Senovės lietuvių religija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

    
Lietuvos kultūra

Baltic Cross.JPG

Liaudies kultūra

religija · mitologija · šventės
architektūra · muzika · tautosaka
dailė · skulptūra · kryždirbystė
keramika · tekstilė · šokiai · dainos
virtuvė · rūbai

Kultūros istorija

Dvarų kultūra · Bažnytinis menas

Modernioji kultūra

religija · filosofija · mokslas
literatūra · menas · dailė · skulptūra
grafika · tapyba · architektūra
muzika · baletas · teatras
kinas · fotografija

Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Šiame straipsnyje aprašoma XIII–XIV amžiaus senoji lietuvių religija, jos istorija, panteonas, kultas, pagrindinės apeigos, šventės ir koncepcijos.

Pagrindinis apibrėžimas[taisyti | redaguoti kodą]

Sovietmečiu mokslinėje literatūroje įsivyravo klaidingų, ateistine pasaulėžiūra grindžiamų nuomonių, jog senoji lietuvių religija buvo gamtos jėgų ir reiškinių garbinimas kylantis iš baimės. Šiandien į senosios religijos tyrinėjimus žiūrima plačiau. Mokslininkai pradėjo tyrinėti jos senąsias apeigas, koncepcijas, etiką. Senoji lietuvių religija yra politeistinė,[1] viena iš baltų religijų. Jai artimiausios buvo prūsų ir latvių religijos, taip pat giminingos visos senosios Europos religijos, kilusios iš vienos senųjų indoeuropiečių sistemos bei šiek tiek sumišusios su ankstesniais Europos kultais. Pastebėtina, jog lietuviai buvo vieninteliai baltai, sukūrę savo valstybę, kuri XIII–XIV a. vis dar buvo pagoniška. Taigi senieji šaltiniai mini dievų kultus, praktikuotus karių ir valdovų.[reikalingas šaltinis] XIII–XIV a. kariai buvo ir valstiečiai, taigi ne mažesnę svarbą jų gyvenime užėmė agrarinių dievybių kultai. Apie juos daugiausia sužinome iš XV–XVI amžių šaltinių ir XIX–XX amžių folkloro ir etnografijos duomenų. Taip pat daug svarbios medžiagos atskleidžia archeologiniai tyrinėjimai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Seniausi pagoniškosios baltų (taigi tam tikru atžvilgiu ir lietuvių) religijos pažinimo šaltiniai[1] yra Publijaus Kornelijaus Tacito (I–II a.) „Germanija“, anot kurios vad. estijai (matyt, vakarų baltų) garbinę „Dievų Motiną“, ir kur kas vėlesniais laikais gyvenusių keliautojo Vulfstano (IX a.) bei bažnyčios istoriko Adomo Bremeniečio (XI a.) raštai. Iš ankstyviausių lietuvių pagonybės pažinimo šaltinių paminėtini arabų geografo al-Idrisio „Rodžerio knyga“ (XII a.), XIII a. sudarytas Volynės metraštis, kuriame įvardytos kelios Lietuvos valdovų ir karių anuomet garbintos dievybės, taip pat Malalos kronika (XIII a.), perteikianti vad. Sovijaus mitą. Šiek tiek duomenų (tiesa, daugelio religijotyrininkų dabar laikomų bent iš dalies „politiškai tendencingais“) apie senąją lietuvių religiją dar esama Gedimino laiškuose, Petro Dusburgiečio ir kitose viduramžių Prūsijoje bei Livonijoje rašytose kronikose, taip pat XV a. rašiusių E. S. Pikolominio ir J. Dlugošo veikaluose.

Daugiau ir konkretesnių žinių apie senąją tautinę lietuvių religiją bei mitologiją pateikta Renesanso ir baroko epochų šaltiniuose. Bychovco kronikoje (XVI a.) akcentuojamsas pagoniškosios lietuvių religijos monoteistinis pobūdis; M. Strijkovskis apie XVI a. vidurį sudarė 16 svarbesnių lietuvių garbintų dievybių sąrašą, J. Lasickis tame pačiame šimtmetyje apibūdino gausų būrį ano meto žemaičių pažinotų dievybių bei žemesnio rango antgamtinių būtybių (dviejų pastarųjų autorių informacija apie senąją lietuvių religiją šiuo metu laikoma ne itin patikima). Fragmentiškų žinių apie daugelio lietuvių dar ir XVII a. praktikuotą pagonybę pateikta Lietuvos jėzuitų dokumentuose; M. Pretorijus XVII a. II pusėje gana išsamiai aprašė to meto lietuvininkų pagoniškus papročius ir apeigas.

Rekonstruoti autentišką senosios lietuvių religijos (ypač apeiginio jos aspekto) vaizdą labai padeda ir gausi archeologinė, etnografinė bei folkloristinė medžiaga, XIX–XX a. sukaupta Lietuvoje ir gretimuose kraštuose

Religinės reformos[taisyti | redaguoti kodą]

Religijų istorikas Gintaras Beresnevičius užčiuopė baltų religinėje tradicijoje 3 ryškias religines reformas. Ryškiausiai Lietuvos teritorijoje gyvenusius baltus ir Lietuvos pagoniškąją valstybę paveikė Sovijaus ir Šventaragio religinės reformos.

Panteonas[taisyti | redaguoti kodą]

13 a. rankraščiai mini lietuvių garbintus dievus. Apie 1252 Ipatijaus rankraštis mini po krikšto Mindaugo slapčia garbintus dievus: aukščiausiąjį Nonadievį, Teliavelį, Diviriksą, Kiškių dievą, Medeiną. Apie 1258 minima, jog lietuviai garbina Andajų ir Diviriksą. Jono Malalo kronikos vertime apie 1261 minima, jog Sovijus aukojo Andajui, Perkūnui, Žvorūnai ir Teliaveliui. Tai labai platus ir patikimas lietuvių elito senojo panteono aprašymas, nes šaltiniai vieni kitus patvirtina. Šis panteonas buvo oficialieji, aukščiausiųjų luomų (dvasiškių ir valdovų) ir visų lietuvių garbinti dievai.

Dievas[taisyti | redaguoti kodą]

Užėmė svarbiausią vietą 13-14 a. panteone. Priėmus krikščionybę buvo sutapatintas su Kristumi. Turi begalę epitetų: Andajus, Nonadievis, Aukštėjas, Prakorimas, vėlesni Praamžius ir tt…

Perkūnas[taisyti | redaguoti kodą]

Antras dievas po aukščiausiojo. Priėmus krikščionybę, aptinkami folklore, pavyzdžiui, Dundulis… Jis yra pasaulio tvarkos palaikytojas, dangiškasis teisėjas, moralės sargas. Didžiausias jo priešas – Velnias, atstovaujantis žemiškąsias chaotiškas galias. Lietuvos kaime XX amžiaus pirmojoje pusėje Perkūnui plačiai aukoti smilkalai, maldose prašoma dangiškosios Perkūno karalystės. Perkūnas žemės apvaisintojas, pavasarį ją apvalantis nuo piktų jėgų žaibais. Liaudyje tikėta, jog po perkūnijos galima pradėti maudytis vandens telkiniuose, bei imtis žemės ūkio darbų. Daug perkūno funkcijų perėmė Šv. Jurgis ir Elijas.

Tikėta, kad perkūnas duoda žemei lietų, griausmu pažadina derlingumą, persekioja piktas dvasias. Perkūnas, kaip audros ir griaustinio dievas, dar vadinamas Diviriksu – Dievo rykšte. Mat jis teisybės saugotojas ir nusikaltėlių baudėjas, piktas ir nepermaldaujamas, bet kartu teisingas. Griaustinio buveinė buvo siejama su kalnu, ąžuolu, debesimis, o jis pats įsivaizduojamas žmogaus pavidalo, dažnai kaip žilabarzdis senis, o kartais ir su raudona varine barzda, gyvenąs debesyse ir važinėjąs per padanges ratais. Rankose jis laikąs kirvį, kuris, sviestas į žemę, grįžtąs atgal. Perkūno simbolis – kirvukas. Lietuviai, jotvingiai buvo karingos tautos, todėl Perkūną labai garbino. Perkūnas nebuvo vyriausias dievas, nes baltai iš viso tokio vyriausiojo dievo neturėjo.

Lietuvos valdovai Vilniuje XIII–XIV a. buvo įsteigę Perkūno šventovę dabartinės Vilniaus Arkikatedros vietoje. [2]

Teliavelis[taisyti | redaguoti kodą]

Mitinis kalvis nukalęs saulę ir įsviedęs ją dangun. Kai kurie mitologai jį sieja su Velniu, nors pats Teliavelis neturi mitinio kalvio požymių. K. Būga, teigia jog tai iškraipytas mitinis Kalvelis, tačiau ši nuomonė nėra labai pagrįsta, nes vardas užrašytas kelis kartus skirtinguose šaltiniuose. Kalvio motyvas susijęs su saule išliko tautosakoje. Žiemos saulėgrįžą žyminčiame kalendorinių apeigų dainų cikle dažnai minimi kalviai, kalantys ant elnio ragų Saulės žiedą, karūną, arba taurę. Kalviai minimi šalia Saulės ir vestuvių dainose bei kalendorinių apeigų dainose susijusiose su vestuvių tematika.

Kalvis nugalintis Velnią ir išlaisvinantis auksaplaukę merginą iš pragaro aptinkamas stebuklinėse pasakose. Įveikdamas Velnią Kalvis tampa jo įpėdiniu ir išminties paveldėtoju. Iš vienos pusės tai siejasi su žmogaus siekiu kurti kultūrą, sukultūrinti pirmapradį chtoniškų būtybių (Velnio) atstovaujamą chaosą, iš kitos gamtos virsmą, kuomet tamsųjį metų laiką pakeičia šviesusis.

Velnias[taisyti | redaguoti kodą]

Velnias buvo požeminio pasaulio dievas. Jo žinioje mirusieji, išmintis, požemio turtai, ekonomikos sfera, magija, metamorfozės, burtai, žolininkystė.

Medeina (Žvorūna)[taisyti | redaguoti kodą]

Medeina buvo medžioklės ir miškų deivė. Kitas jos vardas Žvorūna. Tautosakoje ji artimai siejasi su Ragana, XVI a. šaltiniuose ji kartų su Ragaina apibūdinama kaip miškų deivė. J. Greimas pastebėjo, jog ji gali būti dviveidė deivė, turinti tiek dieviškų, tiek demoniškų bruožų, kaip ir graikų Artemidė-Hekatė. Ji artima Velniui, tačiau yra moteriškojo prado, sakmėse pirmoji Ragana visą išmintį išgauną iš Velnio jį apgaudama gudrumu.

Kiškių dievas[taisyti | redaguoti kodą]

Kiškių dievas XIII a. metraštininkų galėjo būti sukurtas ir iš prietaro. Tačiau su kiškiu susijusių tikėjimų ir papročių iki šiol išliko liaudies kultūroje.

Kosmogonija[taisyti | redaguoti kodą]

Apie kosmogoniją žinoma iš lietuvių etiologinių sakmių. Pradžioje buvo pirmykštis chaosas, nebūtis, ir chaoso vandenys. Šioje nebūties erdvėje egzistavo du kūrėjai – Dievas ir Velnias. Vienose sakmėse pasakojama, jog Velnią Dievas sutvėrė nusispjaudamas, arba iš tinago kibirkšties – šie mitologiniai elementai išryškina Velnio chtoniškąją prigimtį. Kitose sakmėse Velnias buvo pirmasis, o Dievas jaunesnysis jo brolis, per vieną naktį praaugęs. Šiose sakmėse išryškinamas Velnio pirmapradiškumas, išreiškiantis nesukultūrintą chaosą. Dievas pasiunčia Velnią į marių dugną parnešti grumsto, purvo, ar dumblo. Velnias dalį jo prisikiša į burną, dalis patenka į jo panages, likusį purvą vandenys išplauna. Dievas pradeda kurti pasaulį iš Velnio panagių purvo ir sukuria viską, kas tobula – lygumas, laukus, velnias pradeda spjaudyti nurytą purvą sukurdamas viską, kas chaotiška – kalnus, akmenis. Kai sukūręs žemę Dievas nutaria pailsėti, Velnias jį miegantį ketina paskandinti, bando įtempti jį vandenin suėmęs už kojų, taip žemė tampa labai didelė. Prabudęs Dievas nubaudžia Velnią ir išsiunčia jį į požemį – Pragarą.

Dievas sukuria paukščius – atstovaujančius dangiškąsias vertybes, o Velnias – gyvulius ir žvėris, dominuojančius chtoniškoje erdvėje – žemėje. Tačiau Dievas apgauna Velnią sukurdamas tvartus ir suvarydamas gyvulius. Kad Velnias gyvulių nepažintų, perskelia jiems kanopas – taip atsiranda kultūriniai gyvuliai naudingi žmogui. Taigi Velnias atstovauja žmogui svetimą pasaulį už kultūrinio ir pažinimo slenksčio, o Dievas – gyvųjų pasaulį ir kultūrą.


Yra sakmių, kur vietoj Velnio veikia vandens paukštis – antis. Ji padeda kiaušinį, iš kurio atsiranda pasaulis ir Dievas, kitoje versijoje Dievas iš kiaušinio sukuria pasaulį. Kiaušinis simbolizuoja gyvybės šaltinį, kurį sudaužant ji išlaisvinama. Taigi Dievas kartais siejasi su gyvybe arba jos išlaisvinimu, o antis – su pirmapradiškumu, chaosu, mirtimi.

Tokia kosmogonija paplitusi rytų Europoje, tarp Iranėnų, šiaurinėje Azijoje.

Apeigos[taisyti | redaguoti kodą]

Senosios lietuvių religijos apeigos greičiausiai buvo susiję socialiniu žmonių pasiskirstymu, valdovų ir karių luomo ritualai turėjo skirtis nuo žemdirbių ritualų, tačiau pirmasis luomas palyginti su baltų istorija išsiskyrė gana vėlai, taigi tarp veikiausiai būta daug bendro. Karių ir didikų luomas buvo anksčiausiai sukrikščionintas, taigi duomenų apie jų ritualus išliko mažiausiai, daugiausiai senuose istoriniuose šaltiniuose, o žemdirbių apeigos neblogai išsilaikė iki XX amžiaus, tačiau gerokai apnyko per pasaulinius karus ir sovietmetį, šiandien jie perėjo daugiausiai į etnografinį lygmenį ir yra praktikuojami folkloro ansambliuose, taip pat senąjį tikėjimą palaikančiose organizacijose, kaip Romuva.

Ritualai daugiausia susiję su kalendoriniais metų virsmais ir žemdirbyste, prisitaikė prie krikščioniškų švenčių ir vardadienių kalendoriaus, arba sutapo su tam tikromis krikščioniškomis šventėmis: gruodžio saulėgrįžos (Kalėdų ir Kūčių šventimas) sutapo su Kristaus gimimo šventimu, pirmosios pavasario perkūnijos ir augmenijos pabudimo – Jorės (tikrojo pavasario pradžios šventimas) sutapo su Velykų ir Jurginių švenčių ciklu, vasaros Saulėgrįža (Rasos ir Kupolės) sutapo su Šv. Jono vardadieniu.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]