Tiziano Vecelli
Ticianas Večelis, paprastai žinomas kaip Ticianas (it. Tiziano Vecelli arba Tiziano Vecellio, g. apie 1485 m. Pieve di Cadore prie Beluno, Venecijos respublikoje – 1576 m. rugpjūčio 27 d. Venecijoje) – italų renesanso Venecijos dailės mokyklos tapytojas, dailininkas.
Jam gyvam esant buvo pramintas Kadoru (it. Tiziano da Cadore) pagal gimtinės pavadinimą. Apibūdinimas dažnai pavartojamas poetine, romantine prasme.
Amžininkai jį vadino "saule, apsupta mažų žvaigždžių" (pagal paskutinę Dantės "Rojaus" eilutę). Ticianas buvo vienas iš įvairiapusiškiausių italų dailininkų, vienodai gerai tapęs portretus ir altorinius paveikslus (abu šie žanrai jį išgarsino), mitologines ir religines scenas. Jo tapybos metodai, ypač spalvų taikymas, padarė didelę įtaką ne tik italų Renesanso dailininkams, bet ir būsimoms vakarietiško meno kartoms.
Per ilgą Ticiano gyvenimą jo tapybos stilius drastiškai pasikeitė, bet jis visą laiką domėjosi spalva. Jo brandžiausi darbai neturi gyvų atspalvių, būdingų ankstyviesiems darbams, bet laisva tapymo maniera ir subtilios polichromatinės moduliacijos neturi precedento vakarietiško meno istorijoje.
Turinys |
Biografija [taisyti]
Ticiano tiksli gimimo data nežinoma. Kai jis buvo senas, viename laiške Pilypui II tvirtino, kad yra gimęs 1477 m., bet tai mažai tikėtina[1]. Jis buvo Gregorio Vecelli, pasižymėjusio tarybos nario ir kario, bei jo žmonos Liucijos sūnus. Jo tėvas buvo Pieve di Cadore pilies valdytojas ir vietoj savininkų prižiūrėjo vietines kasyklas[2]. Daugybė giminaičių, įskaitant senelį, buvo notarai ir šeima buvo gerai įsitvirtinusi apylinkėse, kurias valdė Venecija.
Sulaukęs 10 ar 12 metų Ticianas ir jo brolis (Francesco, kuris tikriausiai atvyko vėliau) buvo nusiųsti pas dėdę Venecijoje, kad taptų dailininkų mokiniais. Nežymus dailininkas Sebastian Zuccato, kurio sūnūs tapo žymiais mozaikistais ir kuris tikriausiai buvo šeimos draugas, suorganizavo, kad broliai patektų į pagyvenusio Gentile Bellini studiją, iš kurios jie perėjo pas jo brolį Giovanni Bellini[2]. Tuo metu Beliniai, ypač Giovanni, buvo svarbiausi dailininkai mieste. Čia Ticianas rado grupę maždaug jo paties amžiaus jaunuolių, tarp kurių buvo Giovanni Palma da Serinalta, Lorenzo Lotto, Sebastiano Luciani ir Giorgio da Castelfranco, pramintas Džordžone. Francesco Vecellio, Ticiano jaunesnysis brolis, tapo gan žymiu Venecijos dailininku.
Heraklio freska Morosini rūmuose, kai kurių ekspertų uomone, yra ankstyviausias Ticiano darbas. Kiti yra „Nekaltoji mergelė ir vaikas“ Vienoje ir „Marijos ir Elžbietos apsilankymas“ Venecijoje.
Ticianas tapo Džordžonės asistentu, bet to meto kritikai laikė jo darbus įspūdingesniais. Išorinių freskų pavyzdžiai (dabar beveik sunaikintose), kurias jie padarė Fondacio dei Tedeschi rodo, kad jų santykiuose jautėsi konkurencija. Vienas ankstyviausių Ticiano darbų „Ecce Homo“ buvo ilgai priskirtas Džordžonei.
Abu jaunieji meistrai buvo pripažinti naujos „arte moderna“ mokyklos vedliais, nes jų paveikslai lankstesni, išvaduoti iš simetrijos ir papročių, kas nebuvo būdinga Giovanni Bellini darbams.
1507–1508 m. Džordžonė buvo valstybės išrinkitas padaryti freskas ant atstatyto Fondaco dei Tedeschi. Ticianas ir Morto da Feltre dirbo kartu su juo ir freskų fragmentai išliko. Kai kurie jų darbai žinomi dėl Fontanos graviūrų. Po ankstyvos Džordžonės mirties 1510 m. Ticianas kurį laiką tapė Džordžonei būdinga maniera, bet greitai jis įgijo savo stilių, kuriam būdinga drali ir ekspresyvi tapymo technika.
Ticiano talentas freskoms pasireiškė jo darbuose, nutapytuose 1511 m. Padujoje Karmelitų bažnyčioje ir Scuola del Santo. Iš tų darbų kai kurie išliko, tarp jų „Susitikimas prie Auksinių Vartų“ ir trys scenos iš Švento Antonijaus Paduviečio gyvenimo, „Jaunos moters žmogžudystė, įvykdyta jos vyro“, „Vaikas liūdijantis motinos nekaltumą“, „Šventasis pagydo jaunuolį su lūžusia galūne“.
1512 m. Ticianas iš Padujos gryžo į Veneciją. 1513 m. jis įgijo tarpininko patentą Fondaco dei Tedeschi (valstybės sandėlyje vokiečių pirkliams), vadinamą La Sanseria ar Senseria (tai privilegija, kurios troško visi kylantys ar iškilę menininkai) ir tapo vyriausybės darbų prižiūrėtoju, ypač atsakingu už Giovanni Bellini nebaigtų paveikslų užbaigimą didžiosios tarybos salėje Dožų rūmuose. Jis įkūrė atelje S. Samuele prie Didžiojo kanalo, bet tiksli vieta nežinoma. Iki 1516 m., kai mirė Bellini, Ticianas nesinaudojo patentu. Tuo pat metu jis sudarė priveligijuotą susitarimą dėl paveikslų. Patentas davė jam 20 karūnų kas metus ir atleido nuo tam tikrų mokesčių, bet už tai jis turėjo nutapyti būsimų dožų portretus už 8 karūnas už kiekvieną. Iš viso Ticianas nutapė 5 dožų portretus.
Po Džordžonės ir Giovanni Bellini mirties Ticianas Venecijos mokykloje nebeturėjo rimtų konkurentų. 60 metų jis išbuvo absoliutus Venecijos dailės lyderis, o nuo 1516 m. vietoj Giovanni Bellini iš senato gaudavo penciją.
1516–1530 m. Ticianas atitrūko nuo Džordžonei būdingo stiliaus ir pirmąkart išbandė monumentalų stilių.
1518 m. Frari bažnyčiai jis sukūrė savo garsų šedevrą „Mergelės Marijos paėmimas dangun“. Paveikslo spalvinė išraiška Italijoje sukėlė sencaciją.
Ticianas buvo apie 90 metų, kai 1576 m. rugpjūčio 27 d. mirė nuo maro, siaubusio Veneciją. Jis buvo vienintelė Venecijos maro auka, kuriam buvo suteiktos laidotuvės bažnyčioje. Jis buvo palaidotas Frari bažnyčioje (Santa Maria Gloriosa dei Frari), kaip buvo ketinta, o jo „Pietą“ pabaigė Palma Jaunesnysis. Jis guli netoli žymaus savo paveikslo „Pezaro Madonos“ („Madonna di Ca' Pesaro“). Joks paminklas nežymėjo jo kapo, kol žymiai vėliau Veneciją valdantys Austrijos pareigūnai įgaliojo Antonio Canovą pastatyti paminklą, tačiau šiam buvo palaidota Kanovos širdis, o dailininkui XIX a. sukurtas dar kitas monumentas.
Iš karto po Ticiano mirties tos pačios epidemijos metu mirė jo sūnus ir tapybos asistentas Orazio. Jo prabangią vilą maro metu nusiaubė vagys.
Darbų galerija [taisyti]
Religiniai paveikslai [taisyti]
-
„Mokesčių pinigai“ (apie 1516, Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene)
-
„Marija Magdalena“ (apie 1532, Piti rūmai, Florencija)
-
„Madona su Kūdikiu“ (1560-65, Akademijos galerija, Venecija)
-
„Šv. Lauryno mirtis“ (1567, San Lorenzo, Eskorialas, Madridas)
.jpg)
Alegorinės mitologinės scenos [taisyti]
-
„Venera Anadiomenė“ (apie 1520, Nacionalinė Škotijos galerija, Edinburgas)
-
„Venera ir Kupidonas su vargonininku“ (1548-49, Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene)
-
„Danajė“ (1553-54, Prado muziejus, Madridas)
-
„Venera ir Adonis“ (apie 1550, Prado muziejus, Madridas)
.jpg){kind=small}
Portretai [taisyti]
-
„Vincenzo Mosti portretas“ (apie 1520, Piti rūmai, Florencija)
-
„Izabelės Estės portretas“ (1534-36, Meno istorijos muziejus Vienoje)
-
„Clarissa Strozzi portretas“ (1542, Paveikslų galerija Berlyne)
-
„Jakopo Strados portretas“ (apie 1567-68, Meno istorijos muziejus Vienoje)
Išnašos [taisyti]
- ↑ Cecil Gould, The Sixteenth Century Italian Schools, National Gallery Catalogues, London 1975, ISBN 0-947645-22-5
- ↑ 2,0 2,1 David Jaffé (ed), Titian, The National Gallery Company/Yale, London 2003, ISBN 1 857099036
