimas visose valdžios grandyse privedė prie rinkimų sistemos pakeitimo. 1993 m. rugpjūčio 4 d. priimas naujas parlamento rinkimų įstatymas.

Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. įsivedė eurą.

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Vikiteka