Japonijos imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
jap. 大日本帝國
Dai Nippon Teikoku
Didžiosios Japonijos imperija
1868 – 1945
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of Japonija
Japonijos imperija 1942 m.
Sostinė Tokijas
Religija Šintoizmas
Valdymo forma Konstitucinė monarchija
Imperatorius
 1868–1912 Imperatorius Meidži
 1912–1926 Imperatorius Taišio
 1926–1989 Imperatorius Šiova
Ministras pirmininkas
 1885-1888, 1892-1896, 1898, 1900-1901 Itō Hirobumi
 1888-1889 Kuroda Kiyotaka
 1889-1891 Yamagata Aritomo
 1906-1908, 1911-1912 Saionji Kinmochi
 1901-1906, 1908-1911 Katsura Tarō
 1913-1914, 1923-1924 Yamamoto Gonnohyōe
Istorija
 - Meidži restauracija 1868
 - Prefektūrų reforma 1871 m. rugpjūčio 29 d.
 - Konstitucija 1890 m. lapkričio 29 d.
 - Kapituliacija 1945 m. Rugsėjo 2 d.
Plotas 675 000 km²
Gyventojai
 -  97 770 000 
     Gyventojų tankumas 144,8 /km²  (375,1 /sq mi)
Valiuta Japonijos jena
Korėjos jena
Taivano jena
Karinė Japonijos jena
Prieš
Po
Tokugawa family crest.svg Tokugavos šiogūnatas
Ryukyu Islands flag 1875-1879 cs.svg Riūkiū karalystė
Blank.png Edzo respublika
China Qing Dynasty Flag 1889.svg Čingų dinastija
Flag of Russia.svg Rusijos imperija
German new guinea flag.svg Vokietijos Naujoji Gvinėja
Okupuota Japonija Merchant flag of Japan (1870).svg
JAV Riūkiū salų administracija US flag 48 stars.svg
Sovietų Sąjunga Flag of the Soviet Union (1923-1955).svg
Šiaurės Korėja Flag of North Korea.svg
Pietų Korėja Flag of South Korea.svg
Kinijos Respublika (1912–1949) Flag of the Republic of China.svg
Ramiojo vandenyno salų globojamoji teritorija US flag 48 stars.svg

Japonijos imperija (Kyūjitai: jap. 大日本帝國; Shinjitai: jap. 大日本帝国, Dai Nippon Teikoku, pažodžiui „Didžiosios Japonijos imperija“) – buvo nuo 1868 m. iki 1945 m. egzistavusi imperija, dabartinės Japonijos pirmtakė.

Šalies sparti industrializacija ir militarizacija lėmė Japonijos virtimą galinga imperija, II-ojo pasaulinio karo metais įstojusią į Ašies sąjungą ir užkariavusią didžiąją Pietryčių Azijos dalį. Nors kariaujant Ramiajame vandenyne Japonijai sekėsi, karui besibaigiant patyrusi daugybę sutriuškinimų, o galų gale JAV subombardavus Hirosimą ir Nagasakį, Japonija 1945 m. rugsėjo 2 d. kapituliavo. JAV okupavus Japoniją, panaikinta imperija ir, spaudžiant amerikiečiams, paskelbta nauja konstitucija. Šalis išbuvo okupuota iki 1952 m.

Imperialistinės Japonijos egzistavimo laikotarpiu šalį valdžiusių imperatorių pomirtiniais vardais (Meidži, Taišio, Šiova) pavadinti ir laikotarpiai, kurių metu viešpatavo šie imperatoriai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Du šimtmečius Edo laikotarpiu šiogūnų vykdyta valstybės izoliavimo politika, dar vadinama Sakoku, Kanagavos konvencija panaikinta 1854 m. Nuo to laiko buvo atnaujinta Japonijos prekyba su užsienio šalimis, pasirašyta daug prekybos sutarčių tarp Tokugavos šiogūnato ir Vakarų valstybių. Dėl tokių šiogūnato veiksmų kilo vidinis nepasitenkinimas, peraugęs į radikalų, ksenofobišką judėjimą, vadinamą sonnō jōi („gerbkime imperatorių, šalin barbarus“).[1]

1863 m. kovą buvo išleistas „įsakas išvyti barbarus“ (jap. 攘夷勅命 arba 攘夷実行の勅命; jōi chokumei arba jōi jikkō no chokumei). Nors šiogūnatas nesistengė priversti įsakymą vykdyti, tas sukėlė atakas prieš šalyje gyvenančius užsieniečius ir patį šiogūnatą. 1862 m. per Namamugi incidentą samurajų būrys iš Sacumos nužudė anglą Čarlazą L. Ričardsoną, tuo užrūstindami Britų imperiją, kuri pareikalavo reparacijų, o 1863 m. bombardavo Kagošimos uostą, galop privertusi Tokugavų valdžią sumokėti kompensaciją.[2] Užsieninių laivų apšaudymas Šimonosekyje ir atakos prieš užsieniečių nuosavybę privertė ne vien britus imtis griežtų priemonių – Didžioji Britanija, kartu su Nyderlandais, Prancūzija ir JAV ne kartą atakavo Šimonosekį..[3] Čiošiū klano nariai taip pat buvo surengę nepavykusį Hamaguri maištą. 1866 m. Sacumos ir Čiošiū klanai sudarė aljansą, kurio pagrindinis tikslas buvo bendromis jėgomis nuversti Tokugavų bakufu. 1867 m. pradžioje, nuo raupų mirus imperatoriui Komei, sostą užėmė jo sūnus Mutsuhito (Meiji).

Tų pačių metų lapkričio 9 d. Tokugava Jošinobu užleido savo pareigas ir valdžią imperatoriui, sutikdamas būti „įrankiu, vykdančiu imperatoriaus nurodymus“.[4] Taip baigėsi Tokugavos šiogūnato viešpatavimas.[5] Tačiau jis vis dar išliko valstybės galva, o tuo buvo nepatenkinti imperialistai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Hagiwara, p. 34.
  2. Jansen, pp. 314–5.
  3. Hagiwara, p. 35.
  4. Satow, p. 282.
  5. Keene, p. 116., taip pat skaitykite Jansen, pp. 310–1.