Italijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Topografinis Italijos žemėlapis
Italija iš kosmoso
Padujos gatvė
Adrijos jūros pakrantė

Italija yra pietų Europos šalis, išsidėsčiusi ilgame, aulinį batą primenančiame Apeninų pusiasalyje, taip pat teritorijoje tarp Apeninų ir Alpių kalnų bei kelete salų, kurių didžiausios yra Sicilija (25 708 km²) ir Sardinija (24 090 km²). Bendras Italijos plotas yra 301 230 km², iš kurių 294 020 km² sudaro sausuma, o 7 210 km² - vanduo.

Kartu su salomis Italijos pakrantės ilgis palei Adrijos, Jonijos, Tirėnų ir Ligūrijos jūras (Viduržemio jūros dalys) sudaro 7600 km. Italija savo teritoriniams vandenims priskiria 12 jūrmylių atstumą nuo pakrantės, taip pat kontinentinį šelfą iki 200 m gylio.

Bendra Italijos sausumos siena sudaro 1932,2 km. Italija ribojasi su šiomis valstybėmis: Prancūzija (488 km), Šveicarija (740 km), Austrija (430 km) ir Slovėnija (232 km). Italijos teritorijos viduje taip pat ribojasi su San Marinu (39 km) ir Vatikanu (3,2 km).

Italija yra kalnuota šalis. Apeninų kalnai (aukščiausias taškas – Korno viršukalnė 2914 m) sudaro pusiasalio pagrindą, einantį į šiaurės vakarus iki susijungimo su Alpėmis (Ligūrijos, Pajūrio, Kotijos, Grajo, Peninų, Leponto, Sergamo, Karnijos ir Julijos Alpės), kalnagūbriu, kuris „uždaro“ Italiją iš šiaurės. Čia yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė aliuvinė lyguma, vadinama Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė ir jos pagrindiniai intakai iš Alpių, Apeninų ir Dolomitų. Subalpiniame regione yra keletas didelių ežerų, iš kurių didžiausi yra Garda (Lago di Garda; 370 km²) ir Madžorė (Lago Maggiore; 212 km²).

Šalies ilgis iš šiaurės į pietus sudaro apie 1140 km. Aukščiausia šalies viršukalnė yra Monblanas (Monte Bianco) ant sienos su Prancūzija (4810 m virš jūros lygio), nors Italija dažniau siejama su savo garsiaisiais ugnikalniais: šiuo metu miegančiu Vezuvijumi (paskutinį kartą išsiveržčs 1944 m.) netoli Neapolio ir labai aktyvia Etna Sicilijoje, taip pat žymus yra Strombolio ugnikalnis, kuris irgi šiuo metu yra aktyvus.

Naudingosios iškasenos: gyvsidabris, lauko špatai, marmuras, pemza, pocolanas, akmens druska. Pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp OECD šalių skurdesnė tik Japonija.

Žemės naudojimas:

  • Dirbama žemė: 31 %
  • Nuolatiniai pasėliai: 10 %
  • Nuolatinės ganyklos: 15 %
  • Miškai ir miškingos vietovės: 23 %
  • Kita: 21 % (1993 m.)

Ilgiausios upės (km):

Klimatas – Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600-1000 mm per metus, kalnuose vietomis virš 3000 mm).

Aplinkosauginės problemos: oro tarša iš pramonės įmonių (sieros dioksidas); pakrantės ir upės užterštos pramoninėmis ir žemės ūkio nuotekomis; rūgštūs lietūs kenkia ežerų ekosistemoms; nepakankamas pramoninių atliekų tvarkymas.

Augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai prieškalnese. Labiausiai paplitę medžiai: ąžuolas, bukas, kaštonas, europinis maumedis, itališkasis kiparisas, itališkoji pušis (pinija).

Gyvūnija: žvyrė, gemžė, strina.