Lietuvos herbas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vytis

Pagaunė ant Aušros vartų.

Lietuvos Respublikos herbas yra Vytis.

Turinys

1 Aprašymas
2 Istorija
3 Nuorodos
4 Šaltiniai

[taisyti] Aprašymas

Herbinio skydo raudonajame lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant sidabrinio žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas su auksiniu dvigubu kryžiumi – Jogailos asmeniniu ženklu, kaip manoma, perimtu iš žmonos Jadvygos. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makščių bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai – auksiniai.

[taisyti] Istorija

Tai vienas iš seniausių herbų, naudojamų Europoje kaip šalies herbas^[1]. Pirmą kartą raitelis ant žirgo kaip valstybės ženklas panaudotas 1366 m., kaip tuomet vadinosi šis simbolis nėra žinoma. Nuo XV a. iki XIX a. vartotas pavadinimas „Pagaunė“ (lenk. „Pogoń“) arba „Waykimas“). Kaip valstybės simbolis „Pagaunė“ buvo naudojamas jau Didžiojo kunigaikščio Narimanto, apie ką ir mini Lietuvos ir Žemaičių kronika, rasta XVII a. Tobolsko archyvuose: „…tas Narimantas savo antspaude turėjo herbą, kažkokį raitelį, kurį padarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ženklu. Tame herbe buvo pavaizduotas narsus vyras ant balto žirgo raudoname dugne, apnuogintu kardu, lyg kažką vytųsi. Sulaukęs senatvės Narimantas mirė ir buvo palaidotas pagoniškai. Valstybės sostą perėmė jo brolis Traidenis.“{41:t.32,32}.

XVII a. Karalius Žygimantas Augustas siūlė herbui du žemaitiškos kilmės pavadinimus: „waykitoias“ (vaikytojas) ir „waykimas“ (vaikymas). XVIII-XIX amžių sankirtoje herbą vadino „Vaikymas“. XIX a. viduryje S. Daukantas pasiūlė naujadarą - "vytis" (mažąja raide, kirčiuojant pirmą skiemenį) pavadinti herbe pavaizduotą riterį (tik riterį). „Vytį“ didžiąja raide jau kaip herbo pavadinimą, vietoj „Pagaunės“, pradėjo naudoti Mikalojus Akelaitis 1884 metais. Iki XIX a. pabaigos „Vytis“ tapo visuotiniu herbo pavadinimu, tačiau kilo nesutarimų dėl žodžio kirčiavimo (pirmą ar antrą skiemenį kirčiuoti), ir tik 1930-aisiais metais buvo sutarta kirčiuoti pirmą skiemenį.