Lietuvos kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ducatus Lithuaniae
Lietuvos kunigaikštystė
LDK dalis (XIII a.-1413 m.)
Blank.png
IX amžius (?) – 1413 POL województwo mińskie IRP COA.svg
Location of
Sostinė Kernavė, Voruta, Vilnius
Kalbos Lietuvių, Rusėnų
Valdymo forma Monarchija
Kunigaikštis
 apie 1205 m. (pirmas žinomas) Žvelgaitis
 1392–1413 (paskutinis) Vytautas
Istorija
 - Susikūrė IX amžius (?)
 - Panaikinta 1413 m.
Kernavė, Lietuvos sostinė 1000-1200 metais

Lietuvos kunigaikštystė (sen. Vidurio Lietuvos lietuvių tarme *Lētuvās kunigīstē) - aukštaičių arba vad. „lietuvių genties“ (t. y. Rytų Lietuvos pilkapių kultūros nešėjų) IX-X a. ar XII a. pab. galbūt kartu su tuometiniais Vidurio Lietuvos lietuviais sukurtas valstybinis teritorinis darinys, tam tikra prasme tapatus hipotetinei „Lietuvos žemei“.

Iki XII/XIII a. gyvavo (?) kaip ankstyvoji feodalinė valstybė, XII/XIII-XV a. – kaip svarbiausia LDK sudėtinė dalis (dalinė kunigaikštystė). Visi žinomi jos valdovai kartu buvo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

XI-XV a. šaltiniuose (vad. Brunono ciklo šaltiniuose, rusėnų metraščiuose, kryžiuočių kronikose ir kt.) Lietuvos kunigaikštystė (?) dažniausiai figūruoja tiesiog kaip „Lietuva“ arba „Lietuvos žemė“, o Lietuvos metraščių legendinėje dalyje (XV-XVI a.) − kaip „Užnerio žemė“; pradedant XIV a. ši kunigaikštystė kartais dar įvardijama (Petro Dusburgiečio kronikoje, Gedimino dokumentuose ir kitur) kaip „Aukštaitija“.

Arealas[taisyti | redaguoti kodą]

Apėmė (senąją) Aukštaitiją (įskaitant gretimą dab. Baltarusijos pakraštį) be Nemuno, Neries ir Merkio tarpupio (pastarasis, kurio teritorija nuo LDK submonarcho Gedimino valdymo pradžios (?) sudarė Trakų kunigaikštystės teritorijos branduolį, Lietuvos kunigaikštystei jei ir priklausė, tai greičiausiai tik labai neilgą laiką), t. y. teritoriją, sutampančią su vad. puntininkavimo arealu (= su lietuvių k. aukštaičių tarmės rytų aukštaičių patarmės arealu).

Kokia buvo Lietuvos kunigaikštystės pradinė teritorija, tikrai nežinoma. Dauguma istorikų ją iš esmės tapatina su Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje hipotetiškai gyvavusios „gentinės/kiltinės Lietuvos“ teritorija; T. Baranauskas teigia, kad iš pradžių Lietuvos kunigaikštystė apėmė tik Ašmenos kraštą (t. y. (senosios) Aukštaitijos pietryčių dalį, XV-XVI a. dar vadintą „Panerio Lietuva“), o į „Užnerį“ ji esą išsiplėtusi jau po LDK susikūrimo (t. y. po XII a. pab.). Kita vertus, neatmestina ir „metraštinė“ „dar neišsiplėtusios“ Lietuvos kunigaikštystės lokalizacijos versija, anot kurios šis valstybinis darinys jo istorijos pradžioje apėmė teritoriją nuo Neries žemupio ir vidurupio (?) pietuose iki Dauguvos (ties dab. Daugpiliu?) ir „Latgalos sienos“ šiaurėje, t. y. visą vad. „Užnerį“ ir visą (?) Sėlą.

Kunigaikštystės šiaurvakarinė administracinė riba iš pradžių tikriausiai ėjo Šventosios upe ir Neries žemupiu, o pradedant Lietuvos kunigaikščio (ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio) Algirdo valdymu (?) – šiek tiek vakariau Šventosios žemupio bei vidurupio, − tikėtina, kad šią Vilniaus ir Žemaičių kunigaikštysčių tarpusavio ribą atkartojo 1413 m. sudarytų Vilniaus ir Trakų vaivadijų tarpusavio ribos šiaurinė dalis; pietvakarinė Lietuvos kunigaikštystės riba buvo Neries tėkmė tarp Šventosios ir Vokės įtakų, Vokės upė ir dab. pietų bei rytų aukštaičių tarmių arealus skirianti linija[1]. Lietuvos kunigaikštystės rytinė ir pietrytinė ribos bent nuo XIV a. II pusės apytiksliai sutapo su tuometinių lietuvių ir baltarusių etnolingvistinių arealų tarpusavio riba.

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Dauguma lietuvių istorikų mano Lietuvos kunigaikštystę egzistavus tik nuo XIII a., nors kartu kai kurie iš jų (pvz., E. Gudavičius) šį valstybinį teritorinį darinį yra linkę laikyti išaugusiu iš „gentinės Lietuvos“, t. y. iš Rytų Lietuvos pilkapių kultūros nešėjų etnoso/subetnoso sociopolitinių struktūrų. Iš nedaugelio tyrinėtojų, pripažįstančių Lietuvos kunigaikštystę egzistavus ir ankstesniais šimtmečiais, ypač paminėti XVI a. kronikininkas Motiejus Strijkovskis ir šiuo metu rašantis istorikas T. Baranauskas (apie jo teikiamą Lietuvos kunigaikštystės evoliucijos koncepciją žr. [1]), anot kurio Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susikūrė būtent Lietuvos kunigaikštystės pagrindu, XII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XIII a. pr. prie šios kunigaikštystės prisijungus kitų baltų genčių ankstyviesiems valstybiniams dariniams.

Viena seniausių bei svarbiausių Lietuvos kunigaikštystės suvereno rezidencijų greičiausiai buvo Kernavė, o nuo XIII a. pr. (?) ar net nuo XII a. pab. nuolatinės kunigaikštystės sostinės vaidmenį atliko Vilniaus pilių kompleksas (archeologiniai duomenys leidžia daryti prielaidą, kad XII a. pab. ar XIII a. I pusėje Vilniaus Pilies kalno pietvakarinėje papėdėje, tiksliau, joje nuo II tūkstm. pr. gyvavusioje papilio gyvenvietėje įsikūrė kunigaikščio sodyba, o kartu, matyt, apsigyveno ir kažkiek tą sodybą turėjusių aptarnauti amatininkų[2]).

1345 m. Lietuvos kunigaikštystė buvo padalinta tarp dviejų monarchų. Vakarinėse jos dalyse išskirta Trakų kunigaikštystė su sotine Trakuose. Rytinė dalis ir toliau buvo žinoma kaip Lietuvos kunigaikštystė, tačiau kad atskirti, ji istorikų paprastai vadinama Vilniaus kunigaikštyste. Paskutinis „Lietuvos kunigaikščiu“ (lot. dux Lithuaniae; nepainioti su „Lietuvos didžiojo kunigaikščio“ titulu) titulavęsis[3] Lietuvos kunigaikštystės suverenas buvo 1392 m. šią kunigaikštystę kartu su kt. žemėmis iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos gavęs Gardino, Volynės ir Trakų kunigaikštis Vytautas.

13971413 m. Lietuvos kunigaikštystė faktiškai turėjo seniūnijos statusą (plg. su panašiu Žemaičių kunigaikštystės statusu 14411795 m.), – 1397 m. pirmuoju ir paskutiniuoju Lietuvos kunigaikštystės seniūnu (arba „Vilniaus seniūnu“) buvo paskirtas Vytauto giminaitis bei rėmėjas Albertas Vaitiekus Manvydas (1413 m. tapo pirmuoju Vilniaus vaivada; mirė 1423 m.).

1413 m. Lietuvos kunigaikštystė buvo panaikinta, jos pagrindu sudarant Vilniaus vaivadiją (pastaroji iki 1564-1566 m. administracinių pertvarkymų apėmė daug didesnę teritoriją nei buv. Lietuvos kunigaikštystė).

Išnašos ir nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Dalis istorikų spėja, kad „pirminė“ Lietuvos kunigaikštystė pietvakariuose siekė Nemuno vidurupį bei Merkio žemupį, o į sumažintą Lietuvos ir naują Trakų kunigaikštystes ji esą galėjo būti padalyta apie XIII a. pab., kuomet LDK submonarchas Gediminas įsikūrė naujai pastatytoje Senųjų Trakų pilyje.
  2. Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V., Vilniaus žemutinės pilies teritorijos 1993 m. tyrimai, V., 1994 // Lietuvos istorijos institutas, f. 1, b. 2594, p. 76.
  3. Ivinskis Z., Lietuvos istorija: Iki Vytauto Didžiojo mirties, V., 1991, p. 308, 309.

Dar žiūrėkite[taisyti | redaguoti kodą]