Italijos ekonomika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Italijos ekonomika
Kartel e Abarth 500 (1).jpg
Valiuta Euras
Fiskaliniai metai sausio 1 - gruodžio 31
Prekybos partneriai Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga
Statistiniai duomenys
BVP 2,855 trln. $
BVP augimas 1,1 % (2010)
BVP gyventojui 35400 $
BVP pagal ūkio sektorius žemės ūkis 1,8 %; pramonė 24,9 %; paslaugos 73,3 %
Infliacija 1,4 %
GKI 36 (2009)
Darbo jėga 25,05 mln.
Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ūkio sektorius paslaugos 65,1 %, pramonė 30,7 %, žemės ūkis 4,2 %
Bedarbystė 7,6 % (2011 K3)
Pagrindiniai pramonės sektoriai Turizmas, komunikacijos, mašinos, plienas, chemikalai, farmacija, maistas, tekstilė, automobiliai, apranga
Užsienio prekyba
Eksporto pajamos 458,4 mlrd. $
Pagrindiniai eksporto partneriai Vokietija 12,6 %, Prancūzija 11,57 %, JAV 5,92 %
Importo pajamos 459,7 mlrd. $
Pagrindiniai importo partneriai Vokietija 16,6 %, Prancūzija 8,82 %, Kinija 6,53 %
Valstybės išlaidos
Valstybės įsiskolinimas 118,1 % nuo BVP (2010)
Tiesioginės įplaukos 960,1 mlrd. $
Tiesioginės išlaidos 1,068 trln. $
Bankų reitingavimas Standard & Poor's: BBB+
Moody's: A2
Fitch: AA-
Rezervo fondas 165,796 mlrd. $
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Iki Antrojo pasaulinio karo Italijos ekonomika daugiausia rėmėsi žemės ūkiu. Po karo ekonomika stipriai keitėsi ir šalis tapo pramonine. Italija buvo viena iš Anglies ir plieno bendrijos, kuri vėliau evoliucionavo į Europos Sąjungą, kūrėjų. 2010 m. Italija pagal bendrąjį vidaus produktą buvo aštunta pagal dydį pasaulio ekonomika ir ketvirta pagal dydį Europoje.[1] Italija yra Didžiojo aštuoneto ekonominės organizacijos ir Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narė.

Dėl kalnuoto ladšafto didelė Italijos dalis nėra tinkama žemės ūkiui, dėl to šalis yra maisto produktų importuotoja. Italijoje taip pat nėra ir svarbių gamtinių išteklių, pvz., naftos, geležies rūdos ar anglies, dėl to šios žaliavos taip pat yra importuojamos. Italija yra ir didelės dalies savo naudojamos elektros energijos importuotoja.

Italijos šiaurinė ir pietinė dalis socioekonominiu požiūriu labai skiriasi. Italijos šiaurė yra industrializuota, čia yra pagrindinis šalies finansinis centras Milanas. Bedarbystė šiaurinėje dalyje sudaro 4 procentus. Tuo tarpu šalies pietūs daugiausia yra žemės ūkio kraštas, čia bedarbystė sudaro 20 procentų.

Šalies bendrasis vidaus produktas yra panašaus dydžio kaip Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, o bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti vienam gyventojui yra panaši kaip Vokietijoje.

Žemės ūkis[taisyti | redaguoti kodą]

Produkcija[taisyti | redaguoti kodą]

Tūkstančiai tonų (2008 m. duomenys)
1 Karvės pienas 11285 11 Persikai ir nektarinai 1589
2 Kviečiai 8855 12 Kiauliena 1557
3 Vynuogės 7793 13 Ryžiai 1400
4 Pomidorai 5976 14 Galvijų mėsa 890
5 Cukriniai runkeliai 4390 15 Salotos 847
6 Alyvuogės 3473 16 Vištiena 790
7 Apelsinai 2527 17 Mandarinai 786
8 Obuoliai 2208 18 Kriaušės 770
9 Kitos daržovės 1650 19 Vištų kiaušiniai 724
10 Bulvės 1603 20 Įvairūs melionai 653

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]