Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Information icon4.svg  Šio straipsnio ar straipsnio dalies turinys tikriausiai pagrįstas tik jo objekto pateikta informacija.
Jei galite, straipsnio informaciją pagrįskite nuorodomis į antrinius šaltinius
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija
URM.svg
Bendroji informacija
Įkurta 1918 m. lapkričio 4 d. (pirmoji}
1990 m. birželio 17 d. (dabartinė)
Trumpinys URM
Tipas Lietuvos Respublikos ministerija
Agentūros pirmtakė
Jurisdikcija Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Būstinė J.Tumo-Vaižganto g. 2 30

Vilnius, Lietuva

Metinis biudžetas {{{Metinis biudžetas}}}
Vadovas Linas Antanas Linkevičius
Darbuotojų skaičius
Aukštesnioji agentūra {{{Aukštesnioji}}}
Tinklalapis www.urm.lt
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija – Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, kuri formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą šiose veiklos srityse: užsienio reikalų ir saugumo politika: tarptautiniai santykiai, ekonominis saugumas, užsienio prekyba, Lietuvos Respublikos, jos juridinių ir fizinių asmenų teisių ir interesų apsauga užsienyje; narystės Europos Sąjungoje koordinavimas; atstovavimas Lietuvos Respublikai užsienyje, diplomatiniai ir konsuliniai santykiai, diplomatinė tarnyba, Lietuvos valstybinis ir diplomatinis protokolas, tarptautiniai santykiai; Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo politika; užsienio lietuvių ryšių su Lietuva stiprinimas[1].

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1937 m. gruodis. Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų pasitarimas Taline. Centre sėdi Estijos ministras Fridrichas Akelis, kairėje Lietuvos ministras Juozas Urbšys, dešinėje – Latvijos ministras Vilhelmas Munters

Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Valstybės Tarybos XI-oje sesijoje buvo priimtas nutarimas dėl 9 ministerijų, tarp jų ir užsienio reikalų ministerijos, įsteigimo[2]. Tų pačių metų lapkričio 4 d. prof. Augustinui Voldemarui buvo pavesta sudaryti pirmąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Prof. A. Voldemaras išreiškė norą užimti ne tik Ministro pirmininko, bet ir užsienio reikalų ministro postą ir tapo pirmuoju užsienio reikalų ministru. Tuo metu svarbiausiu Užsienio reikalų ministerijos tikslu buvo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas ir siekis pasikeisti Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis su užsienio valstybėmis. Pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos pasiuntiniu užsienio valstybėje, Vokietijoje, priimtu su visomis diplomatinėmis privilegijomis, 1918 m. lapkričio 20 d. tapo Jurgis Šaulys[3]. Jis taip pat buvo įgaliotas įkurti Lietuvos atstovybę Šveicarijoje, o vėliau ir su Vokietija kariaujančiose JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija atsisakė nuo bet kurių teisių į Lietuvą. Ministerijoje buvo įvesti diplomatinėje praktikoje įprasti diplomatiniai laipsniai, rangai. Kadangi pagal tuometę diplomatinę praktiką ambasadorių titulais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai, aukščiausias diplomatinis rangas Lietuvoje iki pat okupacijos buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. 1921 m. Ministeriją sudarė keturi departamentai: Bendrasis (sudarytas iš konsulinio ir diplomatinių pasų skyriaus, buhalterijos, archyvų bei bendrosios raštinės skyrių – viso 25 darbuotojai); Rytų (7 darbuotojai); Europos Centro (7 darbuotojai) ir Vakarų (6 darbuotojai). 123 Lietuvos diplomatai dirbo užsienyje. Nuo trečio dešimtmečio pabaigos įsitvirtino pastovi URM struktūra, kurią sudarė Ministro kabinetas ir trys departamentai: Politikos; Teisių ir administracijos bei Ekonomikos. 1940 m. pradžioje URM turėjo 218 darbuotojų, iš jų 123 dirbo centre, 95 – pasiuntinybėse ir konsulatuose užsienyje. Tarpukaryje Lietuva turėjo 12 užsienio reikalų ministrų; buvo įkūrusi 15 pasiuntinybių (kai kurie pasiuntiniai atstovavo Lietuvos interesams iškart keliose šalyse). 1940 m. sausio 1 d. Lietuva turėjo 12 karjeros konsulatų.

Veikla okupacijos metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stasys Lozoraitis

1940 m. gegužės 31 d., pritarus tuometiniam LR prezidentui A. Smetonai, užsienio reikalų ministras J. Urbšys telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje S. Lozoraitis[4], jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje P. Klimas, antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje J. Šaulys. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš valstybės aneksiją. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos aukso atsargas ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus[5]. 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretorius Sumner Welles, remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki 1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po St. Lozoraičio mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone Stasys Antanas Bačkis[6]. Nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone St. Lozoraičiui-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Nuo 1990 m. užsienio valstybėse likusi Lietuvos diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais, o dalis užsienyje dirbusių diplomatų sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Linas Linkevičius susitikime su Baltijos šalių užsienio reikalų ministrais Edgars Rinkēvičs, Marina Kaljurand ir John Kerry,

Šiandien Ministerijai vadovauja užsienio reikalų ministras. Jį skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro pirmininko teikimu. Jis pavaldus Lietuvos Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui. Užsienio reikalų ministras vadovauja ministerijai, sprendžia jos kompetencijai priklausančius klausimus, pasirašo tarptautines sutartis, užtikrina ministerijai priklausančių teisės aktų įgyvendinimą, teikia įstatymų projektus, užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimų vykdymą, tvirtinta Strateginio planavimo metodiką, teikia metines ataskaitas, koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos administracijos padalinių veiklą, taip pat Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir atstovybių prie tarptautinių organizacijų veiklą, teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinių rangų suteikimo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybei – dėl diplomatinio atstovo (nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus) skyrimo ir atšaukimo, nustato viceministrų veiklos, ministerijos kanclerio administravimo sritis[7].

Ministrui jo veikloje pataria politinio pasitikėjimo tarnautojai – viceministrai. Ministerijoje jų negali būti daugiau nei keturi. Jie organizuoja ir kontroliuoja pavedimų vykdymą, teisės aktų projektų rengimą ir derinimą, ministro pavedimu atstovauja ministrui, pristatydami ir aptardami ministro politines nuostatas ir sprendimus visuomenei[8].

Lietuvos užsienio politikai analizuoti, planuoti, formuoti, koordinuoti ir įgyvendinti URM skirta politikos direktoriaus pareigybė. Jo funkcijų vykdymas susijęs su intensyviu aukšto lygio Lietuvos atstovavimu užsienyje. Politikos direktorius dalyvauja ministerijos vadovybės veikloje, bendradarbiauja su ministerijos administraciniais padaliniais, šalies ir užsienio institucijomis, organizacijomis ir individualiais partneriais. Jis taip pat rūpinasi saugumo politikos, bendradarbiavimo su užsienio šalimis, jų regionais bei tarptautinėmis organizacijomis formavimu, įgyvendinimu ir plėtojimu, Rytų kaimynystės politikos stiprinimu, žmogaus teisėmis ir demokratija, Europos politika, transatlantiniu ir vystomuoju bendradarbiavimu bei parama demokratijai[9].

Ministerijos administracijos vadovas yra kancleris. Jis koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos administracijos padalinių veiklą, užtikrina, kad įgyvendinant ministerijos strateginius veiklos planus optimaliai būtų valdomi ir panaudojami finansiniai, materialiniai, intelektiniai ir informacijos ištekliai. Užsienio reikalų ministras turi savo patariamąją instituciją, vadinama kolegija[10].

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ministerija suskirstyta į 19 departamentų[11]:

Užsienio reikalų ministerijos būstinė

Vadovybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ministerijai vadovauja LR užsienio reikalų ministras. Nuo 2012 m. gruodžio mėn. juo yra Linas Linkevičius[13]. Viceministrais dirba Neris Germanas, Rolandas Kriščiūnas, Andrius Krivas, ministerijos kanclerė - Jūratė Raguckienė[14].

Ministrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavardė Pareigų laikotarpis
1 Augustinas Voldemaras 1918 11 11-1919 04 12
2 Mykolas Sleževičius 1919 04 12-1919 10 06
3 Augustinas Voldemaras 1919 10 06-1920 06 19
4 Juozas Purickis 1920 06 19-1922 01 01
5 Vladas Jurgutis 1922 01 01-1911 09 28
6 Ernestas Galvanauskas 1922 09 28-1924 06 10
7 Valdemaras Vytautas Čarneckis 1924 06 18-1925 09 25
8 Mečislovas Reinys 1925 09 25-1926 04 20
9 Leonas Bistras 1926 04 21-1926 06 14
10 Mykolas Sleževičius 1926 06 15-1926 12 16
11 Augustinas Voldemaras 1926 12 16-1929 09 19
12 Dovas Zaunius 1929 11 08-1934 06 12
13 Stasys Lozoraitis sj. 1934 06 12-1938 12 05
14 Juozas Urbšys 1938 12 05-1940 06 16
15 Stasys Lozoraitis sj.

(diplomatijos šefas)

1940 06 16-1983 12 24
16 Stasys Antanas Bačkis

(diplomatijos šefas)

1983 12 24-1991 09 06
1 Algirdas Saudargas 1990.03.17 – 1992.12.02
2 Povilas Gylys 1992.12.02 – 1996.12.04
3 Algirdas Saudargas 1996.12.04 – 2000.10.27
4 Antanas Valionis 2000.10.27 – 2006.07.05
5 Petras Vaitiekūnas 2006.07.06 – 2008.11.28
6 Vygaudas Ušackas 2008.12.09 – 2010.01.26
7 Audronius Ažubalis 2010.02.11 – 2012.12.13
8 Linas Antanas Linkevičius 2012.12.13 –

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koordinatės: 54°41′24″N 25°16′06″E / 54.69000°N 25.26833°E / 54.69000; 25.26833


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Brandt E., Užsienio reikalų ministerija : diplomatija kaip profesija, Vilnius, 2007.
  2. Jakštas J., Nepriklausomos Lietuvos istorija 1918 - 1940, Chicago, 1991.
  3. Gaigalaitė A., Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918-1940, Kaunas, 1999.
  4. http://lzinios.lt/lzinios/istorija/penki-istikimybes-desimtmeciai/142392/
  5. http://genocid.lt/Leidyba/6/laurynas6.htm
  6. Vasiliauskienė A., Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai, Vilniuųs, 1996.
  7. https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.BD6F04D9850F/TAIS_463791
  8. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-09-23-bus-pertvarkoma-uzsienio-reikalu-ministerijos-struktura/164112
  9. http://zyme.lrytas.lt/uzsienio-reikalu-ministerija-urm
  10. https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.BD6F04D9850F/TAIS_463791
  11. [http://www.urm.lt/index.php?1939061382 Užsienio reikalų ministerijos schematinė struktūra. Patvirtinta užsienio reikalų ministro 2013 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. V–82.
  12. http://www.lrvalstybe.lt/uzsienio-reikalu-ministerija-2078/
  13. http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=8801&p_k=1&p_a=seimo_narys_responsive&p_asm_id=128
  14. http://www.lrvalstybe.lt/ministerijos-kancleris-996028/jurate-raguckiene-1000030965/