Japonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Japonija (jap. 日本国 = Nippon koku arba Nihon koku, 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija.

Japoniją sudaro virš 3000 salų.^[1] Didžiausios salos, Honšiū, Hokaidas, Kiūšiū ir Šikoku, sudaro 97% visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas, yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta - joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.

Archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad žmonės Japonijos salyne gyveno dar vėlyvajame paleolito laikotarpyje. Pirmąkart apie Japoniją trumpai užsimenama I a. Kinijos istorijos tekstuose.

Pagal 1947 m. išleistą šalies konstituciją, Japonija yra unitarinė konstitucinė monarchija, su imperatoriumi ir išrinktu Japonijos parlamentu Kokkai.

Japonija yra antra pagal nominalųjį BVP ir penkta pagal ginklavimosi biudžetą^[2]. Tai taip pat ketvirta didžiausia eksportuotoja ir šešta didžiausia importuotoja pasaulyje, pirmaujanti moderniomis technologijomis ir automobilių detalėmis. Yra JTO, OECD, G8, G4 ir APEC narė.

Turinys 1 Pavadinimo etimologija 2 Istorija 2.1 Priešistorė (iki V a.) 2.2 Senovė (V a. – 1185 m.) 2.3 Viduramžiai (1185-1603 m.) 2.4 Naujieji laikai (1603-1868 m.) 2.5 Meidži periodas (1868-1912 m.) 2.6 Naujausieji laikai 3 Politinė sistema 4 Tarptautiniai santykiai ir kariuomenė 5 Administracinis suskirstymas 6 Geografija 7 Ekonomika 8 Mokslas ir technologijos 9 Gyventojai 9.1 Didžiausi miestai 10 Švietimas ir sveikata 11 Kultūra 12 Sportas 13 Kita informacija 14 Išnašos 15 Nuorodos

[taisyti] Pavadinimo etimologija

Lietuviškas pavadinimas „Japonija“ yra egzonimas ir japonų kalboje nevartojamas. Japoniškai šalis vadinama Nippon (にっぽん) ir Nihon (にほん), abiejuose variantuose naudojami tie patys hieroglifai - 日本. Japonijos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį Azijos žemyno atžvilgiu. Žodis Nippon naudojamas oficialiausiais tikslais, įskaitant Japonijos valiutą, pašto ženklus, tuo tarpu Nihon naudojamas labiau kasdieninėje kalboje.

Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma kaip Va (Wa iš pradžių naudotas ženklas 倭, reiškiantis „neūžauga“, „nykštukas“^[3]. Vėliau buvo pakeistas į ženklą 和 – „taika“, „harmonija“) arba 'Jamato (Yamato, 大和 „Kalnų kelias“), Hi no moto („Saulės kilmė“) pavadinimais.^[4]

[taisyti] Istorija

Pagrindinis straipsnis: Japonijos istorija

[taisyti] Priešistorė (iki V a.)

Archeologiniai radiniai rodo, kad pirmieji žmonės čia apsigyveno maždaug prieš 30 000 metų.^{[reikalingas šaltinis]} Manoma, kad tai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės priklausę australoidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra. Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.

Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi iš Korėjos ir susijusi su Kočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinami Jajojaus žmonėmis ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis – Jajojaus kultūrą. Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.

Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū, išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynė Himiko. Honšiū saloje (Asukos regione) pradėjo dominuoti Jamato valstybė, kurioje labiausiai garbinama buvo saulės deivė Amaterasu, iš kurios imperatoriai kildino savo dinastiją. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius Džimmu Tenno. Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra Odžinas, valdęs apie 270-310 m. (kitais duomenimis - 270-300).

[taisyti] Senovė (V a. – 1185 m.)

Rašytinė Japonijos istorija prasidėjo V-VI a., kai salose ėmė plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.

Nuo VIII a., Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (712), „Fudoki“ (713-740) ir „Nihonšioki“ („Nihongi“) (720).

794 m. sostinę perkėlus į Hejano miestą (dabartinį – Kiotą), kuri Japonijos sostine išbuvo daugiau nei tūkstantmetį, prasidėjo Heian laikotarpis. Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik netekę centrinės valdžios, viską kontroliavo Fudživarų klanas. Šis laikotarpis dažnai vadinamas Japonijos aukso amžiumi, nes jo metu suklestėjo japonų menas, poezija ir literatūra.

[taisyti] Viduramžiai (1185-1603 m.)

Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šioen. Po penkerius metus trukusio Genpei karo tarp Minamoto (Gendži) ir Taira (Heike) klanų, laimėjo Joritomo Minamoto, kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogūnu, 1185 m. Kamakuros mieste įkūręs karinę valdžią - Kamakuros šiogūnatą. 1274 ir 1281 m. atmušti du Yuan mongolų antpuoliai. Tai – legendos apie kamikadzę („dieviškojo vėjo“) gimimas.

Nuo 1330 m. Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyko nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.

XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.

[taisyti] Naujieji laikai (1603-1868 m.)

1600 metais šiogūnas Iejasu Tokugava paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio bei kitus šiogūnus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogūnu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edo (dabartinį Tokiją).

Labai greitai Tokugavų klano šiogūnai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą - Nagasakį.

Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas, apimantis Edo laikotarpį, truko du su puse amžiaus.

[taisyti] Meidži periodas (1868-1912 m.)

1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. 1867 m. atsistatydino paskutinysis Tokugavų šiogūnas Tokugava Jošinobu ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunam imperatoriui Meidži. 1868 m. prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai, kurių metu modernesnių vakarų pavyzdžiu gan greitai pritaikytos valdžios struktūros, teisinė sistema bei kariuomenė. 1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904-1905), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją.^[5] Antantės bloko, kurio pusėje kovojo Japonija, pergalė pirmajame pasauliniame kare padidino šalies įtaką pasauliniu mastu ir leido jai toliau vykdyti ekspancionistinę politiką 1931 m. okupuojant Mandžiūriją. Dėl pastarojo poelgio Japonija susilaukė Tautų Sąjungos pasmerkimo, iš kurios po 2 m. išstojo. 1936 m. tarp Japonijos ir Nacistinės Vokietijos buvo pasirašytas Antikominterno paktas.

[taisyti] Naujausieji laikai

Antrajame pasauliniame kare Japonija kovojo Ašies pusėje, į karą įtraukė Jungtines Amerikos Valstijas, 1941 m. gruodžio 7 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama atremti pasalūniškų TSRS puolimų Mandžiūrijoje, Kinijoje ir Korėjoje (TSRS užpuolė Japoniją nepaskelbusi karo, nors tuo metu galiojo 1939 m. taikos sutartis tarp Japonijos ir TSRS). Karas Japonijai kainavo milijonus gyvybių, šalies pramonė ir infrastruktūra buvo beveik visiškai sugriautos. 1946 m. buvo sušauktas Tarptautinis karinis Tolimųjų Rytų tribunolas Japonijos lyderių nuteisimui už karinius nusikaltimus.

Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 metų, JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, o šalies BVP išaugo iki antro didžiausio pasaulyje.

[taisyti] Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Japonijos politinė sistema

Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius (Tenno). Pagal Konstituciją jis yra šalies ir žmonių vienybės simbolis, neturintis aukščiausiosios valdžios. Dabartinis imperatorius - Akihito, po jo seks Naruhito, karūnuotasis Japonijos princas. Didžiausią politinę galią turi Ministras Pirmininkas ir kiti į parlamentą išrinkti nariai, tuo tarpu aukščiausioji valdžia priklauso japonų liaudžiai.^[6]

Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in).

Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko.

Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi liberalų demokratų partija.

[taisyti] Tarptautiniai santykiai ir kariuomenė

Pagrindinis straipsnis: Japonijos karinės pajėgos ir Japonijos tarptautiniai santykiai

Japonija palaiko glaudžius ekonominius ir karinius santykius su savo svarbiausiu sąjungininku - JAV, su kuria sudarytas JAV-Japonijos Saugumo Aljansas^[7] Nors į JTO įstojusi 1956 m., Japonija nėra pastovi JTO Saugumo Tarybos narė. Tai viena iš G4 narių - valstybių, kurios siekia nuolatinės narystės JTO Saugumo Taryboje. Japonija taip pat yra įstojusi į G8, APEC, ASEAN+3, dalyvauja East Asia Summit susirinkimuose. Tai taip pat antra didžiausia Oficialios plėtros paramos donorė, 2004 m. paaukojusi 8.86 mlrd. $.^[8] Japonija taip pat siuntė nekovines pajėgas į Irako karo zoną, tačiau vėliau jas išvedė.^[9]

Japonija yra įsitraukusi į ginčus dėl teritorijų su keliomis kaimyninėmis valstybėmis: su Rusija dėl Pietų Kurilų salų, su Korėjomis dėl Liankūro uolų, ir su Kinijos Liaudies Respublika bei Taivanu dėl Senkaku salų ir IEZ, esančios aplink Okinotorišimą, ribų. Tebevyksta ginčai su Šiaurės Korėja dėl jos grėsmę keliančios branduolinės programos ir Japonijos civilių pagrobimo. Dėl neišspręsto Kurilų salų ginčo, Japonija formaliai tebekariauja, kadangi nėra pasirašyta jokių susitarimų, kurie išspręstų šią problemą.^[10]

Japonijos kariuomenė yra apribota Japonijos Konstitucijos devintuoju straipsniu, kuris teigia, kad Japonija atsisako teisės skelbti karą ar naudoti kariuomenę tarptautių ginčų sprendimui^[11] Japonijos kariuomenę sudaro sausumos būtinosios ginties pajėgos (JGSDF), jūrų būtinosios ginties pajėgos (JMSDF) ir oro būtinosios ginties pajėgos (JASDF). Kariuomenės galva - gynybos ministras.

[taisyti] Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis: Japonijos regionai ir Japonijos prefektūros

Nors tradiciškai įprasta Japoniją skirstyti į 8 regionus, administratiškai šalis suskirstyta į 47 prefektūras, kurių kiekvieną valdo išrinkti gubernatoriai, įstatymų leidžiamasis organas ir administracijos biurokratija. Prefektūros susiformavo XIX a. pabaigoje vietoj daugiau nei tūkstantį metų egzistavusių kitų administracinių vienetų, – žemių.

Visų prefektūrų sąrašas pagal regioną:

Hokaido (Hokkaido) regionas: 1 Hokaido prefektūra (Hokkaido) Tohoku (Tohoku) regionas: 2 Aomorio prefektūra (Aomori-ken) 3 Ivatės prefektūra (Iwate-ken) 4 Mijagio prefektūra (Miyagi-ken) 5 Akitos prefektūra (Akita-ken) 6 Jamagatos prefektūra (Yamagata-ken) 7 Fukušimos prefektūra (Fukushima-ken) Kanto (Kanto) regionas: 8 Ibaraki prefektūra (Ibaraki-ken) 9 Točigio prefektūra (Tochigi-ken) 10 Gunmos prefektūra (Gunma-ken)

11 Saitamos prefektūra (Saitama-ken) 12 Čibos prefektūra (Chiba-ken) 13 Tokijo prefektūra (Tokyo-to) 14 Kanagavos prefektūra (Kanagawa-ken) Čiūbu (Chūbu) regionas: 15 Niigatos prefektūra (Niigata-ken) 16 Tojamos prefektūra (Toyama-ken) 17 Išikavos prefektūra (Ishikawa-ken) 18 Fukui prefektūra (Fukui-ken) 19 Jamanašio prefektūra (Yamanashi-ken) 20 Nagano prefektūra (Nagano-ken)

21 Gifu prefektūra (Gifu-ken) 22 Šidzuokos prefektūra (Shizuoka-ken) 23 Aičio prefektūra (Aichi-ken) Kinki (Kinki) regionas: 24 Mie prefektūra (Mie-ken) 25 Šiga prefektūra (Shiga-ken) 26 Kioto prefektūra (Kyoto-fu) 27 Osakos prefektūra (Osaka-fu) 28 Hiogo prefektūra (Hyogo-ken) 29 Naros prefektūra (Nara-ken)

30 Vakajamos prefektūra (Wakayama-ken) Čiūgoku (Chūgoku) regionas: 31 Totorio prefektūra (Tottori-ken) 32 Šimane prefektūra (Shimane-ken) 33 Okajamos prefektūra (Okayama-ken) 34 Hirošimos prefektūra (Hiroshima-ken) 35 Jamagučio prefektūra (Yamaguchi-ken) Šikoku (Shikoku) regionas: 36 Tokušimos prefektūra (Tokushima-ken) 37 Kagavos prefektūra (Kagawa-ken) 38 Ehimės prefektūra (Ehime-ken)

39 Kočio prefektūra (Kochi-ken) Kiūšiū (Kyūshū) regionas: 40 Fukuokos prefektūra (Fukuoka-ken) 41 Sagos prefektūra (Saga-ken) 42 Nagasakio prefektūra (Nagasaki-ken) 43 Kumamoto prefektūra (Kumamoto-ken) 44 Oitos prefektūra (Oita-ken) 45 Mijadzakio prefektūra (Miyazaki-ken) 46 Kagošimos prefektūra (Kagoshima-ken) Okinava (Okinawa) regionas: 47 Okinavos prefektūra (Okinawa-ken)

Pats Tokijas suskirstytas į 23 seniūnijas (東京区), kuri kieviena turi miesto savivaldą. Šalis taip pat vykdo administracinį pertvarkymą tarpusavyje sujungiant daugelį miestus, miestelius ir kaimus. Šia pertvarka siekiama sumažinti subperefktūrinio lygio administracinių regionų skaičių bei sumažinti administracines išlaidas.^[12]

[taisyti] Geografija

Pagrindinis straipsnis: Japonijos geografija

Japonija – salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose - Japonijos jūra, pietuose - Rytų Kinijos, šiaurėje - Ochotsko jūra. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra.

Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė. Šalį sudaro daugiau nei 3000 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km².

Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę: Kiūšiū (九州 – 36 554 km²), Šikoku (四国 – 1 825 km²), Honšiū (本州, didžiausia sala – 230 448 km²) ir Hokaidas (北海道 – 78 073 km²).

Apie 70%-80% visos Japonijos teritorijos užima miškingi, kalnuoti ^[13][14], žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra viena tankiausiai apgyvendintų šalių.^[15]

Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamoje Ugnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia ir ugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūs žemės drebėjimai, dažnai sukeliantys cunamius ištinka Japoniją keliskart metuose..^[16] Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko 1995 ir 2004 m. Šalyje gausu karštųjų versmių, kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.^[17]

Didžiajai daliai Japonijos teritorijos būdingas vidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:

• Hokaido. Šiauriausiajai Japonijos sričiai būdingos ilgos, šaltos žiemos ir trumpos pakankamai vėsios vasaros. Dideliu kritulių kiekiu teritorija nepasižymi, tačiau žiemą čia dažnai pasitaiko sniego klodų.
• Japonijos jūros. Vakariniame Honšiū krante šiaurės vakarų vėjas žiemos metu atneša daug sniego. Vasaros čia kiek vėsesnės nei Ramiojo vandenyno zonoje, tačiau neįprastų karščių pasitaiko dažnai dėl vyraujančio vėjo feno.
• Centrinės aukštumos. Būdingas tipinis žemyninis klimatas - didelė metinė ir paros temperatūrų amplitudė, mažai kritulių.
• Japonijos vidinės jūros. Čiūgoku ir Šikoku esantys kalnai apsaugo zoną nuo sezoninių vėjų, todėl šiai zonai būdingas švelnus klimatas.
• Ramiojo vandenyno. Rytų krantui būdingos šaltokos žiemos su nedaug sniego ir drėgnos bei karštos vasaros dėl pietrytinio sezoninio vėjo.
• Riūkiū salų. Riūkiū saloms būdingas subtropinis klimatas - karštos vasaros, šiltos žiemos, labai daug kritulių, ypač lietingojo sezono metu. Čia dažnai kyla taifūnų.

Aukščiausia temperatūra Japonijoje,- 40,9°C, užfiksuota 2007 m. rugpjūčio 16 d. Gifu prefektūroje.^[18]. Tą pačią dieną tokia pati temperatūra užfiksuota ir Saitamos prefektūroje.

Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.

Japonijoje yra 9 miškų ekoregionai, išsidėstę skirtingose geografinėse platumose - nuo subtropinių drėgnųjų plačialapių miškų Riūkiū ir Bonino salose iki vidutinių spygliuočių miškų šiaurėje.

[taisyti] Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Japonijos ekonomika

Japonija yra antra didžiausių ekonominių jėgų pasaulyje^[19] po JAV bei trečia po Kinijos ir JAV pagal pirkimo jėgos paritetą.^[20]

Vyriausybės pagalba, darbo drausmė, aukštų technologijų įvaldymas ir palyginti mažos išlaidos ginklavimuisi leido Japonijai tapti viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.

Japonijoje labai gerai išvystyti tokie verslai kaip bankininkystė, draudimas, nekilnojamas turtas, mažmeninė prekyba, transportas, telekomunikacijos. Itin stipri Japonijos pramonės galia - čia įsikūrusios didžiausios ir pažangiausios automašinų, elektronikos prietaisų, plieno, spalvotų metalų, laivų, cheminių medžiagų, tekstilės bei apdoroto maisto įmonės.^[21]

Japonijoje įsikūrusios didžiosios kompanijos, tai Toyota Motor, NTT DoCoMo, Canon, Honda, Takeda, Sony, Japonijos Plienas, Tepco, Mitsubishi Estate ir Seven & I Holding. Tokijo birža su 549,7 mlrd. jenų rinkos kapitalizacija yra antra didžiausių rinkų pasaulyje po Niujorko biržos.^[22]

Japonijos pagrindiniai eksporto partneriai yra JAV (22,8%), Europos Sąjunga (14,5%), Kinijos Liaudies Respublika (14,3%), Pietų Korėja (7,8%), Taivanas (6,8%) ir Honkongas (5,6%) (2006 m. duomenimis). Iš Japonijos daugiausiai eksportuojama transporto įranga, motorinės transporto priemonės,elektronika, elektriniai mechanizmai ir cheminės medžiagos.^[23] Dėl labai ribotų natūraliųjų išteklių pačioje Japonijoje, šalis yra labai priklausoma nuo žaliavų importo iš kitų šalių. Japonijos pagrindiniai importo partneriai yra Kinijos Liaudies Respublika (20,5%), JAV (12%), Europos Sąjunga (10,3%), Saudo Arabija (6,4%), JAE (5,5)%, Australija (4,8)%, Pietų Korėja (4,7%) ir Indonezija (4,2%) (2006 m. duomenimis). Į šalį daugiausiai importuojama mašinų detalės ir įranga, kuras, maisto produktai (ypatingai jautiena), cheminės medžiagos, tekstilė ir įvairios žaliavos pramonei. Apskritai Japonijos didžiausios prekybos partnerės yra Kinija ir JAV.^[24]

2005 m. pusė Japonijos energijos gauta iš naftos, penktadalis iš akmens anglies ir 14% iš gamtinių dujų. Ketvirtadalis elektros pagaminama branduolinėse jėgainėse.

Japonijos transporto sistema gerai išvystyta. 2004 m. visų išasfaltuotų kelių bendras ilgis buvo 1 177 278 km, visų geležinkelių - 23 577 km.

Japonijoje kairės pusės eismas.

[taisyti] Mokslas ir technologijos

Japonija yra viena lyderiaujančių valstybių pagal mokslinius tyrimus, ypač technologijos, mechanizmų ir biomedicinos srityse. Mokslinei tiriamajai veiklai, kurioje dirba 700 000 mokslininkų, skiriama 130 mlrd. US$ biudžetas, trečias iš didžiausių pasaulyje.^[25] Dabar žymiausias indėlis į technologijas pastebimas elektronikos, automobilių, mašinerijos, pramoninės robotikos, optikos, chemijos ie puslaidininkių srityse. Japonija visame pasaulyje pirmauja robotų gamyba ir panaudojimu, valdydama daugiau kaip pusę viso pasaulio pramoninių robotų, naudojamų gamyboje.^[26] Čia taip pat gaminami garsieji QRIO, ASIMO ir AIBO modeliai. Japonija pasaulyje taip pat pirmauja automobilių gamyboje^{[reikalingas šaltinis]}, čia įsikūrę net 6 iš 15 didžiausių pasaulyje automobilių gamintojų ir kol kas 7 iš 20 pasaulyje didžiausių puslaidininkių gamintojų.

Japonija taip pat turi planų kosmoso tyrimų srityje, įskaitant 2030 m. žadama bazės Mėnulyje pastatymą.^[27]

[taisyti] Gyventojai

Pagrindinis straipsnis: Japonijos demografija ir Religija Japonijoje

Japonijoje gyvena apie 127,3 mln. gyventojų. Japonijos visuomenė yra gana lingvistiškai ir kultūriškai homogeniška, su nedideliu užsieniečių skaičiumi šalyje.

Etninė sudėtis: apie 99,2% japonai, 0,6% korėjiečiai, 0,1% kinai, 0,1% ainai (ainu) ir kiti. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8% japonų yra gryno japoniško tipo.

Miestuose gyvena daugiau nei 82% gyventojų, virš 26% – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra įsikūrę beveik visi didžiausi miestai.

Statistikos duomenimis, 95% gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, 0,8% — krikščionybę, 4% — kitas religijas.

Apie 99% visų šalies gyventojų japonų kalba yra gimtoji.^[28] Tai agliutinacinė kalba, kurioje ypatingai skiriasi formali ir neformali kalba. Pagal Japonų kalbos žodyną Shinsen-kokugojiten, kiniškos kilmės žodžiai sudaro 49,1% visų žodžių žodyne, vietiniai žodžiai sudaro 33,8% ir kiti pasiskolintieji žodžiai - 8.8%.^[29] Kaip rašto sistema vartojami kandži (kiniški hieroglifai) ir kana (skiemeninė abėcėlė, sukurta reminatis kiniškais hieroglifais), naudojami arabiški skaitmenys. Riūkiū kalbos, taip pat priklausančios japonų kalbų šeimai yra naudojamos Okinavoje, tačiau dabar šiomis kalbomis šnekančių tėra apie 900 000. Ainu kalba yra mirštanti, ją kaip gimtąją kalbą temoka keli senyvo amžiaus hokaidiečiai.

[taisyti] Didžiausi miestai

	Miestas	Prefektūra	Gyventojų skaičius[30]
1	Tokijas	Tokijas	8 535 792
2	Jokohama	Kanagava	3 602 758
3	Osaka	Osaka	2 635 420
4	Nagoja	Aičis	2 223 148
5	Saporas	Hokaidas	1 888 953
6	Kobė	Hiogas	1 528 687
7	Kiotas	Kiotas	1 472 511
8	Fukuoka	Fukuoka	1 414 417
9	Kavasakis	Kanagava	1 342 262
10	Saitama	Saitama	1 182 744

[taisyti] Švietimas ir sveikata

Pagrindinis straipsnis: Japonijos švietimo sistema

Pradinės, vidurinės mokyklos ir universitetai Japonijai, kaip Meidži restauracijos rezultatas, buvo pristatyti 1872 m.^[31] Nuo 1947 m. privalomąjį Japonijos švietimą sudaro 9 klasės (shōgaku ir chūgaku). Beveik visi vaikai po to tęsia dar 3 metus trunkančius mokslus aukštesniojoje mokykloje (kōkō) ir, pasak švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijos ministerijos, apie 75,9% baigusiųjų mokyklą tęsia studijas universitetuose, kolegijose, profesinėse mokyklose ar kitose povidurinio lavinimo įstaigose.^[32] Prestižiškiausiais Japonijos universitetais laikomi Tokijo universitetas ir Kioto universitetas.^[33] OECD atlikto penkiolikmečių erudicijos tyrimų duomenimis Japonija buvo šešta pasaulyje.^[34]

Japonijoje sveikatos apsaugos paslaugomis rūpinasi valstybinė ir vietinė valdžia. Mokestis už asmenines medicinines paslaugas yra pateiktas universalinės sveikatos apsaugos draudimo sistemos, suteikiančios atitinkamą patekimo lygybę. Pacientams laisva valia leidžiama rinktis medikus ir paslaugas.

[taisyti] Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Japonijos kultūra

Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.

Tradiciniai Japonijos menai - amatai (ikebana, origami, ukiyo-e, lėlės, keramika), vaidinimai (bunraku, šokis, kabuki, rakugo), tradicijos (žaidimai, arbatos gėrimo ceremonija, Budo, architektūra, sodai, kardai) ir virtuvė. Susijungus tradicinei medžio graviūrai ir Vakarų menui, atsirado manga, japoniški komiksai, vis populiarėjantys ir Lietuvoje^[35] Mangos piešimo technika sukurtas animacinis filmas vadinamas anime. Dauguma animacinių filmų sukuriama būtent Japonijoje. Tarp jų yra labai žinomų, tokių kaip Pokémon, Dragon Ball Z ar Kaiketsu Zorori. Japonijoje pagamintos žaidimų konsolės populiarios jau nuo devintojo dešimtmečio.^[36]

Pagrindinė Japonijos religija – šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.

[taisyti] Sportas

Pagrindinis straipsnis: Sportas Japonijoje

Tradiciškai sumo yra laikoma nacionaline Japonijos sporto šaka. Kovos menai, tokie kaip dziudo, karate ir kendo, taip pat pat yra labai paplitę šalyje. Po Meidži restauracijos į Japoniją suplūdo daug vakarietiškų sporto šakų, įsiskverbusių į Japonijos švietimo sistemą.^[37]

Profesionalų beisbolo lyga Japonijoje įkurta 1936 m. ^[38] Dabar beisbolas yra populiariausias komandinis sporto žadimas šalyje. Vienas geriausių Japonijos beisbolininkų yra triskart Japonijos Vertingiausiu Žaidėju tapęs Ichiro Suzuki, dabar žaidžiantis Šiaurės Amerikos pagrindinėje beisbolo lygoje.

1992 m. įkūrus Japonijos profesionalų futbolo lygą, futbolas taip pat išplito šalyje.^[39] Japonijoje nuo 1981 iki 2004 m. vyko Tarpžemyninė taurė, o 2002 m. - XVII pasaulio futbolo čempionatas (kartu su Pietų Korėja).^[40] Japonijos futbolo komandos yra vienos stipriausių Azijoje, triskart laimėjusios AFC Azijos taurę.

Šalyje vis populiaresnis tampa golfas,^[41] taip pat ir automobilių sportas, ypatingai Super GT ir Formula Nippon.^[42]

[taisyti] Kita informacija

• Aplinkosauga Japonijoje
• Japonijos mokslas ir technologijos
• Japonijos transportas
• Japonijos šventės

[taisyti] Išnašos

[taisyti] Nuorodos

Vikiteka: Japonija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Oficialios

• Kantei.go.jp—Oficiali ministro pirmininko ir Kabineto svetainė
• Kunaicho.go.jp—Oficiali Japonijos Imperatoriškosios šeimos svetainė.
• Užsienio reikalų ministerija—Detalūs dokumentai apie Japonijos užsienio politiką, švietimo programas, kultūrą ir gyvenimą.
• Shugi-in.go.jp—Oficiali Atstovų rūmų svetainė
• Japonijos parlamento biblioteka (anglų k.)

Žiniasklaida

• NHK Online (japonų k.)
• Kyodo Naujienos (japonų k.)
• Yomiuri Shimbun (japonų ir anglų k.)
• Asahi Shimbun (anglų k.)
• The Japan Times (japonų k.)

Turizmas

• Japonijos nacionalinė turistų organizacija

Kita

• CIA Pasaulio faktų knyga—Japonija (anglų k.)
• Encyclopaedia Britannica apie Japoniją
• Hanami Web – Inside Japan
• Japan information network
• Wikimedia Atlas of Japan

v • a • r Monarchijos
Absoliutinės	Brunėjus · Saudo Arabija · Svazilandas · Vatikanas
Konstitucinės	Antigva ir Barbuda  · Australija · Andora · Bahamai · Bahreinas · Barbadosas · Belizas · Belgija · Butanas · Danija · Grenada · Ispanija · Jamaika · Japonija · Jordanija · Jungtinė Karalystė  · Jungtiniai Arabų Emiratai · Kambodža · Kanada · Kataras · Kuveitas · Lichtenšteinas · Lesotas · Liuksemburgas · Malaizija · Monakas · Marokas · Nyderlandai · Naujoji Zelandija · Norvegija · Omanas · Papua Naujoji Gvinėja · Sent Kitsas ir Nevis  · Sent Lusija  · Sent Vinsentas ir Grenadinai  · Saliamono salos · Švedija · Tailandas · Tonga · Tuvalu
Renkamos	Andora · Jungtiniai Arabų Emyratai · Kambodža · Kuveitas · Malaizija · Svazilandas · Vatikanas