Parmidžaninas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Parmidžanino „Autoportretas konvekso veidrodyje“ (1523-24, Meno istorijos muziejus Vienoje

Parmidžaninas (it. Parmigianino, tikr. Girolamo Francesco Maria Mazzola, 15031540 m.) – dailininkas ir ofortistas iš Parmos. Vienas reikšmingiausių italų manierizmo atstovų.

Žymiausiu jo darbu įvardijamas paveikslas „Madona ilgu kaklu“ (1540 m., nebaigtas, Uficių galerija).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Girolamo Francesco Maria Mazzola gimė 1503 m. sausio 11 d. Parmoje. Tai buvo aštuntasis vaikas Filippo Mazzola ir Donatella Abbati šeimoje. Tėvas mirė jau po dvejų metų ir vaiką auklėjo dėdės Michele ir Pier Ilario, kurie patys buvo dailininkai. Būsima pravardė Parmigianino lietuviškai reikštų „Parmos vaikas“.

„Autoportretas su raudona kepure“ (1540, Nacionalinė Parmos galerija)

1515 m. Parmidžanino dėdės gavo užsakymą atlikti darbus Šv. Jono evangelisto bažnyčioje. Parmidžaninas vėliau šiuos darbus baigė. Vos 18 metų sulaukęs Parmidžaninas jau buvo profesionalus dailininkas ir atskleidė savo meistriškumą, pvz., altoriaus tapyboje Bardi miesto bažnyčioje. Ankstyvąją Parmidžanino tapybą akivaizdžiai paveikė Koredžas, su kuriuo jis dirbo Šv. Jono evangelisto bažnyčioje 15211523 m. Pvz., freskos Dianos ir Akteono legendos tema Rocca Sanvitale pilyje prie Parmos beveik replikuoja Koredžo kompozicijas ir figūras Šv. Pauliaus abatijoje Parmoje. Visgi manoma, kad Parmidžaninas nebuvo Koredžo mokinys.

1524 m. Parmidžaninas išvyko į Romą, kad gautų užsakymų iš popiežiaus aplinkos. Romoje jis susipažino su Mikelandželo ir Rafaelio darbais, nutapė pagarsėjusį savo autoportretą konvekso veidrodyje. 1527 m. bedirbant prie vieno žymiausių savo darbų - „Šv. Jeronimo vizijos“, Parmidžaninas buvo priverstas palikti miestą, nes tuo metu Romą užėmė plėšikaujanti Šv. Romos imperijos kariuomenė. Dailininkas persikėlė į Boloniją, kur sukūrė vieną savo garsiausių darbų - „Madona su Šv. Margarita ir šventaisiais“.

1530 m. Parmidžaninas grįžo į Parmą, kur gavo užsakymą ištapyti Santa Maria della Steccata bažnyčios altorius, kurių visgi taip ir nepabaigė. Gyvenimo pabaigoje Parmidžaninas susidomėjo alchemija, dėl ko daug darbų ir nebaigė iki galo, tarp jų ir garsiausio savo darbo „Madonos ilgu kaklu“, kurį pradėjo 1534 m. Domėdamasis alchemija dailininkas išbandė ofortų graviravimo techniką. Parmidžaninas mirė 1540 m. rugpjūčio 24 d. Casalmaggiore miestelyje Lombardijoje, kuriame tapė paskutinius 3 metus, palaidotas vietos Frati de' Servi bažmyčioje.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip ir daugeliui manieristų, Parmidžaninui būdingas grožio idealo ieškojimas. Be jaunystės, Koredžo įtakos, dailininką labiausiai paveikė Rafaelio kūryba. Romoje Parmidžaninas netgi buvo vadinamas „prisikėlusiu Rafaeliu“ - tokį įspūdį sudarė graciškos ir elegantiškos jo dailės formos. Lengvu ir išpuoselėtu stiliumi dailininkas reikšmingai prisidėjo prie Aukštosios Manieros stiliaus susiformavimo Italijoje. Dailininkas taip pat laikomas reikšmingiausiu Italijos XVI amžiaus portretistu, neskaitant Venecijos dailės mokyklos meistrų.

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Parmidžaninas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka