Baltų dievai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Baltų dievai pagal kilmę skiriami į dvi grupes:

  • Senosios Europos dievai ir deivės
  • Indoeuropiečių dievai ir deivės

Tiek senosios Europos, tiek ir indoeuropiečių panteone buvo ir moteriškų ir vyriškų dievybių, tačiau jų vaidmuo buvo skirtingas.

Senosios Europos deivės buvo motinos, karalienės, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ar nelaimę, sveikatą ar ligą, nulemiančios gyvenimo ilgumą ir mirties laiką. Indoeuropiečių deivės – žmonos, mylimosios, dukterys, dėl kurių varžydavosi vyriškieji dievai.

Senosios Europos vyriškieji dievai – antriniai, jie nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Tai gyvulių ir miškų globėjai ar spontaniškos augmenijos jėgos simboliai. Indoeuropiečių dievai vyrai kuria ir valdo pasaulį. Jie susiję su dangaus šviesa, dangaus kūnais, žirgais, galvijais, ginklais, fizine jėga. Buvo vaizduojami ginkluoti, su žirgais. Dangaus stebėjimas ir glaudus santykis su naminiais gyvuliais būdingas gyvulių augintojams, tad ide dievai – gyvulių augintojų dievai.

Senosios Europos dievai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinės Senosios Europos dievybės siekia paleolitą (apie 25 tūkst. pr. m. e.). Šios deivės ir dievai susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kilo visa gyvybė su augmenijos atgimimo ir augimo, bei mėnulio fazių ritmu. Tai – žemdirbiams būdinga mitologija.

Tuo metu jau buvo gimimo, likimo ir mirties deivių. Seniausios iš jų, įgijusios žmogiškąjį pavidalą, – Laima ir Ragana. Chtoninės dievybės vėlesnės, siekia neolito laikus, kai Europoje išplito žemdirbystė. Nė viena Senosios Europos dievybė neturi ryšio su žvaigždėmis ar dangaus šviesa, energiją jie gauna iš vandens ir žemės. Jose glūdi paukštiškos, gyvatiškos, rupūžiškos, žvėriškos ir žmogiškos ypatybės. Jos kontroliuoja gyvybinę energiją, duoda ir atima gyvybę, lemia ir numato ateitį. Kiekviena vyriausioji deivė turi savo padėjėjų. Vyriškieji dievai tėra augmenijos ar vaisingumo globėjai, patys jie negali kurti.

Pagal charakterio bruožus, funkcijas, pasireiškimo sferas deivės ir dievai skirstomi į dvi grupes:

  • Dangaus dievybės
  • Žemės, požemio dievybės

Dangaus dievybės[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvybės bei mirties ir vandens sferos deivės ir dievai yra lunarinės dievybės, nes priklauso mėnulio fazių ritmui. Tai deivės, kurios viską žino, jos kuria, gimdo, gausina, bet taip pat ir marina, griauna, atima. Gyvybinės energijos semiasi iš vandens (marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, aprasojusių akmenų).

Chtoninės dievybės[taisyti | redaguoti kodą]

Žemės, požemio dievybės, susijusios su žemės ritmu, augmenija, metų laikais.

Indoeuropietiškos kilmės dievai[taisyti | redaguoti kodą]

Patriarchalinėje sistemoje pagrindinis vaidmuo teko vyrams, tad ir ide dievų panteone dominavo vyriškieji dievai: karaliai, kariai, jojantys žirgais ar važiuojantys vežimais. Moteriškos dievybės tik dukterys, nuotakos, bet jau ne valdovės. Dievai vyrai kuria, moterys – pasyvios.

Ide pasaulėjautai būdinga dviejų polių sistema: šviesa-tamsa, balta-juoda, vyras-moteris. Du valdantieji dievai (Dievas ir Velnias) atstovauja dviem poliams: gyvenimo-mirties, dienos šviesos – nakties tamsos.

Perkūnas ir Mitinis Kalvis (Dangaus Kalvis) yra kariai, dominuoja jų fizinė jėga. Perkūnas kariauja su mirtimi, slibinu, Velinu – tai amžinoji kova tarp gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio. Perkūnas labai ryškus dievas, vaisina žemę, be jo niekas neprasidėtų, neželtų ir žemė liktų neišvalyta nuo piktų jėgų. Dėl to kova vyksta ne tarp dangaus šviesos valdovo Dievo ir mirties bei tamsos dievo Velino, bet tarp griaustinio dievo Perkūno ir Velino.

Indoeuropiečių dievai susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiškiniais (šviesa, saule, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu). Tai būdinga gyvulių augintojų kultūrai. Svarbiausi dievų vardai kartojasi daugelyje ide kalbų (pvz., indų Djausas, graikų – Dzeusas, germanų – Tevas).

Svarbiausi dievai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai 3 ide kilmės dievai lygiateisiai, kiekvienas turi savo pasireiškimo sferas: Dievas – šviesos, Velnias – tamsos, Perkūnas – gėrio ir ugnies. Kiekvienas iš jų turi savo gyvulius ir medžius. Savo padėjėjus ir sąjungininkus turi tik Dievas. Visi jo padėjėjai priklauso dangaus šviesos sferai: Mėnulis – nakties dangaus šviesa, Dangaus kalvis – saulės kalėjas, Dievo sūneliai – Saulytės sužadėtiniai. Gali būti, kad Dievo padėjėjas buvo ir vyriškos giminės dievas Saulė.

Antriniai ide dievai[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]