Domenico Scarlatti

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Domenikas Skarlatis
Retrato de Domenico Scarlatti.jpg
Domeniko Skarlačio portretas (1738 m., aut. Domingo Antonio Velasco)
Gimė: 1685 m. spalio 26 d.
Neapolis
Mirė: 1757 m. liepos 23 d. (71 metai)
Madridas
Tautybė: italas
Veikla: XVIII a. baroko kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Domenico ScarlattiVikiteka

Domenikas Skarlatis (it. Domenico Scarlatti; 1685 m. spalio 26 − 1757 m. liepos 23 d.) – XVIII a. italų baroko kompozitorius. Vertinamas vienu iškiliausių XVIII a. muzikos klavyrui autoriumi.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Domenikas Skarlatis gimė 1685 m. spalio 26 d. Neapolyje. Pirmasis jo vardas buvo Džiuzepė, tačiau Skarlatis niekuomet jo nenaudojo, tikriausiai, kad nebūtų painiojamas su to paties vardo pusbroliu.[1] Jo tėvas buvo žymus kompozitorius Alessandro Scarlatti, motina – Antonia Anzaloni. Domenikas buvo šeštasis šeimos vaikas. Muzikos mokėsi pas tėvą, kuris buvo tuo metu karališkosios kapelos kapelmeisteriu. Prie jo mokslų galėjo prisidėti kiti šeimos muzikantai: dėdė Francesco ar vyresnis brolis Pietro. Būdamas apie 15 m. amžiaus Domenikas jau buvo puikiu muzikantu. Tėvas įdarbino jį vargonininku karališkoje kapeloje. 1702 m. Alesandras vežėsi Domeniką į Florenciją, tikriausiai norėdamas atkreipti hercogo Ferdinando Medičio dėmesį tiek į save, tiek į sūnų. Ši kelionė nebuvo sėkminga ir Domenikas vienas grįžo į Neapolį, kur pratęsė darbą vargonininku iki 1704 m., kai išvyko pas tėvą į Romą. 1705 m. Alesandras išsiuntė mokinti sūnų į Veneciją, vėl rekomendavo laišku Ferdinandui Medičiui ir vėl nesėkmingai. Venecijoje Domenikas tikriausiai studijavo klavyrą pas Francesco Gasparini. 1707 m, į Veneciją atvyko tėvas Alesandras, kuris sukūrė dvi nesėkmingas operas.

Grįžęs į Romą Domenikas tapo tuo metu Romoje apsistojusios ištremtos Lenkijos karalienės Marijos Kazimiros kapelmeisteriu, kūrė operas ir serenatas. Tuo beveik pakartojo tėvo Alessandro ankstesnę karjerą pas Romoje viešėjusią Švedijos karalienę Kristiną. Pasakojama, kad Domenikas puikiai išmoko groti klavikordu ir kartą buvo suorganizuotos jo grojimo varžytinės su bendraamžiu Hendeliu, kuris tuomet buvo Romoje.[2] 1713 m. Domenikas tapo Džulijos kapelos (Capella Giulia) Šv. Petro bazilikoje kapelmeisterio padėjėju. Kapelmeisteriui Tomasso Bai mirus 1714 m. gruodžio 14 d., Domenikas perėmė šio postą. Tai buvo sėkmė Domenikui, nes karalienė Marija Kazimira kaip tik išvyko į Prancūziją. Maždaug tuo metu prasidėjo kompozitoriaus ryšiai su Portugalijos karaliaus dvaru. Jis Portugalijos ambasadoriui markizui De Fontes sukūrė kūrinį tik ką gimusio Portugalijos karaliaus vaiko garbei. 1719 m. rugsėjo 3 d. Domenikas paliko postą Džulijos kapeloje ir išvyko į Angliją, kur buvo jo dėdė Francesco. Detalesnės trumpos Domeniko viešnagės Anglijoje aplinkybės nežinomos. Labai gali būti, kad jis net ir nebuvo ten nuvykęs, o iškart patraukė į Portugaliją. Buvo paskirtas Portugalijos karaliaus dvare kapelmeisteriu ir muzikos mokytoju. Jo mokiniu buvo princesė Marija Barbara, kuri vėliau rėmė Skarlatį visą likusį jo gyvenimą. Skarlatis buvo pažįstamas su būsimu portugalų kompozitoriumi Carlos Seixas, kurį įtakojo. Darbų Portugalijoje metu Domenikas Skarlatis dažnai viešėjo Italijoje: 1720–1727 m. laikotarpiu 5 kartus. 1728 m. gegužės 15 d. Domenikas vedė 16-metę Maria Catalina Gentili Romoje.

Domeniko Skarlačio sonatų ištraukos

Po vedybų Domenikas persikraustė į Ispaniją paskui princesę Mariją Barbarą, kuri anksčiau, 1728 m. sausio 11 d. ištekėjo už Ispanijos įpėdinio Ferdinando. Kompozitorius dar gaudavo užmokestį kaip Portugalijos dvaro kapelmeisteris, bet Ispanijoje jis buvo muzikantas, atsakingas už Marijos Barbaros ir jos vyro Ferdinando muzikinių renginių organizavimą. 1729–1733 m. Skarlatis gyveno Sevilijoje, vėliau – Madride. Madride jis dirbo kartu su legendiniu dainininku, kastratu Farinelli, kurį į Ispaniją priviliojo Karaliaus Pilypo V žmona Elizabeta Farnezė. Keletas Skarlačio kantatų tikriausiai parašytos Farinelli atlikimui. Ispanijoje Skarlačio muzika buvo praturtinta ispanų folkloro, maurų, o vėliau ir čigonų, muzikos motyvais.

1738 m. išleista Skarlačio pratimų klavyrui knyga „Essercizi“ su 30 sonatų. Ši knyga išpopuliarino Skarlačio vardą Europoje. Portugalijos karalius Jonas V suteikė Skarlačiui Santjago ordino kavalieriaus titulą (pakėlė į riterius).[3] 1739 m. gegužės 6 d. mirė žmona Maria Catalina Scarlatti, pagimdžiusi kompozitoriui 6 vaikus. Domenikas tais pačiais metais vedė antrą kartą, Anastasia Ximenes iš Kadiso, su kuria susilaukė dar 4 vaikų. Paskutinius 5 metus Domenikas Skarlatis praleido užrašinėdamas savo klavyro muziką rinkiniais po 30 sonatų. Karalienė Marija tikėjosi su jo ir Farinelli pagalba puoselėti Madride operą, tačiau Skarlatis operų nerašė. Domenikas Skarlatis mirė 1757 m. liepos 23 d. Madride. Buvo palaidotas šiuo metu nebeegzistuojančiame San Norberto vienuolyne ir kapo vieta nebežinoma. Jo vokaliniai kūriniai greitai buvo visiškai užmiršti ir istorijoje jis žinomas dėl 555 sonatų klavikordui. Anot legendos, Skarlatis buvo įsitraukęs į lošimus ir paprašė karalienės Marijos Barbaros apmokėti jo skolas. Karalienė apmokėjo, bet už tai Skarlatis turėjo jai paruošti improvizuotų kūrinių klavikordui rinkinį. Be šių sonatų Skarlatis paliko 14 operų, kūrė mišias, kantatas, 12 koncertų, 17 simfonijų, vargonų fugas.[4] Be sonatų, garsiausiais Skarlačio kūriniais minimi sakralinės muzikos „Stabat Mater“ (10 balsų, priskiriama ankstyvajai kūrybai apie 1710 m.) ir „Salve Regina“ (sukurta apie 1754 m. Madride). Skarlačio įtaka apsiribojo tik keletu to meto ispanų ir portugalų kompozitorių.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Domenico Scarlatti – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka