Jieznas
| Jieznas | ||
|---|---|---|
  | ||
 | ||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||
| Valstybė |  Lietuva | |
| Apskritis |  Kauno apskritis | |
| Savivaldybė |  Prienų rajono savivaldybė | |
| Gyventojų | 985[1] | |
| Plotas | 2,50 km² | |
| Tankumas | 394 žm./km² | |
| Pašto kodas | LT-59058 | |
 Vikiteka | Jieznas | |
Jieznas – miestas Prienų rajono savivaldybėje, 15 km į rytus nuo Prienų. Seniūnijos centras, yra 3 seniūnaitijos: Centro, Mokyklos, Vilniaus. Stovi Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1670 m.), išlikęs Jiezno dvaras, Jiezno motorinis malūnas, senosiose kapinėse – Jiezno Šv. Kryžiaus koplyčia (apie 1770 m.), Lietuvos savanorių kapai. Veikia Jiezno gimnazija, paštas. Yra palaikomojo gydymo ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, Prienų meno mokykos Jiezno filialas, specialioji internatinė mokykla, kultūros namai, vaikų globos namai, kuriais rūpinasi fondas „Jiezno vaikai“. Miesto pietiniame pakraštyje telkšo Jiezno ežeras, teka Jieznelės upelis.
.jpg)
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kadangi daugeliu atvejų vandenvardžiai yra atsiradę pirmiau nei vietovardžiai, todėl ir dėl Jiezno manoma panašiai, kad jis yra vandenvardinis vietovardis. Tačiau lieka neaišku, kuris vandenvardis buvo svarbiausias miesto pavadinimui atsirasti – Jiezno ežeras, upelis Jieznelė ar raistas Jieznis. Labiausiai tikėtina, kad pirminis buvo ežero vardas, o iš jo jau kilo miesto, upės ir raisto pavadinimai. Kalbininko K. Būgos nuomone, ežero pavadinimo šaknis yra jotvingiška.[5]
XX a. pradžioje gyvenvietė buvo rašoma Jeznas arba Jėznas.[6]
Liaudies etimologija pasakoja, kad Jiezno ežeras buvo labai gilus, ir jo dugno nieks nepasiekdavo. Sakydavo, kad jis be dugno. Iki Pacų Jieznas priklausė Elenos palikuonims. Vieną kartą puotaudami prie ežero jie nutarė įsitikinti, ar tikrai ežeras be dugno. Nėrė vienas – nepasiekė dugno, antras – taip pat. Pagaliau nėrė trečias ir ilgai neišnėrė. Visi nuščiuvę laukė. Pagaliau jis išniro ir sušuko: Есть дно! („Yra dugnas!“). Nuo to laiko ežerą vadino Jiezno vardu, o miestas taip pat liko Jieznas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimas Jiezno vardas, yra 1492 m. gruodžio 4 d. Ldk Aleksandro privilegija – čia minimas didžiojo kunigaikščio Jiezno dvaras , nuo 1507 m.-1633 -Jieznas su Šventininkų valsčiumi -.kunigaikščių Holovčinskių nuosavybė 1581 m gegužės 17 dieną kunigaikštis Sčastnas .Holovčinskis įkūrė Jiezno miestelį ,buvo kuriama Jiezno grafystė 1633 m. Jiezno dvarą nupirko Lietuvos didysis iždininkas Steponas Pacas ir Jieznas ilgainiui (XVII–XVIII a.) tapo Pacų giminės rezidencija. XVI a. pabaigoje jau buvo kalvinų bažnyčia, 1634 m. paversta katalikų bažnyčia. Pirmąją Jiezno bažnyčią 1643 m. pastatydino Steponas Pacas. XVII a. viduryje miestelis perplanuotas, 1670 m. pašventinta nauja Jiezno bažnyčia, pastatyta Lietuvos didžiojo kanclerio K. Z. Paco iniciatyva,1760-1772 m Antano ir Teresės Pacų rekonstruota
XVIII a. pradžioje Jiezno kraštas labai nukentėjo nuo bado ir maro. 1710 m. Jieznas gavo turgų, 1748 m. – prekymečių privilegiją. 1760-1772 m. Antanas ir Teresė Pacai perstatė dvaro rūmus. 1795 m. buvo 372 gyventojai, 9 amatininkai.[7] 1794 m sukilimo metu Rusijos kariuomenė apiplėšė Jiezno bažnyčią ir dvaro rūmus . Jiezno rūmus ir žemės valdą dėl karų nulemtų skolų paskutinysis iš Pacų Liudvikas Pacas perleido carinės Rusijos iždui 1807 m. J 1837 m. dalis miestelio ir Jiezno dvaras sudegė, rūmai nebeatstatyti. Miestelis sparčiai plėstis ėmė XIX a. 2-ojoje pusėje nutiesus kelią Kaunas–Druskininkai. Tuo metu Jieznas buvo Trakų rajono miestelis, valsčiaus centras.[8]
1909 m. buvo 5 gatvės (pagrindinės – Didžioji ir Punios). 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Jieznas buvo tapęs kovų židiniu. 1919 m. vasario 10–13 d. čia vyko dideli mūšiai tarp lietuvių, kuriems padėjo vokiečiai, ir bolševikų. Raudonoji Armija buvo užėmusi Vilnių ir ruošėsi žygiui į Kauną, bet Jiezne sutiko didelį pasipriešinimą: lietuviai puolė bolševikus, bet dėl mažesnių pajėgų pralaimėjo mūšį, žuvo 18 savanorių, keliolika pateko nelaisvėn. Vasario 13 d. sulaukę pastiprinimo lietuviai sumušė bolševikus ir privertė juos trauktis. Tai buvo svarbi pergalė tolesnei Kauno ir Marijampolės gynybai.
1924 m. išparceliuotas Jiezno dvaras. 1930 m. Jiezne buvo 117 namų,[9] veikė lentpjūvė, garo malūnas, buvo 18 krautuvių.[10]1939 m. įsteigta biblioteka.
Po II pasaulinio karo Jiezno apylinkėse veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinių partizanai. Žuvusiesiems 1989 m. pastatytas kryžius, 1991 m. – paminklas. 1952–1960 m. buvo Jiezno rajono centras. 1956 m. gruodžio 28 d. Jieznas gavo miesto teises. Sovietmečiu veikė kultūros namai, ligoninė, lentpjūvė, malūnas, pieninė, čiužinių siuvimo fabrikas, Kauno elektros variklių gamyklos filialas, traktorių remonto dirbtuvės. Miesto centre buvo skveras, kuriame iki 1925 netų stovėjo paminklas baudžiavos panaikintojui, carui Aleksandrui II. Prie centrinės aikštės iki 2023 metų stovėjo istorinis carinio Jiezno valsčiaus (1863-1915 ir Lietuvos Respublikos valsčiaus 1918-1940 pastatas su dabokle suimtiesiems ir rūsiais .[11]
2002 m. patvirtintas Jiezno herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1492 m. | Jiezno valsčius | ? | |
| XIX a. pradžia – 1915 m. | Trakų apskritis | ||
| 1919–1946 m. | Alytaus apskritis | ||
| 1946–1950 m. | Prienų apskritis | ||
| 1950–1953 m. | Jiezno apylinkės centras | Jiezno rajono centras | Kauno sritis |
| 1953–1956 m. | |||
| 1956–1962 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Jiezno apylinkės centras | ||
| 1962–1995 m. | Prienų rajonas | ||
| 1995– | Jiezno seniūnijos centras | Prienų rajono savivaldybė | Kauno apskritis |
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestelio gatvių tinklas – taisyklingas stačiakampis, su baroko laikotarpiui būdinga išryškinta kompozicine ašimi. Jiezno centrinėje dalyje suformuota keturkampė aikštė. Barokinė dvibokštė Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1670 m., perstatyta 1772 m., stačiakampio plano, vienanavė, su kripta. Bažnyčios viduje išliko vertinga sienų tapyba (1770–1772 m., nežinomas italų dailininkas), du žalvariniai varpai (1770 m. ir 1878 m.)
Buvusioje Jiezno dvaro sodyboje,atsiradusioje jau 15-16 amžiuose,iš esmės perstatytoje XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pirmoje pusėje, išliko Pacų rūmų, kurie garsėjo puošnumu ir prabanga, vakarinis korpusas (po 1953 m. rekonstrukcijos pakeistas), kumetynas, ūkinis pastatas ir mišraus plano parkas, įkurtas XVIII a. pirmoje pusėje.[12]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | |||||||||
| 1719 m. | 1795 m. | 1865 m.*[4] | 1897 m.sur. | 1905 m.[13] | 1923 m.sur.[14] | 1959 m.sur.[15] | 1970 m.sur.[16] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 50 | 372 | 333 | 1 255 | 840 | 989 | 1 803 | 1 658 | ||
| 1974 m.[17] | 1976 m.[18] | 1979 m.sur.[19] | 1989 m.sur.[20] | 2001 m.sur.[21] | 2010 m. | 2011 m.sur.[22] | 2021 m.sur.[23] | ||
| 2 400 | 2 500 | 1 854 | 1 883 | 1 476 | 1 300 | 1 230 | 1 047 | ||
| |||||||||
| |||||||||
Tautinė sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]|
2011 m. gyveno 1 230 žmonės:[24]
|
2001 m. gyveno 1 476 žmonės:[25]
|
Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pacai, didikai, rezidavę Jiezne XVII–XVIII a.
- Nikodemas Silvanavičius (1834–1919), Peterburgo dailės akademijos dailininkas, kurį laiką gyvenęs Jiezne, nutapė paveikslą bažnyčiai „Mykolas Arkangelas“ (1875 m.). Paveikslas „Lietuvaitė iš Jiezno“ eksponuojamas Palangos gintaro muziejuje.
- Vincas Grigaliūnas-Glovackis (1885–1964), karininkas;
- Jonas Asevičius-Acukas (1885–1976), karininkas;
- Ramutis Karmalavičius (1952–), literatūros tyrinėtojas;
- José Gurvich / Zusmanas Gurvicius (1927–1974), dailininkas;
- Jessica Shy (1996–), dainininkė;
Sportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- FK Jieznas (futbolas)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvos miestų gyventojai 2025-07-01. Nuolatinių gyventojų skaičius liepos 1 d. (Osp.stat.gov.lt)
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Езно. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 11А (22) : Евреиновы — Жилон. С.-Петербургъ, 1894., 567 psl. (rus.)
- 1 2 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 161 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 73–74
- ↑ http://lithuanianphilately.com/postal-history/jeznas.html Archyvuota kopija 2022-01-27 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius. – Vilnius, „Mokslas“, 1981. // psl. 46
- ↑ Jezno. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 581 psl. (lenk.)
- ↑ „Kauno marios“. Paruošė Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyrius. – Vilnius, „Mokslas“, 1981. // psl. 46
- ↑ Jieznas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 661 psl.
- ↑ Petras Kežinaitis. Aplink Kauną. – Vilnius, Mintis, 1966. // psl. 35.
- ↑ Jieznas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 661 psl.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Jieznas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). – Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 689 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Jieznas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 61 psl.
- ↑ Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Jieznas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 120
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Jieznas. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 392 psl.
- Jiezno jaunieji partizanai, 1952–1954 m. (sud. Antanas Ragavičius). – Kaunas: Arx Baltica, 2010. – 119 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-39-092-3
| ||||||||||||||
