Montevidėjo Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia
Montevidėjo Fatimos Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia (isp. Iglesia de Nuestra Señora de Fátima) – 1954 m. Urugvajaus lietuvių bendruomenės iniciatyva pastatyta, iki šiol vienintelė Urugvajuje veikianti lietuvių bažnyčia.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1949 m. aplankyti Urugvajaus tikinčiųjų iš Čikagos atvyko kunigas Jonas Kydikas. Sužinojęs, kad vietinė lietuvių tikinčiųjų bendruomenė neturi nei lietuviškai kalbančio kunigo nei savo parapijos, J. Kydikas nusprendė paskirti Urugvajaus lietuvių bendruomenei du jėzuitus: Joną Bružiką ir Vladą Mikalauską.
Kartu su abiem kunigais 1951 m. į Urugvajų atplaukė ir Adelė Gabalauskienė su sūnumi – jie buvo paskirti padėti organizuoti Urugvajaus lietuvių katalikų bendruomenę. Tais pačiais metais bendruomenė išrinko 15 atstovų į „Bažnyčios komitetą“ – jie buvo atsakingi už lėšų rinkimą naujos lietuvių bažnyčios statybai.
Paraginti Montevidėjaus arkivyskupo, J. Bružikas ir V. Mikalauskas pasiūlė bendruomenei steigti lietuvių parapiją bei statyti bažnyčią. Abu jėzuitai ėmė rūpintis bažnyčios statybos reikalais: tėvas J. Bružikas per spaudą bei laiškais paprašė lietuvių, gyvenančių JAV, Kanadoje, Australijoje padėti Urugvajaus lietuviams nusipirkti žemės sklypą. Per trumpą laiką buvo surinkta 40 000 argentinietiškų pesų (20 000 dolerių), už kuriuos Sero rajone nupirktas žemės sklypas bažnyčiai statyti.
1952 m. nupirkus sklypą, į Urugvajų vikaru paskirtas kunigas Jonas Giedrys (nuo 1961 m. – klebonas), kartu su savimi atsivežė ir pašventintą Fatimos Marijos skulptūrą. Ją atvežus vyko iškilminga eisena. Iki bažnyčios pastatymo, jis buvo saugomas „Santa Clara“ kolegijoje.[2]
Tais pačiais metais parapija išrinko pastovų bažnytinį vyrų komitetą, kuris, bendradarbiaudamas su iki tol veikusia Urugvajaus lietuvių kultūros draugija bei kitomis grupėmis, rengė Vasario 16 minėjimus, protestus dėl okupacijos ir pan.
1952 m. atvykus kun. J. Giedriui, sklypas aptvertas tvora, pastatytas kryžius (projektavo Alda Dorelytė, pastatė Juozas Dorelis, Alfonsas Goda ir Antanas Liudžius). Taip pat pastatytas sargo namelis.
1953 m. į Urugvajų atvyko Tėvas Juozas Venckus. Apsigyvenęs jėzuitų kolegijoje, dėstė biologiją. Tais pačiais metais į Šiaurės Ameriką išvykęs Tėvas Bružikas vesdamas rekolekcijas ir misijas lietuvių tikintiesiems, surinko apie 100 000 dolerių bažnyčios statybai. Greitai po pasaulio lietuvių bendruomenes pasklidęs gandas apie Urugvajaus lietuvių bendruomenės bažnyčiai renkamas lėšas, paragino lietuvius, gyvenančius JAV, Kanadoje, Australijoje, Belgijoje, Anglijoje, Danijoje, Brazilijoje, Argentinoje ir Vokietijoje aukoti bažnyčios statybai.
1953 m. viduryje atvykęs lietuvių jėzuitų provincijolas Tęvas Bronius Krištanavičius suteikė pradžią statyboms. Bažnyčios inžinierius – Soneira, darbus prižiūrėjo V. Mikalauskas.
1954 m. vasario 16 d. dar nebaigtos lietuvių bažnyčios rūsyje pirmą kartą laikytos Šv. Mišios.
1954 m. spalio 31 d. Montevidėjo arkivyskupas Antonijus Barbieris pašventino lietuvių bažnyčią ir altorių.
1956 m. balandžio 15 d. šalia bažnyčios atidaryta krepšinio aikštelė, kurioje ilgą laiką treniravosi Urugvajaus lietuvių krepšinio komanda „Vyčiai“.
Interjeras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1955 m. pašventintas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos altorius, taip pat padaryti šoniniai Šv. Ignacijaus ir Šv. Teresės altoriai, Mergelės Marijos skulptūra virš įėjimo durų (freskų autorius Augustinas Pantocha). Kairėje navoje nupieštas Vilniaus Katedros ir Gedimino pilies vaizdas, dešinėje – Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika, Šiluvos miestelis ir Mergelės Marijos koplyčia. Bažnyčios viduryje kabo keturi bronziniai šviestuvai.
Bažnyčios navoje viršuje nupiešti septyni sakramentai. Virš durų prie įėjimo kabo marmurinė lenta su iškaltu įrašu liudijančiu, kad tai lietuvių bendruomenės bažnyčia. Bažnyčios bokšte pakabinti 4 vidutinio dydžio varpai. Ant jų parašyta: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“. Varpai pavadinti angelų Mykolo, Gabrieliaus, Rapolo ir Angelų Sargų vardais.
Kultūrinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
A. Gabalauskienė, kartu su V. Mikalausku įsteigė pirmąją „Katalikių Moterų draugiją“, kurią sudarė 70 narių taip pat ir mišrų chorą „Aidas“ (jo vadovu vėliau tapo Vytautas Dorelis). Šis choras giedodavo kiekvieną sekmadienį per lietuviškas pamaldas. Adelės sūnus Povilas, padedamas V. Mikalausko įkūrė „Lietuvos Vyčių draugiją“, kurią sudarė apie 40 narių.
1951 m. rugpjūčio 5 d. tėvo V. Mikalausko iniciatyva pradėjo veikti pirmoji lietuviška radijo laida, transliuojama valandą laiko kiekvieną sekmadienį.
1961 m. gegužės 7 d. Tėvas Bružikas su Gvidu Mačansku pradėjo leisti savaitinį, sekmadieninį Urugvajaus lietuvių bendruomenės laikraštį „Žinios“ (tiražas – 300 vnt.). Iki šiol leidžiamame laikraštyje spausdinamos naujienos apie Lietuvą, straipsniai mokslo ir meno temomis, bendruomenės narių pasisakymai, įvykių aptarimai ir kt.[a][b]
Tėvo Jono Giedrio iniciatyva įkurtas jaunimo fondas, finansavęs Urugvajaus lietuvių bendruomenės narių keliones į lietuvių kongresus Argentinoje, Brazilijoje, JAV. Taip pat šio fondo dėka dalis bendruomenės narių studijavo Vokietijoje veikusioje Vasario 16-osios gimnazijoje.
Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Informacija parengta remiantis Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomu Urugvajaus lietuvių bendruomenės archyvu bei Berutės Žukas, Marielos Aleksiejūnas, Martos Cabreros, Genės Juzeliūnas sudaryta bažnyčios istorija
- ↑ Laikraščio „Žinios“ egzemplioriai saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Urugvajus. Fatimos Mergelės lietuvių bažnyčia Archyvuota kopija 2022-01-20 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Pasaulio žmogus iš Dubingių Archyvuota kopija 2018-11-07 iš Wayback Machine projekto.