Lietuvos saugomos teritorijos
Lietuvos saugomos teritorijos – vietovės, kurioms suteikta apsauga dėl jų gamtinės, ekologinės ar kultūrinės reikšmės.[1] Saugomomis teritorijomis siekiama išsaugoti kultūros paveldo kompleksus, ekologinę pusiausvyrą, biologinę įvairovę, atkurti gamtos išteklius, sudaryti sąlygas pažintiniam poilsiui, moksliniams tyrimams, gamtosauginiam ir etnokultūriniam švietimui.[2]
2023 m. duomenimis, saugomos teritorijos užima 1 201 387,39 ha plotą (18,4 % visos šalies teritorijos):[3]
- valstybiniai rezervatai (19 330,51 ha)
- draustiniai (465 032,58 ha)
- atkuriamieji sklypai (875,42 ha)
- valstybiniai parkai (971 197,46 ha)
- biosferos rezervatai (18 573,84 ha)
- biosferos poligonai (343 850,83 ha)
- NATURA 2000 teritorijos (173 750,3 ha)
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viduramžiais kunigaikščių ir žemvaldžių medžioklės plotuose, kuriuos galima prilyginti medžioklės draustiniams, buvo draudžiama be reikalo lankytis, baidyti žvėris, trukdyti jiems maitintis. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ir vėliau, baigiantis XX a. 4-ajam dešimtmečiui, pradėta steigti gamtinius rezervatus. Iškart po Antrojo pasaulinio karo imta steigti medžioklės draustinius, rezervatus, ūkius, kurių tikslas buvo išsaugoti gamtos turtus, o ypač – medžiojamuosius žvėris ir paukščius. Daugelis šių teritorijų tapo būsimų draustinių, valstybinių parkų ir rezervatų užuomazga.
1960–1975 m. įsteigta beveik 100 draustinių. Tuo metu saugomos teritorijos užėmė 2 % Lietuvos teritorijos. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. įsteigti 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų. Šiuo metu saugomos teritorijos užima 11,5 proc. Lietuvos teritorijos.
Saugomų teritorijų tinklo kūrimas:
- XX a. 4-ajame dešimtmetyje įsteigti Žuvinto, Kiauneliškio ir Kamšos gamtiniai rezervatai;
- 1974 m. įsteigtas pirmasis Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas (anksčiau vadintas Lietuvos TSR nac. parku);
- 1975 m. įsteigtas Čepkelių, 1979 m. – Kamanų, 1991 m. – Viešvilės valstybiniai rezervatai;
- 1991 m. buvo įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkas;
- 1992 m. įkurta 30 regioninių parkų.
Saugomos teritorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nacionaliniai ir regioniniai parkai bei valstybiniai rezervatai pavaldūs Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, išskyrus Trakų istorinį nacionalinį parką (pavaldus Kultūros ministerija) ir Pavilnių bei Verkių regioninius parkus, priklausančius Vilniaus miesto savivaldybei.
Valstybiniai rezervatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Valstybiniai rezervatai – griežčiausiai saugomos teritorijos, steigiamos moksliniu požiūriu vertingam gamtiniam arba kultūriniam Lietuvos kraštovaizdžiui saugoti ir tirti.[4] Ūkinė veikla juose draudžiama. Lietuvoje yra šie rezervatai:
- Čepkelių gamtinis,
- Kamanų gamtinis,
- Kernavės kultūrinis,
- Viešvilės gamtinis,
- Vilniaus pilių kultūrinis,
- Žuvinto gamtinis.
Šie rezervatai užima mažiau nei 0,5 proc. Lietuvos teritorijos.
Nacionaliniai parkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Nacionaliniai parkai Baltijos šalyse.
Nacionaliniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos nacionalinės svarbos gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti. Lietuvos nacionaliniams parkams tenka ne tik gamtos ir kultūros nacionalinių vertybių išsaugojimo, bet ir pažintinio poilsio organizavimo darbai. Žodžiui „nacionalinis“ Lietuvoje teikiama ne tik valstybinės svarbos, bet ir etninio savitumo prasmė – kiekvienoje etnografinėje srityje (išskyrus Suvalkiją) yra nacionalinis parkas: Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Trakų istorinis ir Žemaitijos. Visi nacionaliniai parkai turi direkcijas, informacijos centrus, kai kurie – gamtos mokyklas ir lankytojų aptarnavimo padalinius.
Šie nacionaliniai parkai užima 2,3 proc. Lietuvos teritorijos.
Regioniniai parkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Sąrašas:Lietuvos regioniniai parkai.
Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam ir ūkiniam naudojimui reguliuoti. Regioniniai parkai užima daugiau nei pusę visų saugomų teritorijų ploto, visi jie turi direkcijas, kai kurie – informacijos centrus, gamtos mokyklas.
Kiekvieno parko teritorija suskirstyta į funkcines zonas – išsaugančiąją (rezervatai ir draustiniai), apsauginę, rekreacinę, ūkinę. Parkų rezervatams ir draustiniams taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir kitiems valstybiniams rezervatams ir draustiniams. Parkų lankytojai turi laikytis jų nuostatų, taip pat ūkinės veiklos ir kitų apribojimų, kuriuos nurodo informaciniai ženklai. Papildomos informacijos apie leidimus ir apribojimus galima gauti parkų direkcijose ar informacijos centruose.
Lietuvos regioniniai parkai pagal kraštovaizdžio pobūdį grupuojami į šias grupes:[5]
- Pajūrio ir pamario parkai: Pajūrio, Nemuno deltos;
- Upių slėnių parkai: Dubysos, Krekenavos, Nemuno kilpų, Neries, Pagramančio, Panemunių, Salantų, Ventos;
- Ežerynų parkai: Asvejos, Metelių, Sartų, Veisiejų;
- Slėniuotų ežeruotų kalvynų: Aukštadvario, Gražutės, Kurtuvėnų, Labanoro, Sirvėtos, Varnių, Vištyčio;
- Paslėnių: Kauno marių, Pavilnių ir Rambyno;
- Plynaukščių ir lygumų: Tytuvėnų, Biržų ir Žagarės;
- Sudėtingų tipologiškai skirtingų kompleksų: Anykščių, Dieveniškių istorinis ir Verkių
Saugomi kraštovaizdžio objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Saugomi kraštovaizdžio objektai – atskiri arba sudarantys grupes gamtos objektai ir nekilnojamosios kultūros vertybės, saugomi dėl jų mokslinės, kultūrinės, pažintinės ir kitokios vertės. Šalyje yra 358 saugomi gamtos objektai (medžiai, šaltiniai, akmenys, reljefo formos ir kt.) bei 3719 saugomų kultūros objektų (dvarai, bažnyčios, pilkapiai ir kt.).
Gamtos ir kultūros paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Sąrašas:Lietuvos gamtos paminklai.
Gamtos ir kultūros paminklai – vertingiausi saugomi kraštovaizdžio objektai, Vyriausybės nutarimu skelbiami paminklais. 2012 metais šalyje buvo 157 gamtos ir 965 kultūros paminklai.
Draustiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Lietuvos draustiniai.
Draustiniai steigiami siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar pavienius jų elementus, augalijos ir gyvūnijos rūšis. Ūkinė veikla, galinti turėti neigiamos įtakos saugomiems objektams, yra ribojama ar draudžiama. Lietuvoje įsteigta apie 300 valstybinių ir savivaldybių draustinių.
Draustiniuose saugomi įvairiausi objektai (priklausomai nuo draustinio):
- archeologiniai – archeologiniai kompleksai, mitologinės, sakralinės ir ritualinės vietovės;
- botaniniai – augalų, grybų rūšys ir bendrijos, biotopai;
- botaniniai-zoologiniai – augalų rūšys ir bendrijos bei gyvūnų rūšys;
- entomologiniai – retieji vabzdžiai ir jų gyvenamosios vietos;
- etnokultūriniai – senieji etnografiniai kaimai, tradicinis kultūrinis kraštovaizdis;
- geologiniai žemės – gelmių struktūros, atodangos, riedulynai ir karstinės įgriuvos;
- geomorfologiniai – reljefo formų įvairovė;
- herpetologiniai – baliniai vėžliai;
- hidrografiniai – upelių, upelių ir ežerų struktūra;
- ichtiologiniai – žuvys ir jų jaunikliai;
- kartografiniai – ypatingas geografines koordinates turinčios vietovės;
- kraštovaizdžio – ypatingą vertę turintys kraštovaizdžiai su juose esančiais objektais;
- kraštovaizdžio architektūros – architektūros ansambliai, dvarų parkai ir jų aplinka;
- memorialiniai – vietovių, susijusių su istoriniais įvykiais ir įžymiaisiais žmonėmis, kultūrinė ir gamtinė aplinka;
- ornitologiniai – paukščiai ir jų perimvietės;
- pedologiniai – dirvožemio struktūros;
- talasologiniai – jūriniai banginiai;
- telmologiniai – pelkės (lankytis galima tik nuo rugsėjo 9 d. iki balandžio 1 d.);
- teriologiniai – šikšnosparniai;
- urbanistiniai – istoriniai miestai, miesteliai ir kaimai, architektūros ansambliai, inžineriniai įrenginiai, dvarų parkai ir jų aplinka.
Teisės aktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje medžioklę reglamentavo Lietuvos statutai (1529, 1566 ir 1588 m.), taip pat Valakų įstatymas (1557 m.) ir Karališkųjų girių tvarkymo taisyklės (1559 m. ir 1641 m.). 1959 m. priimtas pirmasis Lietuvoje Gamtos apsaugos įstatymas, kurio nuostatomis remiantis buvo steigiami draustiniai. 1986 m. patvirtinta Lietuvos kompleksinė gamtos apsaugos schema, kurioje buvo numatyta įsteigti Lietuvoje 5 nacionalinius parkus, taip pat regioninius parkus. 1993 m. priimtas Saugomų teritorijų įstatymas reguliuoja saugomų teritorijų apsaugą ir naudojimą.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Baškytė et al. 2019, p. 18.
- ↑ Baškytė et al. 2019, p. 22.
- ↑ Saugomų teritorijų statistika Archyvuota kopija 2020-11-30 iš Wayback Machine projekto., Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- ↑ Baškytė et al. 2019, p. 34.
- ↑ Baškytė et al. 2019, p. 146.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Baškytė, Rūta; Raščius, Gediminas; Kavaliauskas, Paulius; Tukačiauskas, Tomas (2019). Lietuvos saugomos teritorijos (PDF). Kaunas: Leidykla „Lututė“. ISBN 978-9955-37-213-4.
| ||||||||||||||