Futurizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Džiakomo Balos paveikslas, futurizmo pavyzdys
Umberto Boccioni, Miestas bunda, 1910.
Antonio Sant Elia – Urbanistik şəkil

Futurizmas (lot. futurum 'ateitis') – avangardinė literatūros ir meno srovė, gyvavusi 1909–1925 m. Futuristai pretendavo kurti ateities meną, neigė praeities kultūrą, aukštino industriją, didmiesčio gyvenimą. Futurizmas pirmiausia paplito tarp Italijos menininkų, vėliau kitose Europos šalyse, taip pat Rusijoje.

Italas Filipas Tomazas Marinetis savo „Futurizmo manifeste“ (1909) ragino atsisakyti bet kokio ryšio su kultūros tradicija, aukštinti agresyvumą, narsą, riziką, dinamiškumą, greitį, raumeningą kūną, technikos atradimus. Futuristai ragino šlovinti perversmą, sudeginti muziejus ir bibliotekas, nepaisyti jokių etinių ir estetinių draudimų, papročių. Literatūroje propagavo nesąvokinę kalbą, nepaisė gramatikos taisyklių, laužė sintaksės normas, vertino neologizmus ir alogizmus, eilėraščiuose pirmenybę teikė laisvosioms eilėms. Futuristai dailininkai perėmė kubizmo techniką, bet atmetė jo tematiką, vietoj portretų ir natiurmortų vaizdavo lekiančius traukinius ir automobilius.

Lietuvoje futurizmo pradininkas – Kazys Binkis. 1922 m. grupė rašytojų – Kazys Binkis, Juozas Tysliava, Juozas Žlabys-Žengė, Petras Tarulis, Salys Šemerys ir Antanas Rimydis – išleido „Keturių Vėjų Pranašą“, kuriame skelbė apie būsimą atsinaujinimą Lietuvos literatūroje. Šie rašytojai 1924–1928 m. taip pat leido futuristinį žurnalą „Keturi Vėjai“.[1]

Bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Panašiai dinamišką gyvenimo pusę akcentavo impresionistai, tačiau jie nesprendė problemos, kaip perteikti judėjimą statiškoje tapyboje ir skulptūroje. Futuristų sprendimas buvo kiek naivokas: lekiantis šuoliais žirgas, anot jų, turi ne keturias, o dvidešimt kojų, kurios juda trikampiu. Jie tapė arklius, šunis, žmones su daugybe paeiliui arba spinduliu išdėstytų kojų. Dinamiką ir judėjimą reiškė erdvę skaidančiais, susikertančiais spinduliais, banguojančiais laukais. Garsą galima išreikšti bangų seka, spalvą – lūžtančio spektro ritmu. Bandydami perteikti judesį, futuristai sekė kinematografu; jų kūryba – tai veikiau plastiniai judesio simboliai negu pats judesys.

Menininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Futuristai, iš kairės: L. Rusolas, K. Kara, F. Marinetis, U. Bočionis ir Dž. Severinis prie „Le Figaro“ laikraščio redakcijos Paryžiuje 1912 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Futurizmo manifestas http://www.tekstai.lt/buvo/versti/marinett/manifest.htm

  1. Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra. Lietuvių literatūros istorija. V., 1995.