Michelangelo Antonioni

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Michelangelo Antonioni

Michelangelo Antonioni (Mikelandželas Antonionis, 1912 rugsėjo 292007 liepos 30) – garsus italų modernistinio kino režisierius.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Michelangelo gimė Feraroje (Italija), Bolonijos universitete studijavo ekonomiką. 1940-aisiais išvyko į Romą, kur studijavo režisūrą Centro Sperimentale di Cinematografia mokykloje.

Pirmasis sėkmingas režisieriaus filmas buvo Nuotykis (L'avventura, 1960). Vėliau sekė Naktis (La Notte, 1961) ir L'eclisse (1962). Šie trys filmai laikomi trilogija, nors nėra vienas kito tęsiniai, tačiau panašūs stiliumi ir tema, visuose nagrinėjamas žmonių susvetimėjimas šiuolaikiniame pasaulyje.

Pirmasis spalvotas Antonioni filmas – Raudonoji dykuma (Il deserto rosso, 1964), taip pat savo tema yra panašus į ankstesnius tris, todėl kartais laikomas ketvirtuoju serijoje.

Vėliau režisierius pasirašė sutartį trims filmams anglų kalba su prodiuseriu Carlo Ponti. Jau pats pirmasis – Blowup (1966) patyrė didelę sėkmę. Manoma, viena iš sėkmės priežasčių buvo tam laikotarpiui neįprastai atviros seksualinės scenos. Šiek tiek mažesnio populiarumo susilaukė antrasis filmas – Zabriskie Point (1970), pirmasis, kuriame veiksmas vyksta Amerikoje. Šio filmo garso takeliui specialiai muziką kūrė tokie žinomi atlikėjai, kaip Pink Floyd, The Rolling Stones ir Grateful Dead. Trečiasis filmas – Keleivis, kuriame vaidino Jack Nicholson, vėl susilaukė didelio pripažinimo ir buvo nominuotas auksinės palmės šakelės apdovanojimui Kanų kino festivalyje.

1985 metais Michelangelo Antonioni patyrė apopleksijos priepuolį. Nors atsigavo ir toliau statė filmus, nuo to laiko jis nebegalėjo kalbėti.

Filmui Anapus debesų, kuriame vaidina ir John Malkovich, dalį scenų filmavo vokiečių režisierius Wim Wenders, tačiau tik nedaugelis jų pateko į galutinį filmą.

1996 metais Michelangelo Antonioni gavo Oskaro apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus kine, kurį įteikė Jack Nicholson. Po kelių mėnesių ši prizinė statulėlė buvo pavogta.

Paskutinis režisieriaus filmas, Eros (2004), nufilmuotas režisieriui suėjus 90 metų.

Michelangelo Antonioni populiariojoje kultūroje susilaukė atminimo paminėjimų iš Monty Python, taip pat yra minimas Brodvėjaus miuzikle Nuoma.

Stilius[taisyti | redaguoti kodą]

Antonioni filmai plačiai pripažįstami padarę didelę įtaką kino estetikai. Būtent estetikai juose skiriamas didžiausias dėmesys, dažnos ilgos tylios scenos be aktyvaus veiksmo ar dialogų. Neretai nėra aiškaus tęstinumo. Pavyzdžiui, Anapus debesų pasakojamos trys istorijos, ne tik kad nei viena nesusijusi su kita, bet ir pačios yra tarsi ištrauktos iš kažkokio kito konteksto, be aiškios pradžios ir pabaigos. Jas jungia tik Džono Malkovičiaus herojus, besilankantis nupasakojamose vietovėse.

Ingmaras Bergmanas Antonioni filmus pavadino panašiais į sapną.

Filmografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gente del Po (Po žmonės, 1943)
  • Nettezza urbana (1948)
  • Oltre L'oblio (1948)
  • Roma-Montevideo (1948)
  • L'Amorosa menzogna (1949)
  • Sette cani e un vestito (1949)
  • Bomarzo (1949)
  • Ragazze in Bianco (1949)
  • Superstizione (1949)
  • La villa dei mostri (Pabaisų namas, 1950)
  • Cronaca di un amore (Meilės kronika, 1950)
  • La Funivia del Faloria (1950)
  • I vinti (1952)
  • La signora senza camelie (Kamilė be kamelijų) (1953)
  • Le amiche (1955)
  • Il grido (1957)
  • L'avventura (Nuotykis) (1960)
  • La Notte (Naktis) (1961)
  • L'eclisse (1962)
  • Il deserto rosso (Raudonoji dykuma) (1964)
  • I Tre volti (Trys moters veidai) (1965)
  • Blowup (1966)
  • Zabriskie Point (1970)
  • Chung Kuo (1972) (dokumentinis)
  • Professione: reporter (Keleivis) (1975)
  • Il Mistero di Oberwald (Obervaldo paslaptis, 1980)
  • Identificazione di una donna (1982)
  • Ugnikalniai ir karnavalas (1992)
  • Anapus debesų (1995) (kartu su Wim Wenders)
  • Eros (2004)
  • Lo sguardo di Michelangelo (2004)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]