Lietuvos geležinkeliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lietuvos Geležinkeliai)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvos geležinkeliai
Informacija
Forma Akcinė bendrovė
Pramonė Geležinkelių operavimas, keleivių ir krovinių gabenimas
Įkurta 1991 m. gruodžio 24 d.
Įkūrėjas (-ai) Lietuvos Respublika
Centrinė būstinė Mindaugo g. 12/14, Vilnius LT-03603
Svarbiausi darbuotojai Stasys Dailydka (vadovas)
Produktai Geležinkelių operavimas, keleivių ir krovinių gabenimas
Įplaukos 1,5 mlrd. Lt (2013)[1]
Pajamos 315 milijonų LTL (2007)
Pelnas 157 milijonai LTL (2007)
Savininkas (-ai) Lietuvos Respublika
Darbuotojų 10 791 (2012)
Tinklalapis Oficiali svetainė

AB Lietuvos geležinkeliai – Lietuvos susisiekimo bendrovė, administruojanti Lietuvos Respublikos geležinkelių tinklą (jį daugiausia sudaro 1520 mm (4 7⁄8 pėdos) pločio geležinkelio linijos ir standartinių vėžių (1435 mm) geležinkelio linijos. Pagrindinė jos veikla – krovinių ir keleivių vežimas geležinkeliais, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdymas, priežiūra ir plėtra. AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsteigta 1991 metų pabaigoje, likvidavus Pabaltijo geležinkelių bendrovę. Bendrovės vadovas – Stasys Dailydka.

Geležinkelių schema
Automotrisė PESA 620M
Dyzelinis traukinys Paneriuose, vykstantis maršrutu Vilnius–Šeštokai
Lokomotyvo TEP-70 traukiamas keleivinis traukinys Vilniuje
Lokomotyvo 2M62 traukiamas krovininis sąstatas Pilviškiuose

Linijos[taisyti | redaguoti kodą]

1520 mm pločio:

1435 mm pločio:

  • Šeštokai – Mockava – Valstybės siena 21,8 km, (nuo Šeštokų iki Mockavos sudvigubinta linija, kuria gali važiuoti ir 1520 mm vėžėms pritaikyti riedmenys).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Carinės Rusijos laikotarpis (1851–1915 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmųjų Lietuvos geležinkelių pradžia yra 1851 metai, kai Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio tiesimo. Kelio tiesimas oficialiai pradėtas 1851 m. vasario 15 d. Lietuvoje Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis priklausė Vyriausiajai Rusijos geležinkelių bendrovei. 1858 m. gegužės 15 d. prie Vilniaus 18 varstų kelio atkarpoje buvo atlikti bandomieji darbai. Pirmasis traukinys iš Daugpilio pusės į Vilnių atvyko 1860 metų rugsėjo 4 dieną. Viešasis eismas buvo atidarytas kelyje Kaunas – Kybartai 1861 m. balandžio 11 d. Traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Virbalį atidarytas 1862 m. kovo 15 d., o reguliarus eismas į Varšuvą 1862 m. gruodžio 15 d. Tiesiant pirmąjį geležinkelį Lietuvoje, buvo pastatyta daug inžinerinių statinių. Stambiausi ir svarbiausi iš jų buvo Kauno ir Panerių tuneliai (pastatyti 1861 metų rudenį), tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį bei Nemuno upę Kaune. Šioje linijoje buvo pastatytos pirmosios Lietuvoje geležinkelio stotys (21 stotis): aukščiausios klasės Lentvario ir Virbalio, pirmos klasės – Vilniaus ir Kauno, antros klasės – Švenčionėlių, trečios klasės – Dūkšto, Kazlų Rūdos, Varėnos ir Žaslių, ketvirtos klasės – Bezdonių, Ignalinos, Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, Vievio ir Vilkaviškio. Rusijos valstybė norėdama pradėti eksportuoti Ukrainos grūdus per Liepojos uostą, paruošė ir patvirtinto naujo geležinkelio projektą Lentvaris – Romnai (Ukraina). Geležinkelio tiesimo darbai pradėti 1872 metais. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje yra tik trumpa 36,2 km ilgio atkarpa Naujoji Vilnia – Kena – Šumskas – Valstybės siena. Buvo pastatytos Naujosios Vilnios, Kenos stotys. Naujosios Vilnios – Minsko kelio ruožas viešajam eismui atidarytas 1873 m. sausio 14 d. 1872 m. kovo 18 d. pradėta tiesti kelio Mažeikiai – Jelgava atkarpa. 1873 m. lapkričio 3 d. Jelgavos – Mažeikių kelias pradėjo viešąjį eismą. Buvo nutiestos strategiškai svarbios linijos: Liepoja – Kaišiadorys (atidaryta 1871 m.), Radviliškis – Daugpilis (1873 m.) Vilnius – Lyda (1884 m.), Varėna – Alytus – Šeštokai – Suvalkai (1899 m.). Iki šių dienų atkarpa Varėna – Alytus neišliko. Prie naujų geležinkelio linijų kūrėsi nauji miesteliai ir miestai – Kaišiadorys, Švenčionėliai, Mažeikiai, Kazlų Rūda. Pradėjo sparčiai augti kiti Lietuvos miestai, ypač tie, kurie tapo geležinkelių mazgais – Radviliškis, Šiauliai ir kiti. Prūsijos valdžia 1872 m. kovo 25 d. priėmė įstatymą dėl Tilžės – Pagėgių – Klaipėdos geležinkelio tiesimo. 1875 m. liepos 1 d. šis 95 km ilgio geležinkelis buvo atidarytas viešajam eismui.

Kaizerinės Vokietijos laikotarpis (1915–1918 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Kaizerinė Vokietija Lietuvą užėmė 1915 metais. Karinė vadovybė ėmė sparčiai perkalti geležinkelius į 1435 mm pločio vėžę. Vokiečiai įsteigė specialią Lietuvos geležinkelių administraciją, kurios centras buvo Varšuvoje. Vokiečiai karo reikmėms iki 1915 m. spalio 1 d. per 3 mėnesius nutiesė Bajorų – Priekulės geležinkelio 74 km ruožą (54 km ruožas Lietuvoje), 1916 m. birželio 20 d. baigtas Lauksargių – Šilėnų geležinkelis (124,4 km). Šioje linijoje buvo pastatytas laikinas 42 m aukščio ir 670 m ilgio medinis tiltas per Dubysos upę ties Lyduvėnais. Vėliau šis tiltas pakeistas geležiniu ant betono atramų. Naująjį Lyduvėnų tiltą pradėta statyti 1916 m. rudenį, o atiduota eksploatuoti 1918 m. gegužės 17 d. Tiltas buvo susprogdintas 1944 metais, atstatytas 1951 m. Šiuo metu Lyduvėnų geležinkelio tiltas yra ilgiausias Lietuvoje tiltas, siekiantis 599 m ilgį. 1916 m. gegužės 7 d. vokiečių karinė vadovybė įsakė pradėti tiesti kelią Šiauliai – Joniškis – Jelgava. Darbai naujoje linijoje pradėti gegužės 16 d. Kelias baigtas tiesti 1916 m. spalio 1 d.. 1916 m. vokiečių valdžios įsakymu nutiestas geležinkelis tarp Palemono (Kaune) ir Gaižiūnų. Šis 25 km dvikelis geležinkelis labai sutrumpino kelionę geležinkeliu iš Kauno Jonavos, Kėdainių, Šiaulių kryptimi. Fronto poreikiams buvo nutiestas Pabradės – Lentupio 1435 mm vėžės geležinkelis.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis (1918–1940 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

1918 m. lapkričio 14 d. finansų ministras M. Yčas sudarė susisiekimo tarybą. Buvo įkurta Geležinkelių valdyba su dvejomis tarnybomis: Eksploatacijos ir Traukos. Lietuvos geležinkelių valdyba vedė nuolatines derybas su vokiečių geležinkelių valdyba. 1919 m. liepos 4 d. Lietuvos Vyriausybė, dirbusi Kaune, pasirašė sutartį su Vokietija dėl geležinkelių tinklo perdavimo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai. Vadovaujantis šia sutartimi buvo perduoti ne tik geležinkelio ruožai, bet ir nuomojami už nustatytą mokestį garvežiai, keleivių, bagažo, prekiniai, atvirieji vagonai ir kt. Jau 1919 m. pavasarį prasidėjo traukinių eismas siauruoju geležinkeliu Kaune tarp senamiesčio ir Panemunės, o 1919 m. liepos 6 d. buvo paleistas pirmas traukinys plačiuoju geležinkeliu iš Kaišiadorių į Radviliškį. Atgautieji iš Vokietijos geležinkelio ruožai atrodė labai prastai: telegrafo linijos sutraukytos, telefono ir telegrafo aparatai išgrobstyti, stočių inventorius nusiaubtas. Lietuvos geležinkeliams tuomet priklausė 943 km kelių, o riedmenų ūkį sudarė iš vokiečių išnuomoti 6 garvežiai, 15 keleivinių ir 57 prekiniai vagonai. 1923 m. Lietuvai susigrąžinus Klaipėdos kraštą, Klaipėdos uostas tapo Lietuvos geležinkelių sistemos dalimi, buvo sukurta pagrindinė tranzito arterija. Tuo metu Lietuvos geležinkeliai bendro tinklo nesudarė. 1922 m. lapkričio 1 d. Lietuvos kariuomenės geležinkelio bataliono pirmoji kuopa pradėjo tiesti Šeštokų – Kazlų Rūdos jungiamąjį kelią ir iki 1923 m. gruodžio 20 d. sujungė Kazlų Rūdą su Marijampole. Lietuvos geležinkeliai buvo sujungti į bendrą tinklą. 1926 m. pavasarį buvo nutiestas Kužių – Telšių geležinkelio ruožas, o 1932 m. rudenį Telšių – Kretingos geležinkelis.

Antrojo pasaulinio karo laikotarpis (1940–1945 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvą aneksavo Tarybų Sąjunga. TSRS susisiekimo kelių liaudies komisaras pasirašė įsakymą „Apie Lietuvos geležinkelių organizavimą“, kuriuo paskelbė Lietuvos geležinkelius sudėtine TSRS geležinkelių tinklo dalimi. Geležinkelio darbas buvo pertvarkomas pagal TSRS galiojusią tvarką. Prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir TSRS, TSRS valdžios sprendimu, dalis Lietuvos geležinkelių garvežių ir vagonų buvo permesti į Rytus, o visų Vokietijos okupuotų ir įjungtų į Ostlandą (tarp jų ir Lietuvos) teritorijų geležinkelių valdymas buvo perduotas karinei geležinkelių administracijai, kurios centras buvo Rygoje. Vokiečių okupacinė valdžia siekė, kad Lietuvos geležinkelio specialistai aktyviai dirbtų karo fronto reikalams. 1942 m. buvo komandiruota daugiau kaip 2000 Lietuvos geležinkelininkų. Jie dirbo Pskove, Minske, Rygoje, Jelgavoje ir kitur.

Sovietinės okupacijos laikotarpis (1945–1991 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

1944 m. rugpjūčio 4 d. Susisiekimo kelių liaudies komisaro įsakymu Lietuvoje pradėjo dirbti naujai įkurta Atstatomųjų statybos darbų valdyba, kuri organizavo savo darbų apylinkes Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Telšiuose. Geležinkelininkams atiteko karo veiksmų nusiaubti keliai. Rusų geležinkelininkai atstatinėjo kelius, perkalinėjo kelius į Rusijos geležinkelio vėžę. 1944–1945 metais buvo atlikta daug svarbių darbų: atstatomi stočių keleivių namai, tvarkomi tiltai ir kiti objektai. Buvo įkurta TSRS valdžios suformuota pokario Geležinkelių valdyba. 1946 m. Lietuvos geležinkelių valdybai priklausė 2091,8 km kelių, tarp jų 536,6 km dvikelio. 1953 m. gegužės 15 d. TSRS Susisiekimo kelių ministerijos įsakymu Lietuvos, Latvijos ir Estijos geležinkelio valdybos sujungiamos į vieną Baltijos geležinkelio valdybą, kuri sudaroma Rygoje. Lietuvoje geležinkeliai buvo suskaidyti į keturias Vilniaus, Kauno, Šiaulių plačiųjų ir Panevėžio siaurųjų geležinkelių apygardas, kurios tiesiogiai pavaldžios Baltijos geležinkelio valdybai. 1956 m. balandžio 26 d. vėl buvo atkurti trijų Baltijos valstybių geležinkeliai. Susisiekimo kelių ministerija pasiūlė sujungti juos vėl iš naujo. 1963 m. vasario 14 d. TSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos geležinkelių sujungimo į Pabaltijo geležinkelius. Vienas reikšmingiausių sovietmečio darbų vystant Lietuvos geležinkelius buvo Naujosios Vilnios – Kauno ir Lentvario – Trakų linijų elektrifikavimas. 1975 m. gruodžio 29 d. pirmasis elektrinis traukinys atvyko iš Vilniaus į Kauną, o nuo 1976 m. sausio 20 d. pradėtas ir nuolatinis jų eismas. Sovietmečiu taip pat buvo atlikti ir kiti svarbūs darbai: 19721975 m. iš siaurosios į 1520 mm vėžę rekonstruota Švenčionėlių – Utenos linija, 1982 m. nauja trasa nutiestas ruožas Radviliškis – Pakruojis, pratęstas geležinkelis iš Adutiškio iki Didžiasalio (šiuo metu išardytas). Buvo modernizuojami ir geležinkelio riedmenys. 1979 m. pasibaigė garvežių pakeitimas šilumvežiais. Buvo pereita prie pusiau automatinės blokuotės.

Nepriklausomybės laikotarpis (nuo 1991 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

1990 m. kovo 11 dieną Lietuva paskelbė atkurianti valstybingumą, tačiau Lietuvos geležinkeliai faktiškai dar buvo pavaldūs Pabaltijo geležinkeliui. 1991 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas G. Vagnorius, po sudėtingų Lietuvos susisiekimo ministerijos sudarytos komisijos derybų su TSRS susisiekimo ministerija, pasirašė potvarkį dėl valstybinės įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ įsteigimo. TSRS susisiekimo ministerija 1991 m. gruodžio 28 d. pasirašė nurodymą dėl TSRS susisiekimo ministerijos Pabaltijo geležinkelio likvidavimo nuo 1992 m. sausio 1 d. Lietuvos geležinkeliai tapo valstybine įmone ir ėmė tvarkytis laisvai ir savarankiškai. Naujai įsteigtai valstybinei įmonei „Lietuvos geležinkeliai“ iškilę uždaviniai nebuvo lengvi: reikėjo skubiai pertvarkyti tarptautinius vežimus Rytų ir Vakarų kryptimis, sukurti savarankišką visos bendrovės struktūrą bei finansų valdymo sistemą, pradėti kokybiškai naują bendradarbiavimą su kaimyninėmis šalimis. Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvos geležinkelių bendrovė siekė atkurti santykius su tarptautinėmis geležinkelių organizacijomis, palaikyti dalykiškus ryšius su Vakarų ir Rytų Europos šalių geležinkeliais. 1992 m. birželio mėn. Lietuvos geležinkeliai įstojo į Tarptautinę geležinkelių bendradarbiavimo organizaciją (OSŽD) bei atkūrė savo narystę Tarptautinėje geležinkelių sąjungoje (UIC). Lietuvos geležinkeliai pradėjo orientuotis į tarptautinius tranzitinius vežimus. 2003 m. vasario 6 d. pradėjo kursuoti pirmasis mišriųjų vežimų traukinys „Vikingas“, sujungęs Baltijos ir Juodąją jūras. 2005 m. liepą pradėtas eksploatuoti konteinerių traukinys „Merkurijus“ (Klaipėda – Kaliningradas – Maskva), 2011 metų rudenį konteinerių traukinys „Saulė“ sujungė Lietuvą su Kazachstanu ir Kinija. Pasinaudojant Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis, buvo suremontuotos svarbiausios geležinkelio linijos. Rekonstruotos Vilniaus, Vilkaviškio, Kybartų, Marijampolės, Jonavos ir kitos geležinkelio stotys, suremontuota didžioji dalis geležinkelio tiltų. Pradėti eksploatuoti dyzeliniai traukiniai RA-2 bei prikabinami vagonai, įsigytos ir pradėtos eksploatuoti naujos automotrisės, dviaukščiai elektriniai traukinai, įsigyta keletas naujų šiuolaikiškų keleivinių vagonų.[2]

Siemens ER20 lokomotyvai Paneriuose
Dyzelinis lokomotyvas TEP-60 Radviliškyje
EJ 575 Vilniuje
ER9M Kaišiadoryse
TEM2-5703 Kalnėnų GS

Riedmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Keleiviniai lokomotyvai:

  • 4 TEP70
  • 4 TEP70BS

Krovininiai lokomotyvai:

  • 44 ER20CF
  • 39 M62
  • 87 2M62, 2M62M, 2M62UM

Manevriniai lokomotyvai:

  • 41 ČME-3, ČME-3M
  • 39 TEM2, TEM TMH
  • 1 TGK2

Elektriniai keleiviniai traukiniai:

  • 10 EJ575
  • 12 ER9M

Dyzeliniai keleiviniai traukiniai:

  • 5 DR1A
  • 12 DR1AM
  • 4 RA-2
  • 3 630M

Automotrisės:

  • 1 AR-2
  • 12 620M
  • 3 630M

Pagrindiniai geležinkelių techniniai duomenys 2011 m[taisyti | redaguoti kodą]

Vėžės pločiai 1520 mm, 1435 mm
Kelių eksploatacijos ilgis 1767,6 km
Dvikeliai 380,4 km
Elektrifikuoti keliai 122,0 km
Kontaktinis tinklas ~25 000 V/50 Hz
Leistinoji ašies apkrova 22,5 t
Signalizacijos tipai automatinė blokuotė – 38,4%, pusiau automatinė blokuotė – 48,6%
Stočių skaičius 107

Krovininis transportas[taisyti | redaguoti kodą]

2011 metais 52,3% visų krovinių pervežta geležinkeliais (automobilių keliais 46%). Pagal šį rodiklį Lietuva viena pirmaujančių Europos Sąjungoje. Svarbiausios krovinių vežimo kryptys – į Klaipėdos uostą, Baltarusiją pro Kenos pasienio postą ir Rusijos Kaliningrado sritį pro Kybartus. Krovinių vežimo direkcija – AB „Lietuvos geležinkeliai“ padalinys – veža krovinius Lietuvos Respublikos teritorija, atlieka prekinių riedmenų remontą, eksploataciją, techninę priežiūrą, teikia krovinių ekspedijavimo bei kitas su krovinių vežimu susijusias paslaugas. 2011 metais Lietuvos geležinkeliais vežta 52,33 mln. t krovinių, iš jų importas sudarė 36%, tranzitas – 25%, eksportas – 10 %. Vietiniame susisiekime pervežta 29% (15,05 mln. t) krovinių. Daugiausia buvo vežta naftos ir naftos produktų – 18,9 mln. t (36,1% visų krovinių) ir trąšų – 13,9 mln. t (26,6% visų krovinių).

Konteineriniai traukiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu AB „Lietuvos geležinkeliai“ konteinerinių traukinių paslaugų portfelį sudaro:

Keleivinis transportas[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje 2011 metais geležinkelių transportu pervežta 4,7 mln. keleivių. Per dešimties metų (2002–2011) laikotarpį geležinkeliu pervežamų keleivių skaičius sumažėjo 2,5 mln.

Veikiantys maršrutai (2014 m.):

  1. VilniusKlaipėda
  2. KaunasVilniusNaujoji Vilnia
  3. VilniusMarcinkonys
  4. VilniusTurmantas
  5. VilniusStasylos
  6. VilniusJašiūnai
  7. VilniusKena
  8. VilniusIgnalina
  9. Naujoji VilniaVilniusTrakai
  10. VilniusŠiauliai
  11. VilniusVarėna
  12. VilniusValčiūnai
  13. VilniusOro uostas
  14. KaunasŠiauliai
  15. KaunasKybartai
  16. KaunasKazlų Rūda
  17. RokiškisŠiauliai
  18. KlaipėdaRadviliškis
  19. MažeikiaiRadviliškis
  20. RadviliškisPanevėžys
  21. ŠiauliaiMažeikiai
  22. ŠiauliaiRadviliškis

Panaikinti keleivinių maršrutai:

  1. KretingaSkuodas (2001)
  2. ŠiauliaiJoniškis (2006)
  3. ŠvenčionėliaiUtena (2001)
  4. PabradėDidžiasalis (2001)
  5. KlaipėdaŠilutė (2011)
  6. RadviliškisPagėgiai (2001)
  7. ŠeštokaiAlytus (2001)
  8. KenaŠumskas (2007)
  9. MarcinkonysDruskininkai (2001)
  10. RokiškisObeliai (2001)

Narystė tarptautinėse organizacijose[taisyti | redaguoti kodą]

AB „Lietuvos geležinkeliai“ priklauso šioms tarptautinėms organizacijoms:

  • Tarptautinė geležinkelių sąjunga (UIC) (1992)
  • Geležinkelių bendradarbiavimo organizacija (OSŽD) (1992)
  • Tarptautinis geležinkelių transporto komitetas (CIT) (1995)
  • Europos geležinkelių bendrija (CER) (2003)
  • Tarptautinis atsiskaitymų centras (BCC) (1998)
  • Tarptautinė koordinacinė vežiojimo per Sibirą taryba (KSTSP/CCTST) (1997)
  • NVS šalių ir Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Bulgarijos geležinkelių transporto taryba (1993)

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]