Bronzinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bronzino „Cozimo I Medičio duktė“ (apie 1542, Uficių galerija, Florencija)

Anjolas Bronzinas arba tiesiog Bronzinas (it. Agnolo Bronzino, Il Bronzino, tikr. Agnolo di Cosimo di Mariano, 1503 lapkričio 17 d. – 1572 m. lapkričio 23 d.) – italų XVI a. vėlyvojo renesanso dailininkas-manieristasFlorencijos.

Tarp svarbiausių Bronzino darbų − aristokratų portretai ir alegorinės Veneros scenos.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Anjolas gimė 1503 m. lapkričio 17 d. Florencijos Montičelio priemiestyje. Kadangi buvo kilęs iš prastuomenės, Anjolas greičiausiai neturėjo pavardės. Pravardė Bronzinas kildinama iš tamsaus dailininko gymio. Pirmasis jo mokytojas nežinomas, vėliau Anjolas mokėsi pas dailininką Raffaellino del Garbo, o po kurio laiko, būdamas vos 12 metų, perėjo pas Pontormą, su kuriuo dirbo beveik visą likusį pastarojo gyvenimą. Manoma, kad Pontormas buvo įsisūnijęs Bronziną.

Bronzinas (sėdintis) pavaizduotas Pontormo paveiksle „Šv. Juozapas Egipte“ (1517-18)

1522 m. Pontormas pasitraukė iš maro apimtos Florencijos ir dirbo apylinkėje esančiame kartuziečių vienuolyne. Bronzinas dirbo kartu kaip pagalbininkas ir tuo metu nutapė pirmuosius savo darbus, kurie nėra išlikę. Apie 1526 m. Bronzinas padėjo Pontormui tapyti bažnyčią Santa Felicita Florencijoje bei pats nutapė porą freskų − pora šventųjų portretų priskiriama Bronzinui. Tuo pat metu gavo savo pirmąjį užsakymą ir nutapė „Šv. Šeimą su Šv. Elžbieta ir Šv. Jonu“. Pirmieji Bronzino darbai beveik visiškai sekė jo mokytojo Pontormo maniera.

Apie 1529 m. Bronzinas dirbo Pezare Urbino kunigaikščio vilos dekoravime. Kunigaikštis užsakė jam nutapyti ir kelis portretus. Grįžęs į Florenciją, jis dirbo su Pontormu Medičių vilų tapyboje, bet šie projektai nutrūko. Po to Bronzinas pradėjo garsėti puikiu portretistu ir galiausiai tapo oficialiu Toskanos kunigaikščių dvaro dailininku, kuriuo išbuvo iki mirties. Bronzinas Florencijoje sukūrė svarbiausius savo darbus, be portretų: Eleonoros Toledo koplyčios freskas Vekijo rūmuose (1541-43), „Apraudojimą“ (1543-45), „Veneros ir Kupidono alegoriją“ (1545).

„Veneros ir Kupidono alegorija“ (1540-45), Nacionalinė galerija Londone)

1546-48 m. Bronzinas pabūvojo Romoje. Gyvenimo metu jis kūrė poeziją. Dailininkas mirė 1572 m. lapkričio 23 d. draugo Cristofano Allori namuose prižiūrėdamas šio šeimą (pats Cristofano Allori mirė 1541 m.). Savo palikimą užrašė Cristofano sūnums, kurie buvo jo mokiniai, o vieną jų, Alessandro Allori, kuris vėliau tapo dailininku, buvo įsivaikinęs. Bronzinas palaidotas prie San Cristoforo degli Adimari bažnyčios Florencijoje.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Bronzinas pasižymėjo kaip vienas būdingiausių italų manierizmo atstovų. Kai kuriais atvejais teigiama, kad perteikė ir geriausius, ir blogiausius manierizmo požymius. Bronzinas įkvėpimo sėmėsi iš Pontormo ir Mikelandželo, kuriuos abu dievino. Bronzino aukštuomenės portretai pasižymėjo dideliu dėmesiu detalėms, pvz., dailininkas ypač kruopščiai piešė drapiruotes, pabrėždamas jų grožį, tarsi kontrastuojantį su išdidžiais ir šaltais aristokratų veidais. Savo kūryba dailininkas paveikė Europos portretų tapybą kelis šimtmečius į priekį. Viename portretų Bronzinas nepasidrovėjo pavaizduoti vieną didiką kaip antikinį dievą Neptūną. Vienu įdomiausių Bronzino darbų yra Kozimo I Medičio dvaro nykštuko Nano Morgantės dvipusis portretas.[1]

Alegorinėse Bronzino scenose dominuoja šaltas ir skulptūriškas figūrų vaizdavimas. Dailininkas nebijo iškraipyti figūrų proporcijų, suteikti hedonistinių bruožų scenoms. Dailininkas visiškai nepasižymėjo mokytojo Pontormo aistra ir dinamika religinėse scenose. Jos Bronzino darbuose šaltos, teatrališkos. Įtakingas XX a. pr. menotyrininkas Bernardas Berensonas rašė, kad Bronzinas turėjo tapyti portretus ir nieko daugiau.[2]

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Bronzinas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka