Marsilijus Fičinas
| Marsilijus Fičinas | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Marsilijus Fičinas | |
| Gimė | 1433 m. spalio 19 d. |
| Mirė | 1499 m. spalio 1 d. (65 metai) |
| Veikla | italų humanistas, filosofas, teologas ir vertėjas |
 Vikiteka |
Marsilijus Fičinas |
Marsillio Ficino (Marsilijus Fičinas, lot. Marsilius Ficinus, 1433 m. spalio 19 d. – 1499 m. spalio 1 d.) – italų humanistas, filosofas, teologas ir vertėjas.
Gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Marsilijus Fičinas gimė Filjine Valdarne netoli Florencijos gydytojo šeimoje. Florencijos universitete studijavo filosofiją ir mediciną. Vėliau (apie 1456 m.) pradėjo mokytis senovės graikų kalbos ir gilintis į antikinę filosofiją, ypač Platono raštus. Jaunuolio darbštumas, energija ir gabumai atkreipė Florencijos didiko Kozimo Medičio dėmesį. K. Medičis padovanojo jam savo užmiesčio rezidencijoje Karedžyje nedidelę vilą, kurioje M. Fičinas praleido visą tolesnį savo gyvenimą. Čia jis ir pradėjo didelį senųjų graikiškų raštų vertimo į lotynų kalbą darbą.
Vertimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmiausia išvertė legendiniam Hermiui Trismegistui priskirtus hermetinius raštus, po to ėmėsi Platono. Iki tol buvo žinomi tik trijų Platono dialogų („Timajas“, „Fedonas“, „Menonas“) vertimai į lotynų kalbą. M. Fičinas išvertė visus kitus Platono raštus ir parengė jų komentarus. be to, jis išvertė į lotynų kalbą neoplatonikų Plotino, Jamblicho, Porfirijo, Proklo veikalus, Bizantijos filosofo Mykolo Pselo raštus, dalį Areopagtikų, orfikų himnus, Hesiodo „Teogoniją“ (neišliko) ir kt.
Netrukus jis tapo vienu iš autoritetingiausių to meto mokslo žmonių. Savo šalininikus Florencijoje jis subūrė į Platono akademiją, kuri gyvavo 1459–1521 m. M. Fičino netraukė pasaulietinis gėris – visą gyvenimą jis ieškojo aukščiausios tiesos. Sulaukęs 42 metų, jis buvo įšventintas į dvasininkus ir gavo kanauniko titulą. Mirė Karedžyje, skaitydamas Platoną.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
M. Fičinis rašė daugiausia lotyniškai. Vienas kitas veikalas buvo parašytas ir italų kalba. Reikšmingiausias jo darbas, kuriame sistemingai išdėstyta jo koncepcija, yra „Platoniškoji teologija apie sielų nemirtingumą“ (Theologia platonica de immortalitate animarum, parašyta 1469–1474 m., išleista 1482 m.). Iš mažesnės apimties M. Fičino veikalų paminėtini traktatai „Apie krikščionių religiją“ (De christiana religiora, 1474 m.), „Apie meilę, arba apie Platono Puotą“ (Sopra lo amore ovvero Convito di Platone, 1489 m.) ir kt.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas (1984)