Italijos suvienijimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Italijos suvienijimas (it. il Risorgimento – Atgimimas) yra politinis ir visuomeninis judėjimas, kurio metu daug įvairių Italijos pusiasalio valstybių buvo suvienyta į vieną Italijos valstybę XIX a. Nors tikslios laikotarpio pradžios ir pabaigos datos neaiškios, dažniausiai laikoma, kad judėjimas prasidėjo su Vienos kongresu 1815 m., po Napoleono sutriuškinimo, o baigėsi apie 1871 m. su Prancūzijos-Prūsijos karu. Paskutinės teritorijos prie Italijos buvo prijungtos po Pirmojo pasaulinio karo.

Ankstyvoji revoliucinė veikla (1820–1830 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Sukilimas Abiejų Sicilijų karalystėje[taisyti | redaguoti kodą]

1820 m. ispanai sėkmingai sukilo per ginčus dėl konstitucijos, tad panašus judėjimas prasidėjo Italijoje. Įkvėpta ispanų sukilo Abiejų Sicilijų karalystės armija, vadovaujama Guglielmo Pepe (karbonaro), ir užėmė šalį. Karalius Ferdinandas I sutiko įvesti naują konstituciją. Tačiau sukilėliai nepelnė liaudies paramos ir pralaimėjo Šventosios sąjungos austrų kariams. Karalius panaikino konstituciją ir pradėjo sistemingai persekioti sukilėlių vadus. Daug jų, įskaitant mokslininką Michele Amari, turėjo emigruoti.

Pjemonto sukilimas[taisyti | redaguoti kodą]

1823 m. Pjemonto revoliucijos vadas buvo Santorre di Santarosa, kuris norėjo išvyti austrus ir suvienyti Italiją Savojos dinastijos vardu. Sukilimas prasidėjo Alesandrijoje, kur kariai panaudojo Cizalpinės respublikos trispalvę (raudona, balta, žalia). Karaliaus regentas princas Karolis Albertas, vadovavęs šaliai, kol karalius Karolis Feliksas buvo išvykęs, patvirtino naują konstituciją taip nusileisdamas revoliucionieriams. Grįžęs Sardinijos karalius panaikino konstituciją ir kreipėsi į Šventąją sąjungą pagalbos. Santaroso kariai buvo nugalėti, o jis pabėgo į Paryžių.

1848–1849 m. revoliucijos[taisyti | redaguoti kodą]

Neramumai prasidėjo 1848 m. sausio 5 d. su pilietinio nepaklusnumo akcija Lombardijoje, kur piliečiai nustojo rūkyti ir žaisti loterijose, nes už tai austrai susirinkdavo mokesčius. Netrukus po to Sicilijoje ir Neapolyje prasidėjo sukilimas prieš karalių Ferdinandą, kuris vėl nusileido, paskelbė naują konstituciją, paleido politinius kalinius.

1848 m. vasarį prasidėjo sukilimai Toskanijoje, kurie buvo ban nesmurtingi, Ferdinandas Toskanai suteikė konstituciją. Po šios nuolaidos ten buvo suformuota laikinoji respublikonų vyriausybė siekusi atsiskyrimo. Vasario 21 d. popiežius Pijus IX suteikė Popiežiaus valstybei konstituciją, o tai buvo netikėta turint galvoje istorinį popiežių užsispyrimą šiuo klausimu. Vasario 23 d. Prancūzijos karalius Liudvikas Pilypas pabėgo iš Paryžiaus, Prancūzija paskelbta respublika.

Tuo tarpu Milane ir Venecijoje kilo įtampa, kol 1848 m. gegužės 18 d. po penkių dienų kautynių austrų įgula buvo išvyta. Austrijos maršalo Josef Radetzky armija apsupo miestą, bet dėl milaniečių populiarumo buvo priversta atsitraukti. Netrukus Pjemonto karalius Karolis Albertas, skatinamas Milano ir Venecijos, nusprendė ir paskelbė karą Austrijai. Po pradinės sėkmės Goito ir Peschieros mūšiuose, Radetzky sutriuškino italus liepos 24 d. Kustozos mūšyje. Netrukus buvo pasirašytos paliaubos ir austrai atstatė savo valdžią visur išskyrus Venecijos miestą, kur Daniele Manin paskelbė respubliką.

Pijus IX buvo reformatorius, bet jis nesutarė su revoliucionieriais. 1848 m. lapkritį po Pellegrino Rossi nužudymo popiežius pabėgo. Po to Garibaldis ir kiti patriotai atvyko į Romą. 1849 m. pradžioje vyko rinkimai į Konstitucinį susirinkimą, kuris vasario 9 d. Romą paskelbė respublika. 1849 m. kovą Mazzini atvyko į Romą ir buvo paskirtas Vyriausiuoju ministru. Romos respublikos konstitucijoje 7 straipsnis garantavo religinę laisvę, popiežiaus kaip Katalikų bažnyčios galvos nepriklausomybę garantavo 6, o mirties bausmę panaikino 5 straipsnis.

Tuo metu ištremtas lenkų generolas Albert Chrzanowski treniravo Pjemonto karius, tikėdamasis atnaujinti karą su austrais. Radetzky jį greitai nugalėjo Novaros mūšyje 1849 m. kovo 23 d. Šįkart pralaimėjimas buvo galutinis. Karolis Albertas atsisakė sosto savo sūnaus Viktoro Emanuelio II naudai. Rugpjūčio 9 d. formaliai buvo pasirašyta sutaris. Novaros mūšio metu sukilo Breša, bet austrai per 10 dienų sukilimą žiauriai numalšino.

Balandį prancūzai pasiuntė į Romą Charles Oudinot vadovaujamas pajėgas. Iš pradžių Prancūzija manė tarpininkauti, bet po kurio laiko buvo priversta išsirinkti pusę, tad parėmė popiežių. Po dviejų mėnesių apgulties Roma pasidavė birželio 29 d., į valdžią grįžo popiežius. D. Garibaldis ir Mazinis pabėgo į tremtį. Po apgulties rugpjūčio 24 d. pasidavė Venecija. Austrai masiškai žudė nepriklausomybės kovotojus ir grąžino į valdžią Centrinės Italijos monarchus.

Italijos valstybės sukūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

1859 m. karas ir jo pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Sardinijos karas.

Net po pralaimėjimo ir karaliaus atsistatydinimo Sardinijos karalystė neatsisakė ambicijų. Kamilas Kavūras, kuris tapo ministrų tarybos prezidentu 1852 m., norėjo išplėsti teritoriją, bet suprato, kad vienas Pjemontas nieko nepadarys. Jis tikėjosi britų ir prancūzų pagalbos išvejant austrus iš Italijos pusiasalio. Pastangos gauti jų paramą įstojant į Krymo karą buvo nesėkmingos, nes Paryžiaus kongrese į Sardinijos norus nebuvo kreipiamas dėmesys. Tačiau Austrija liko izoliuota, nes per karą laviravo tarp abiejų pusių.

1858 m. sausio 14 d. italų nacionalistas Felice Orsini pabandė nužudyti Prancūzijos imperatorių Napoleoną III. 1858 m. vasarą K. Kavūras susitiko su Napoleonu III Plombières kaime ir pasirašė slaptą susitarimą Plombières paktą (Patto di Plombières)[1], pagal kurį Prancūzija ir Sardinijos karalystė drauge stos prieš Austriją. Pjemontui turėjo atitekti Austrijos teritorijos Italijoje (Lombardija ir Venetas), Parmos ir Modenos kunigaikštystės, o Prancūzijai – Nica ir Savoja. Skurdi Centrinė ir Pietų Italija turėjo likti kaip buvusi, nors buvo kalbų, kad Napoleono III pusbrolis princas Napoleonas pakeis Habsburgus Toskanoje. Kad Napoleonas III neatrodytų agresoriumi K. Kavūras turėjo išprovokuoti austrus padėdamas italų nacionalistams Lombardijoje.

Austrai nežinodami apie slaptą susitarimą, vis tiek kantriai malšino Pjemonto sukurstytus sukilimus. Pjemontas, supratęs, kad išprovokuoti austrų nepavyks, 1859 m. kovą paskelbė mobilizaciją. Be austrų agresijos prancūzai negalėjo įsikišti, o be jų įsikišimo karas pralaimėtas. Tačiau austrai palengvino Pjemonto situaciją ultimatumu pareikalavę demobilizacijos. Pjemontas atmetė ultimatumą ir kilo karas.

Karas buvo trumpas. Austrų įsiveržimas į Pjemontą nepavyko, nes jie nesugebėjo užimti Alpių perėjų, kuriomis atvyko prancūzų kariai vadovaujami paties Napoleono III. Magentos mūšyje birželio 4 d. Pjemonto ir prancūzų kariai sumušė grafo Gyulai vadovaujamus austrus. Šie pasitraukė iš beveik visos Lombardijos, Napoleonas III ir Viktoras Emanuelis II triumfuodami įžengė į Milaną. Birželio 24 d. įvyko Solferino mūšis. Šįkart austrams vadovavo imperatorius Francas Juozapas I. Nors abiejų pusių vadai neparodė įpatingų sugebėjimų, prancūzai laimėjo. Austrai pasitraukė į Veneto tvirtoves.

Buvo daugybė priežasčių, kodėl Napoleonas III pradėjo siekti taikos tuo momentų: baimė, kad Veneto kampanija bus kruvina, nerimas dėl pozicijų Prancūzijoje, baimė dėl vokiečių įsikišimo ir nerimas dėl išaugusios Pjemonto galios. Liepos 11 d. jis slapta susitiko su Austrijos imperatoriumi Vilafrankoje be italų žinios. Jie susitarė užbaigti konfliktą. Austrams liks Venetas, o Lombardija atiteks prancūzams, kurie ją perduos Pjemontui (austrai nenorėjo žemių perduoti tiesiogiai). Kitos Italijos valstybių sienos nepasikeis. Centrinėje Italijoje, kur monarchai buvo išvyti ir pabėgo į Austriją, bus sugrąžinti į sostus. Kadangi Napoleonas III neįvykdė savo pažadų, jis neturėjo gauti Savojos ir Nicos.

K. Kavūras reikalavo tęsti karą ir kai Viktoras Emanuelis II sutiko su taika, atsistatydino. Tačiau Pjemonto kariai užėmė mažas valstybes Lombardijoje ir dalį popiežiaus valdų. Prancūzai neturėjo norų jų spausti, o austrai nebuvo pakankamai stiprūs, kad atstatytų senąją tvarką. Gruodį Toskana, Modena, Parma ir kitos sritys buvo sujungtos į Jungtines Centrinės Italijos Valstijas ir siekė, su britų pagalba, kad jas prijungtų Sardinijos karalystė.

K. Kavūras triumfuodamas grįžo į valdžią 1860 m. sausį, norėjo prijungti valstijas, bet suprato, kad reikalingas Prancūzijos sutikimas. Napoleonas sutiko pripažinti aneksiją mainais į Nicą ir Savoją. 1860 m. kovo 20 d. įvyko aneksija. Dabar Sardinijos karalystė sudarė didžiąją dalį Šiaurės ir Centrinės Italijos.

Tūkstantinės žygis[taisyti | redaguoti kodą]

D. Garibaldis Neapolyje 1861 m.

1860 m. pavasarį tik 4 valstybės buvo Italijos pusiasalyje: Venecijos karalystė, Popiežiaus valstybė, Pjemonto-Sardinijos karalystė ir Dviejų Sicilijų karalystė.

Pranciškus II turėjo gerai organizuotą 150 tūkst. karių armiją. Bet jo tėvo tironija sukurstė daugybę slaptų organizacijų, o šveicarų samdiniai buvo atšaukti, nes naujas Šveicarijos įstatymas uždraudė jos piliečiams tarnauti samdiniais užsienyje. Tad Pranciškus II liko su nepatikimiausiais vietiniais kariais. 1860 m. balandį Mesinoje ir Palerme Sicilijoje kilo sukilimai, kurie buvo greitai numalšinti.

K. Kavūras, bijodamas, kad D. Garibaldis sukels karą su Prancūzija, įtikino jį nukreipti savo karius į Siciliją. 1860 m. gegužės 6 d. D. Garibaldis ir jo tūkstantis savanorių (vadinamų I Mille) išvyko iš Kvatro prie Genujos ir po trumpo sustojimo Talamonėje gegužės 11 d. išsilaipino prie Marsalos vakarų Sicilijoje.

Prie Salemio prie D. Garibaldžio prisidėjo vietiniai sukilėliai ir bendros pajėgos nugalėjo prie Kalatafimio gegužės 13 d. nugalėjo karaliaus karius. Per tris dienas įsiveržusių tapo 4 tūkst. Gegužės 14 d. D. Garibaldis pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi Viktoro Emanuelio vardu. Po kelių sėkmingų bet sunkių mūšių D. Garibaldis pasiekė Palermą. Gegužės 27 d. D. Garibaldžio kariai apgulė Palermo Porta Termini, o mieste kilo sukilimas ir barikadų mūšiai.

Į Siciliją atvyko generolas Ferdinando Lanza su 25 tūkst. karių malšinti sukilimo ir smarkiai bombardavo Palermą. Įsikišus britų admirolui paskelbtos paliaubos, Neapolio kariai pasitraukė, miestas pasidavė D. Garibaldžiui.

Sukilimo sėkmė atskleidė Neapolio valdžios silpnumą. D. Garibaldžio šlovė plito ir daugelis jį pradėjo laikyti tautos didvyriu. Neapolyje kilo suirutė, karalius pasiūlė atkurti ankstesnę konstituciją, bet Burbonais niekas nebepasitikėjo.

Praėjus 6 savaitėms po Palermo pasidavimo D. Garibaldis užpuolė Mesiną. Per savaitę miestas pasidavė. Užėmęs Siciliją, D. Garibaldis persikėlė per Mesinos sąsiaurį į Italijos žemyninę dalį su neapolietiškais laivais. Kalabrijos Redžo įgula greitai pasidavė. Keliaujant į šiaurę daugėjo sveikinimų ir mažėjo karinis pasipriešinimas: rugpjūčio 18 ir 22 d. Bazilikatos ir Puglijos žmonės pasiskelbė prisijungimą prie Sardinijos karalystės. Rugpjūčio pabaigoje D. Garibaldis buvo Kozencoje, o rugsėjo 5 d. Ebolyje prie Salerno. Tuo metu Neapolyje paskelbtos apgulties sąlygos, o karalius surinkęs dar ištikimų 4 tūkst. karių pasitraukė už Volturno upės rugsėjo 6 d. Kitą dieną su keliais pasekėjais D. Garibaldis traukiniu atvyko į Neapolį, o žmonės jį sveikino.

Neapolio karalystės nugalėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Viktoras Emanuelis II sutinka D. Garibaldį prie Teano

Nors D. Garibaldis lengvai užėmė sostinę, Neapolio armija masiškai nepasidavė ir laikėsi už Volturno upės. Jo netreniruoti 25 tūkst. karių negalėjo išvyti karaliaus ir užimti Kapujos bei Getos tvirtovių be Sardinijos armijos įsikišimo.

Sardinijos armija galėjo atvykti tik kirtusi popiežiaus valstybę, kuri tęsėsi skersai per pusiasalį Centrinėje Italijoje. Nekreipdamas dėmesio į Šventojo Sosto politinę valią, D. Garibaldis pareiškę, kad paskelbs „Italijos karalystę“ iš Romos. Laikydamas tai grėsme Bažnyčios valdoms, popiežius Pijus IX pagrasino ekskomunikuoti tuos, kurie parems tokius D. Garibaldžio siekius. Bijodami, kad D. Garibaldis puls Romą viso pasaulio katalikai siuntė pinigus ir savanorius į popiežiaus armiją, kuriai vadovavo ištremtas prancūzų generolas Louis Lamoricière.

Tuo metu Fanti ir Cialdini vadovaujami Sardinijos daliniai žygiavo link popiežiaus valdų, bet jų tikslas buvo Neapolis. L. Lamoricière kariai pastojo Cialdini kelią, bet buvo greitai nugalėti, apgulti Ankonos tvirtovėje ir galiausiai pasidavė rugsėjo 29 d. Viktoras Emanuelis II atvyko spalio 9 d. ir perėmė vadovavimą. Armija toliau žygiavo į pietus be pasipriešinimo.

Sutikęs Viktorą Emanuelį II prie Teano, D. Garibaldis pavadino jį Italijos karaliumi ir palydėjo į Neapolį. Po to D. Garibaldis atsistatydinęs išvyko į Kapreros salą.

Sardinijos armija nuvijo Pranciškų II nuo upės ir jis įsitvirtino Getos tvirtovėje, kur skatinamas žmonos kunigaikštienės Marijos Sofijos, išsilaikė tris mėnesius. Tačiau niekas nesutiko jam padėti, baigėsi maistas, įsimetė ligos ir tvirtovė pasidavė. Tačiau dar daugybę metų Pranciškaus II šalininkai pavieniais būriais kovojo su Italijos karalyste.

1861 m. vasario 18 d. Viktoras Emanuelis II surinko Turine pirmąjį Italijos parlamentą. Kovo 17 d. parlamentas paskelbė Viktorą Emanuelį II Italijos karaliumi, o kovo 27 d. Roma buvo paskelbta sostine, nors dar nepriklausė karalystei. [2]

Romos klausimas[taisyti | redaguoti kodą]

D. Mazzini buvo nepatenkintas monarchijos valdžia ir agitavo už respubliką. Su šūkių „Laisvi nuo Alpių iki Adrijos“ suvienijimo judėjimas nukreipė žvilgsnį į Romą ir Veneciją. Daugelis katalikų laikė, kad pasikėsinimas į popiežiaus žemes nedovanotinas, tad prancūzai Romoje laikė savo karius. Viktoras Emanuelis II žinojo, kad tarptautinė bendruomenė nenori Romos prijungimo, tad atkalbinėjo savo pavaldinius nuo Romos puolimo.

Tačiau D. Garibaldis manė, kad vyriausybė jį parems, jei jis puls Romą. 1862 m. birželį D. Garibaldis vėl iš Genujos išvyko į Palermą, kur jis rinko karius žygiui, kurio šūkis buvo „Roma arba mirtis“ (it. Roma o Morte). Mesinos įgula, ištikima karaliaus nurodymams jų nepraleido. D. Garibaldžio pajėgos, 2 tūkst. savanorių, išplaukė iš Katanijos pietuose. D. Garibaldis paskelbė, kad įžengs į Roma kaip nugalėtojas arba mirs prie jos sienų. Rugpjūčio 14 d. jis išsilaipino Melite ir patraukė į Kalabrijos kalnus.

Italijos vyriausybė buvo labai nepatenkinta šia afera. Generolas Cialdini paskyrė diviziją prieš savanorius. Rugpjūčio 28 d. įvyko susidūrimas prie Aspromontės. D. Garibaldis uždraudė savo kariams atsišaudyti, keli savanoriai žuvo, o jis pats buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę. Jį laikė Varinane, bet po kurio laiko paleido.

Tuo metu Italijos karalius bandė gauti Romą taikesniais būdais. 1864 m. Rugsėjo konvencija, sutartis tarp Italijos ir Napoleono III garantavo, kad prancūzų kariai per dvejus metus paliks Romą. 1866 m. gruodį paskutiniai prancūzų kariai paliko Romą, nors popiežius stengėsi juos užlaikyti.

1865 m. sostinė iš Turino buvo perkelta į Florenciją. Tai sukėlė Turine tokius neramumus, kad karalius turėjo kuo greičiau vykti į savo naują sostinę.

Trečiasis Nepriklausomybės Karas (1866 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Kustocos mūšis

1866 m. per Austrijos-Prūsijos karą Prūsija ir Austrija varžėsi dėl vokiškų žemių lyderystės. Italija nusprendė užimti Veneciją tapdama Prūsijos sąjungininke. Austrija siūlė Italijai Veneciją su sąlyga, kad ši nesikiš. Tačiau kovo 8 d. buvo sudaryta sutartis su Prūsija, o birželio 20 d. Italija paskelbė karą Austrijai.

Viktoras Emanuelis II skubėjo vadovauti armijai invazijoje į Veneciją, o su Alpių medžiotojais patraukė į Tirolį. Austrai nugalėjo italų armiją Kustocos mūšyje birželio 24 d. Austrijos laivynas nugalėjo italus Lizos mūšyje liepos 20 d. Tik D. Garibaldžiui sekėsi: kitą dieną jo savanoriai nugalėjo austrus Bezekos mūšyje ir patraukė į Trentą.

Tuo tarpu Prūsijos ministras pirmininkas Otto von Bismarck nusprendė, kad viskas pasiekta, ir liepos 27 d. pasirašė paliaubas su Austrija. Italija oficialiai nustojo kariauti tik rugpjūčio 12 d.

Nepaisant prasto Italijos pasirodymo Prūsijos pergalė privertė austrus atiduoti Veneciją. Pagal spalio 12 d. Vienoje pasirašytą sutartį Austrija atidavė Veneciją Napoleonui III už nesikišimą kare, o šis kitą dieną perleido ją Italijai taip išpildydamas savo pažadus, už kuriuos gavo Nicą ir Savoją.

Vienos sutartis numatė, kad Veneciją Italija galės prisijungti tik po referendumo spalio 21-22 d.

Austrų kariai dar bandė priešintis, bet nesėkmingai. Viktoras Emanuelis II įžengė į Veneciją ir aplankė Šv. Morkaus aikštę.

Roma[taisyti | redaguoti kodą]

Nacionalinė partija, vadovaujama D. Garibaldžio, siekė prijungti Romą. 1867 m. jis antrąkart bandė užimti miestą, bet popiežiaus armija, padedama prancūzų Mentanoje nugalėjo prastai ginkluotus savanorius. Po to prancūzų įgula liko Čivitavekijoje iki 1870 m. rugpjūčio, kai prasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karas.

Prieš Mentaną Enrikas Kairolis, jo brolis Džiovanis ir 70 savanorių bandė užimti Romą. Ties Terniu grupė sulipo į laivą ir plaukė Tibru žemyn. Jų atvykimas turėjo sutapti su maištu mieste. 1867 m. spalio 22 d. Romos revoliucionieriai užėmė Kapitolijaus kalvą ir Kolonos aikštę. Tačiau, kai Kairoliai atvyko į Villa Glori, šiaurinę Romos dalį, maištas mieste buvo numalšintas. Tą pačią naktį juos apsupo ir Džiovanis buvo rimtai sužeistas. .

1870 m. liepą prasidėjo Prancūzijos-Prūsijos karas. Napoleonas III rugpjūtį atšaukė savo karius, Italijoje kilo demonstracijos, kad būtų užimta Roma. Italijos vyriausybė nesiėmė veiksmų iki Sedano mūšio. Viktoras Emanuelis pasiuntė grafą Gustavo Ponza di San Martino su laišku Pijui IX, kuriame buvo pasiūlymas, kad italų armija įžengs į Romą su pretekstu ginti popiežių. Tačiau popiežius pasiūlymą atmetė.

Generolo Raffaele Cadorna vadovaujama italų armija rugsėjo 11 d. kirto sieną ir lėtai patraukė į Romą, tikėdamasi taikaus įžengimo į miestą. Rugsėjo 19 d. buvo pasiektos Aureliano sienos ir prasidėjo apgultis. Net žinodamas, kad pralaimės, popiežius reikalavo, kad jo kariai kautųsi. Po trijų valandų apšaudymo rugsėjo 20 d. italai įsiveržė į Romą ir žygiavo Via Pia keliu (kuris vėliau pervadintas Via XX Settembre). Žuvo 49 italų kariai ir 4 karininkai, 19 popiežiaus karių. Roma ir Lacijus buvo prijungti po prebiscito spalio 2 d. Rezultatai buvo paskelbti spalio 9 d.

Iš pradžių Italijos vyriausybė pasiūlė popiežiui Leonino miestą, bet šis atsisakė, nes taip pripažintų jo valdų aneksiją. Po to Pijus IX pasiskelbė Vatikano kaliniu, nors niekas netrukdė jam įeiti ar išeiti iš Vatikano. Roma Italijos sostine tapo 1871 m. liepą.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. title=Italian Unification. Cavour, Garibaldi and the Making of Italy tikrinta 2008-02-26
  2. Edgar Holt, The Making of Italy: 1815–1870, New York: Murray Printing Company, 1971 m. 258 psl.