Japonija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
|||||
 |
|||||
| Valstybinė kalba | nėra,[1] pripažintos regioninės kalbos - japonų kalba ir jos tarmės, ainų kalba, riūkiū kalba |
||||
| Sostinė | Tokijas | ||||
| Didžiausias miestas | Tokijas, (jap. 東京 tō-kyō) | ||||
| Valstybės vadovai | Akihito
Imperatorius
Yukio Hatoyama
Ministras Pirmininkas
|
||||
| Plotas - Iš viso - % vandens |
377 873 km² (61) 0.8 % |
||||
| Gyventojų - 2009 m. (progn.) - Tankis |
127 590 000 (10) 337,6 žm./km² (30) |
||||
| BVP - Iš viso - BVP gyventojui |
2006 (progn.) 4 220,00 mlrd. $ (3) 33 100 $ (14) |
||||
| Valiuta | jena | ||||
| Laiko juosta - Vasaros laikas |
UTC+9 netaikomas |
||||
| Nepriklausomybė Valstybės įkūrimo diena
Konstitucija |
- 660 m. pr. m. e. vasario 11 d.[2] 1947 m. gegužės 3 d. |
||||
| Valstybinis himnas | Japonijos himnas | ||||
| Interneto kodas | .JP | ||||
| Šalies tel. kodas | 81 | ||||
Japonija (jap. 日本国 = Nippon koku arba Nihon koku, 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija.
Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos.[3] Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.
Archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad žmonės Japonijos salyne gyveno dar vėlyvajame paleolito laikotarpyje. Pirmąkart apie Japoniją trumpai užsimenama I a. Kinijos istorijos tekstuose.
Pagal 1947 m. išleistą šalies konstituciją, Japonija yra unitarinė konstitucinė monarchija, su imperatoriumi ir išrinktu Japonijos parlamentu Kokkai.
Japonija yra antra pagal nominalųjį BVP ir penkta pagal ginklavimosi biudžetą[4]. Tai taip pat ketvirta didžiausia eksportuotoja ir šešta didžiausia importuotoja pasaulyje, pirmaujanti moderniomis technologijomis ir automobilių detalėmis. Yra JTO, OECD, G8, G4 ir APEC narė. JT ir PSO duomenimis, Japonijoje gyvenimo trukmė ilgiausia pasaulyje.[5][6]
Turinys |
[taisyti] Pavadinimo etimologija
Lietuviškas pavadinimas „Japonija“ yra egzonimas ir japonų kalboje nevartojamas. Japoniškai šalis vadinama Nippon (にっぽん) ir Nihon (にほん), abiejuose variantuose naudojami tie patys hieroglifai - 日本. Japonijos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį Azijos žemyno atžvilgiu. Žodis Nippon naudojamas oficialiausiais tikslais, įskaitant Japonijos valiutą, pašto ženklus, tuo tarpu Nihon naudojamas labiau kasdieninėje kalboje.
Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma kaip Va (Wa iš pradžių naudotas ženklas 倭, reiškiantis „neūžauga“, „nykštukas“[7]. Vėliau buvo pakeistas į ženklą 和 – „taika“, „harmonija“) arba 'Jamato (Yamato, 大和 „Kalnų kelias“), Hi no moto („Saulės kilmė“) pavadinimais.[8]
[taisyti] Istorija
[taisyti] Priešistorė (iki V a.)
Archeologiniai radiniai rodo, kad pirmieji žmonės čia apsigyveno maždaug prieš 30 000 metų.[reikalingas šaltinis] Manoma, kad tai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės priklausę australoidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra. Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.
Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi iš Korėjos ir susijusi su Kočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinami Jajojaus žmonėmis ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis – Jajojaus kultūrą. Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.
Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū, išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynė Himiko. Honšiū saloje (Asukos regione) pradėjo dominuoti Jamato valstybė, kurioje labiausiai garbinama buvo saulės deivė Amaterasu, iš kurios imperatoriai kildino savo dinastiją. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius Džimmu Tenno. Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra Odžinas, valdęs apie 270-310 m. (kitais duomenimis - 270-300).
[taisyti] Senovė (V a. – 1185 m.)
Rašytinė Japonijos istorija prasidėjo V-VI a., kai salose ėmė plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.
Nuo VIII a., Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (712), „Fudoki“ (713-740) ir „Nihonšioki“ („Nihongi“) (720).
794 m. sostinę perkėlus į Hejano miestą (dabartinį – Kiotą), kuri Japonijos sostine išbuvo daugiau nei tūkstantmetį, prasidėjo Heian laikotarpis. Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik netekę centrinės valdžios, viską kontroliavo Fudživarų klanas. Šis laikotarpis dažnai vadinamas Japonijos aukso amžiumi, nes jo metu suklestėjo japonų menas, poezija ir literatūra.
[taisyti] Viduramžiai (1185-1603 m.)
Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šioen. Po penkerius metus trukusio Genpei karo tarp Minamoto (Gendži) ir Taira (Heike) klanų, laimėjo Joritomo Minamoto, kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogūnu, 1185 m. Kamakuros mieste įkūręs karinę valdžią - Kamakuros šiogūnatą. 1274 ir 1281 m. atmušti du Yuan mongolų antpuoliai. Tai – legendos apie kamikadzę („dieviškojo vėjo“) gimimas.
Nuo 1330 m. Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyko nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.
XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.
[taisyti] Naujieji laikai (1603-1868 m.)
1600 metais šiogūnas Iejasu Tokugava paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio bei kitus šiogūnus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogūnu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edo (dabartinį Tokiją).
Labai greitai Tokugavų klano šiogūnai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą - Nagasakį.
Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas, apimantis Edo laikotarpį, truko du su puse amžiaus.
[taisyti] Meidži periodas (1868-1912 m.)
1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. 1867 m. atsistatydino paskutinysis Tokugavų šiogūnas Tokugava Jošinobu ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunam imperatoriui Meidži. 1868 m. prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai, kurių metu modernesnių vakarų pavyzdžiu gan greitai pritaikytos valdžios struktūros, teisinė sistema bei kariuomenė. 1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904-1905), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją.[9] Antantės bloko, kurio pusėje kovojo Japonija, pergalė pirmajame pasauliniame kare padidino šalies įtaką pasauliniu mastu ir leido jai toliau vykdyti ekspancionistinę politiką 1931 m. okupuojant Mandžiūriją. Dėl pastarojo poelgio Japonija susilaukė Tautų Sąjungos pasmerkimo, iš kurios po 2 m. išstojo. 1936 m. tarp Japonijos ir Nacistinės Vokietijos buvo pasirašytas Antikominterno paktas.
[taisyti] Naujausieji laikai (1912-dabartis)
Antrajame pasauliniame kare Japonija kovojo Ašies pusėje, į karą įtraukė Jungtines Amerikos Valstijas, 1941 m. gruodžio 7 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama atremti pasalūniškų TSRS puolimų Mandžiūrijoje, Kinijoje ir Korėjoje (TSRS užpuolė Japoniją nepaskelbusi karo, nors tuo metu galiojo 1939 m. taikos sutartis tarp Japonijos ir TSRS). Karas Japonijai kainavo milijonus gyvybių, šalies pramonė ir infrastruktūra buvo beveik visiškai sugriautos. 1946 m. buvo sušauktas Tarptautinis karinis Tolimųjų Rytų tribunolas Japonijos lyderių nuteisimui už karinius nusikaltimus.
Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 metų, JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, o šalies BVP išaugo iki antro didžiausio pasaulyje.
[taisyti] Politinė sistema
Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius (Tenno), kurio galios labai apribotos. Pagal Konstituciją jis yra šalies ir žmonių vienybės simbolis, neturintis aukščiausiosios valdžios. Dabartinis imperatorius - Akihito, po jo seks Naruhito, karūnuotasis Japonijos princas. Didžiausią politinę galią turi Ministras Pirmininkas ir kiti į parlamentą išrinkti nariai, tuo tarpu aukščiausioji valdžia priklauso japonų liaudžiai.[10]
Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (衆議院; Shūgiin) iš 480 narių, piliečių renkami kas ketverius metus ar po paleidimo, ir Patarėjų rūmai (参議院; Sangiin) iš 242 narių, slaptu balsavimu[10] piliečių renkami kas šešerius metus. Teisę balsuoti turi vyresni nei 20 m. asmenys.[11] Nuo 1955 m., išskyrus trumpai egzistavusią koalicinę vyriausybę, suformuotą iš opozicinių partijų 1993 m., Parlamente daugumą turi liberalkonservatyvi liberalų demokratų partija.[12] Didžiausia opozicinė partija yra socialliberalioji Demokratų partija.
Vyriausybės vadovu yra ministras pirmininkas, renkamas parlamento narių ir skiriamas imperatoriaus. Tam, kad išliktų pareigose, jis turi neprarasti Atstovų Rūmų narių pasitikėjimo. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Ministras pirmininkas taip pat yra ministrų kabineto vadovas, skiriantis ir atleidžiantis ministrus, kurių dauguma privalo būti Parlamento nariai. Dabartinis Japonijos ministras pirmininkas yra Taro Aso.[13]
Japonijos teisinė sistema, istoriškai veikiama Kinijos teisės, visiškai savarankiškai formavosi Edo laikotarpiu (pavyzdys - 1742 m. išleistas teisynas Kujikata Osadamegaki). Tačiau nuo XIX a. pab. Japonijos teisinei sistemai didžiulę įtaką darė Europos (ypač Prancūzijos ir Vokietijos) teisė.
Pagal dabartinę konstituciją imperatorius neturi vetavimo teisės ir privalo pasirašyti visus Parlamento priimtus įstatymus.[10] Japonijos teismų sistema dalijama į keturias pakopas: Aukščiausiąjį Teismą (最高裁判所; Saikō-Saibansho) ir tris žemesniųjų teismų lygius.[14] Svarbiausia Japonijos statutinės teisės dalis yra šešių kodeksų rinkinys Roppō.[15]
[taisyti] Administracinis suskirstymas
Nors tradiciškai įprasta Japoniją skirstyti į 8 regionus, administratiškai šalis suskirstyta į 47 prefektūras, kurių kiekvieną valdo išrinkti gubernatoriai, įstatymų leidžiamasis organas ir administracijos biurokratija. Prefektūros susiformavo XIX a. pabaigoje vietoj daugiau nei tūkstantį metų egzistavusių kitų administracinių vienetų, – žemių.
Visų prefektūrų sąrašas pagal regioną:
|
|
|
|
|
Pats Tokijas suskirstytas į 23 seniūnijas (東京区), kuri kieviena turi miesto savivaldą. Dabartiniu metu šalis vykdo administracinę pertvarką sujungdama daug miestų, miestelių ir kaimų. Šia pertvarka siekiama sumažinti subperefktūrinio lygio administracinių regionų skaičių bei sumažinti administracines išlaidas.[16]
Japonijoje daug didmiesčių, atliekančių svarbų vaidmenį Japonijos kultūroje, pavelde ir ekonomikoje.
[taisyti] Geografija
Japonija – salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose - Japonijos jūra, pietuose - Rytų Kinijos, šiaurėje - Ochotsko jūra. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra.
Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė. Šalį sudaro daugiau nei 3000 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km².
Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę: Kiūšiū (九州 – 36 554 km²), Šikoku (四国 – 1 825 km²), Honšiū (本州, didžiausia sala – 230 448 km²) ir Hokaidas (北海道 – 78 073 km²).
Apie 70%-80% visos Japonijos teritorijos užima miškingi, kalnuoti [17][18], žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra viena tankiausiai apgyvendintų šalių.[19]
Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamoje Ugnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia ir ugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūs žemės drebėjimai, dažnai sukeliantys cunamius ištinka Japoniją keliskart metuose..[20] Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko 1995 ir 2004 m. Šalyje gausu karštųjų versmių, kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.[21]
Didžiajai daliai Japonijos teritorijos būdingas vidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:
- Hokaido. Šiauriausiajai Japonijos sričiai būdingos ilgos, šaltos žiemos ir trumpos pakankamai vėsios vasaros. Dideliu kritulių kiekiu teritorija nepasižymi, tačiau žiemą čia dažnai pasitaiko sniego klodų.
- Japonijos jūros. Vakariniame Honšiū krante šiaurės vakarų vėjas žiemos metu atneša daug sniego. Vasaros čia kiek vėsesnės nei Ramiojo vandenyno zonoje, tačiau neįprastų karščių pasitaiko dažnai dėl vyraujančio vėjo feno.
- Centrinės aukštumos. Būdingas tipinis žemyninis klimatas - didelė metinė ir paros temperatūrų amplitudė, mažai kritulių.
- Japonijos vidinės jūros. Čiūgoku ir Šikoku esantys kalnai apsaugo zoną nuo sezoninių vėjų, todėl šiai zonai būdingas švelnus klimatas.
- Ramiojo vandenyno. Rytų krantui būdingos šaltokos žiemos su nedaug sniego ir drėgnos bei karštos vasaros dėl pietrytinio sezoninio vėjo.
- Riūkiū salų. Riūkiū saloms būdingas subtropinis klimatas - karštos vasaros, šiltos žiemos, labai daug kritulių, ypač lietingojo sezono metu. Čia dažnai kyla taifūnų.
Aukščiausia temperatūra Japonijoje,- 40,9 °C, užfiksuota 2007 m. rugpjūčio 16 d. Gifu prefektūroje.[22]. Tą pačią dieną tokia pati temperatūra užfiksuota ir Saitamos prefektūroje.
Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.
Japonijoje yra 9 miškų ekoregionai, išsidėstę skirtingose geografinėse platumose - nuo subtropinių drėgnųjų plačialapių miškų Riūkiū ir Bonino salose iki vidutinių platumų spygliuočių miškų šiaurėje.[23]
[taisyti] Ekonomika
Japonija yra antra didžiausių ekonominių jėgų pasaulyje[24] po JAV bei trečia po Kinijos ir JAV pagal pirkimo jėgos paritetą.[25]
Vyriausybės pagalba, darbo drausmė, aukštų technologijų įvaldymas ir palyginti mažos išlaidos ginklavimuisi leido Japonijai tapti viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.
Japonijoje labai gerai išvystyti tokie verslai kaip bankininkystė, draudimas, nekilnojamas turtas, mažmeninė prekyba, transportas, telekomunikacijos. Itin stipri Japonijos pramonės galia - čia įsikūrusios didžiausios ir pažangiausios automašinų, elektronikos prietaisų, plieno, spalvotų metalų, laivų, cheminių medžiagų, tekstilės bei apdoroto maisto įmonės.[26]
Japonijoje įsikūrusios didžiosios kompanijos, - tai Toyota Motor, NTT DoCoMo, Canon, Honda, Takeda, Sony, Japonijos Plienas, Tepco, Mitsubishi Estate ir Seven & I Holding. Tokijo birža su 549,7 mlrd. jenų rinkos kapitalizacija yra antra didžiausių rinkų pasaulyje po Niujorko biržos.[27]
Japonijos pagrindiniai eksporto partneriai yra JAV (22,8%), Europos Sąjunga (14,5%), Kinijos Liaudies Respublika (14,3%), Pietų Korėja (7,8%), Taivanas (6,8%) ir Honkongas (5,6%) (2006 m. duomenimis). Iš Japonijos daugiausiai eksportuojama transporto įranga, motorinės transporto priemonės,elektronika, elektriniai mechanizmai ir cheminės medžiagos.[28] Dėl labai ribotų natūraliųjų išteklių pačioje Japonijoje, šalis yra labai priklausoma nuo žaliavų importo iš kitų šalių. Japonijos pagrindiniai importo partneriai yra Kinijos Liaudies Respublika (20,5%), JAV (12%), Europos Sąjunga (10,3%), Saudo Arabija (6,4%), JAE (5,5)%, Australija (4,8)%, Pietų Korėja (4,7%) ir Indonezija (4,2%) (2006 m. duomenimis). Į šalį daugiausiai importuojama mašinų detalės ir įranga, kuras, maisto produktai (ypatingai jautiena), cheminės medžiagos, tekstilė ir įvairios žaliavos pramonei. Apskritai Japonijos didžiausios prekybos partnerės yra Kinija ir JAV.[29]
2005 m. pusė energijos Japonijoje gauta iš naftos, penktadalis iš akmens anglių ir 14% iš gamtinių dujų.[30] Branduolinėse jėgainėse pagaminama ketvirtadalis visos elektros Japonijoje.[31]
Japonija yra išleidusi daug lėšų kelių tiesimui.[32] Išasfaltuoti keliai iš viso sudaro 1,2 mln. km[33] ir sudaro didžiausią transportavimo sektorių.[34] Japonijoje yra kairės pusės eismas. Vientisas įvairių kelių tinklas, jungiantis didžiuosius miestus, yra kontroliuojamas muitą renkančių įmonių. Lengvieji automobiliai, tiek nauji, tiek panaudoti, yra nebrangūs, tačiau jų nuosavybės mokesčiai ir kuro apmokestinimas skatina produktyvų energijos vartojimą. Tik 50% atstumo nukeliaujama automobiliais, o tai rodo žemiausią automobilių vartoseną iš visų G8 šalių.[35]
2004 m. visų išasfaltuotų kelių bendras ilgis buvo, visų geležinkelių - 23 577 km.
[taisyti] Gyventojai
Japonijoje gyvena apie 127,3 mln. gyventojų. Japonijos visuomenė yra gana lingvistiškai ir kultūriškai homogeniška, su nedideliu užsieniečių skaičiumi šalyje.
Etninė sudėtis: apie 99,2 % japonai, 0,6 % korėjiečiai, 0,1 % kinai, 0,1 % ainai (ainu) ir kiti. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8 % japonų yra gryno japoniško tipo.
Miestuose gyvena daugiau nei 82 % gyventojų, virš 26 % – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra įsikūrę beveik visi didžiausi miestai.
Statistikos duomenimis, 95 % gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, 0,8 % – krikščionybę, 4% – kitas religijas.
Apie 99 % visų šalies gyventojų japonų kalba yra gimtoji.[36] Tai agliutinacinė kalba, kurioje ypatingai skiriasi formali ir neformali kalba. Pagal Japonų kalbos žodyną Shinsen-kokugojiten, kiniškos kilmės žodžiai sudaro 49,1 % visų žodžių žodyne, vietiniai žodžiai sudaro 33,8 % ir kiti pasiskolintieji žodžiai - 8.8 %.[37] Kaip rašto sistema vartojami kandži (kiniški hieroglifai) ir kana (skiemeninė abėcėlė, sukurta remiantis kiniškais hieroglifais), naudojami arabiški skaitmenys. Riūkiū kalbos, taip pat priklausančios japonų kalbų šeimai yra vartojamos Okinavoje, tačiau dabar šiomis kalbomis šnekančių tėra apie 900 000. Ainu kalba yra mirštanti, ją kaip gimtąją kalbą temoka keli senyvo amžiaus hokaidiečiai.
[taisyti] Didžiausi miestai
| Miestas | Prefektūra | Gyventojų skaičius[38] | |
|---|---|---|---|
| 1 | Tokijas | Tokijas | 8 535 792 |
| 2 | Jokohama | Kanagava | 3 602 758 |
| 3 | Osaka | Osaka | 2 635 420 |
| 4 | Nagoja | Aičis | 2 223 148 |
| 5 | Saporas | Hokaidas | 1 888 953 |
| 6 | Kobė | Hiogas | 1 528 687 |
| 7 | Kiotas | Kiotas | 1 472 511 |
| 8 | Fukuoka | Fukuoka | 1 414 417 |
| 9 | Kavasakis | Kanagava | 1 342 262 |
| 10 | Saitama | Saitama | 1 182 744 |
[taisyti] Kultūra
Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.
Tradiciniai Japonijos menai - amatai (ikebana, origami, ukiyo-e, lėlės, keramika), vaidinimai (bunraku, šokis, kabuki, rakugo), tradicijos (žaidimai, arbatos gėrimo ceremonija, Budo, architektūra, sodai, kardai) ir virtuvė. Susijungus tradicinei medžio graviūrai ir Vakarų menui, atsirado manga, japoniški komiksai, vis populiarėjantys ir Lietuvoje[39] Mangos piešimo technika sukurtas animacinis filmas vadinamas anime. Dauguma animacinių filmų sukuriama būtent Japonijoje. Tarp jų yra labai žinomų, tokių kaip Pokémon, Dragon Ball Z ar Kaiketsu Zorori. Japonijoje pagamintos žaidimų konsolės populiarios jau nuo devintojo dešimtmečio.[40]
Pagrindinė Japonijos religija – šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.
[taisyti] Kita informacija
- Japonijos šventės
- Japonijos ginkluotosios pajėgos
- Japonijos tarptautiniai santykiai
- Japonijos mokslas
- Aplinkosauga Japonijoje
- Sportas Japonijoje
- Japonijos sveikatos apsaugos sistema
- Japonijos švietimo sistema
[taisyti] Išnašos
- ↑ "法制執務コラム集「法律と国語・日本語」." Legislative Bureau of the House of Councillors. Nuoroda tikrinta 2009-01-19.
- ↑ Pasak legendos tą dieną Japoniją įkūrė pirmasis Japonijos imperatorius Imperatorius Džimmu. Tai daugiau simboliška.
- ↑ "Facts and Figures of Japan 2007 01: Land." Foreign Press Center Japan. Nuoroda tikrinta 2009-07-04.
- ↑ Žr.
- ↑ WHO: Life expectancy in Israel among highest in the worldHaaretz, 2009 m. gegužė
- ↑ United Nations World Population Propsects: 2006 revision – Table A.17 for 2005-2010
- ↑ [1]
- ↑ Teach Yourself Japanese Message Board
- ↑ Jesse Arnold. "Japan: The Making of a World Superpower (Imperial Japan)." vt.edu/users/jearnol2. Nuoroda tikrinta 2008-12-04.
- ↑ 10,0 10,1 10,2 "Japonijos Konstitucija." House of Councillors of the National Diet of Japan: 1946-11-03. Nuoroda tikrinta 2008-04-26.
- ↑ "World Factbook; Japan." CIA: 2009-06-26. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
- ↑ "A History of the Liberal Democratic Party. Preface." Japonijos liberalų demokratų partija. Nuoroda tikrinta 2009-07-14.
- ↑ "Prime Minister of Japan and His Cabinet." Office of the Prime Minister of Japan. Nuoroda tikrinta 2008-09-23.
- ↑ "The Japanese Judicial System." Office of the Prime Minister of Japan. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
- ↑ ""Japonijos civilinis kodeksas"." Encyclopædia Britannica: 2006. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
- ↑ Mabuchi, Masaru (May 2001). "Municipal Amalgamation in Japan (PDF)." World Bank. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
- ↑ ""Japan"." Microsoft® Encarta® Online Encyclopedia: 2006. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
- ↑ "Japan Information—Page 1." WorldInfoZone.com. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
- ↑ "World Population Prospects." UN Department of Economic and Social Affairs. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
- ↑ "Tectonics and Volcanoes of Japan." Oregono valstijos universitetas. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
- ↑ "Attractions: Hot Springs." JNTO. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
- ↑ "Gifu Prefecture sees highest temperature ever recorded in Japan - 40.9." Japan News Review Society: 2007-08-16. Nuoroda tikrinta 2007-08-16.
- ↑ "Flora and Fauna: Diversity and regional uniqueness." Embassy of Japan in the USA. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
- ↑ "Pasaulio ekonomikos perspektyvos duomenų bazė; šalių palyginimai." IMF: 2006-09-01. Nuoroda tikrinta 2007-03-14.
- ↑ "NationMaster; Economy Statistics." NationMaster. Nuoroda tikrinta 2007-03-26.
- ↑ Japonijos ekonomika
- ↑ Rinkos duomenys. Niujorko birža (2006-01-31). Tikrinta 2008-07-25.
- ↑ "Pasaulio faktų knyga; Japonijos ekonomika." CIA: 2006-12-19. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
- ↑ Blustein, Paul. "China Passes U.S. In Trade With Japan: 2004 Figures Show Asian Giant's Muscle". The Washington Post (2005-01-27). Tikrinta 2008-07-25.
- ↑ Chapter 7 Energy, Statistical Handbook of Japan 2007
- ↑ "Japan taps into ocean winds for power." ABC News: 2008-01-21. Nuoroda tikrinta 2009-0%-11.
- ↑ Japan's Road to Deep Deficit Is Paved With Public Works, New York Times in 1997
- ↑ 2004 m. bendras ilgis sudarė 1 177 278 km
- ↑ Chapter 9 Transport, Statistical Handbook of Japan
- ↑ "Transport in Japan." International Transport Statistics Database. iRAP. Nuoroda tikrinta 2009-02-17.
- ↑ "Pasaulio faktų knyga; Japonija-Žmonės." CIA: 2008 m.. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
- ↑ Shinsen-kokugojiten (新選国語辞典), Kyōsuke Kindaichi, Shogakukan, 2001, ISBN 4-09-501407-5
- ↑ "Japan—City Population." citypopulation.de. Nuoroda tikrinta 2007-02-01.
- ↑ Pasaulį užkariavę Rytų komiksai - pagaliau lietuviškai! (obuolys.lt)
- ↑ Leonard Herman, Jer Horwitz, Steve Kent, and Skyler Miller. "The History of Video Games." Gamespot. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
[taisyti] Nuorodos
- Oficialios
- Kantei.go.jp—Oficiali ministro pirmininko ir Kabineto svetainė
- Kunaicho.go.jp—Oficiali Japonijos Imperatoriškosios šeimos svetainė.
- Užsienio reikalų ministerija—Detalūs dokumentai apie Japonijos užsienio politiką, švietimo programas, kultūrą ir gyvenimą.
- Shugi-in.go.jp—Oficiali Atstovų rūmų svetainė
- Japonijos parlamento biblioteka (angl.)
- Žiniasklaida
- NHK Online (japonų k.)
- Kyodo Naujienos (japonų k.)
- Yomiuri Shimbun (japonų ir anglų k.)
- Asahi Shimbun (angl.)
- The Japan Times (japonų k.)
- Turizmas
- Kita
- CIA Pasaulio faktų knyga—Japonija (angl.)
- Encyclopaedia Britannica apie Japoniją
- Hanami Web – Inside Japan
- Japan information network
- Wikimedia Atlas of Japan
Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | Bahreinas | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas
Kiti politiniai vienetai: Abchazija | Gazos Ruožas | Honkongas | Kalnų Karabachas | Laisvasis Kašmyras | Makao | Pietų Osetija | Taivanas | Tamil Elamas | Turkų Kipras | Vakarų Krantas
|
||||||||||
 |
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
 |
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |
