Baltijos šalių okupacija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aštuntojo dešimtmečio protesto ženklas, raginantis Jungtines Tautas panaikinti sovietinį kolonializmą Baltijos šalyse.

Baltijos šalių okupacija – karinis Estijos, Latvijos ir Lietuvos užpuolimas bei vėliau įvykęs prijungimas prie Sovietų Sąjungos. 1940 m. birželio mėnesį Sovietų Sąjunga užpuolė ir okupavo Baltijos šalis pagal Molotovo–Ribentropo paktą tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS, kuris buvo pasirašytas 1939 m. rugpjūtį, prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią.[1][2] 1940 m. rugpjūčio mėnesį Sovietų Sąjunga tris valstybes aneksavo kaip „sąjungines respublikas“. Dauguma Vakarų šalių nepripažino šios aneksijos ir laikė ją neteisėta.[3][4] 1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą ir per kelias savaites okupavo Baltijos šalių teritorijas. 1941 m. liepos mėn. Trečiasis Reichas įtraukė Baltijos šalių teritorijas į savo Ostlando reichskomisariatą. Po 1944 m. Raudonosios armijos Baltijos puolimo, Sovietų Sąjunga atkovojo didžiąją dalį Baltijos šalių teritorijos, o likusios vokiečių pajėgos buvo įstrigusios Kuršo katile iki jų oficialaus pasidavimo 1945 m. gegužę.[5]

Per 1944–1991 sovietų okupacijos metus trijose Baltijos šalyse buvo apgyvendinta daug žmonių iš Rusijos ir kitų SSRS teritorijų, o vietinės kalbos, religija ir papročiai buvo užgniaužti.[6] Dalis tyrinėtojų tai apibūdina kaip „atvirkštinę kultūrinę kolonizaciją“, kur kolonizuotieji suvokė kolonizatorius kaip kultūriškai menkesnius.[7] Trijų Baltijos šalių kolonizacija apėmė masines egzekucijas, trėmimus ir vietinių gyventojų represijas.[8] Per 1940–1941 ir 1944–1991 okupacijas iš viso buvo nužudyta arba ištremta 605 000 trijų šalių gyventojų (135 000 estų, 170 000 latvių ir 320 000 lietuvių). Jų turtas ir asmeniniai daiktai buvo konfiskuoti ir atiduoti naujai atvykusiems kolonistams – ekonominiams migrantams, sovietų kariškiams, NKVD darbuotojams ir komunistų partijos funkcionieriams.[9]

Pačių Baltijos šalių vyriausybės[10][11], Jungtinės Amerikos Valstijos[12][13] ir jų teismai[14], Europos Parlamentas[15][16], Europos Žmogaus Teisių Teismas[17] ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Taryba[18] yra visos pareiškusios, kad Baltijos šalys buvo užpultos, okupuotos ir neteisėtai įtrauktos į Sovietų Sąjungą pagal 1939 m. Molotovo–Ribentropo pakto nuostatas.[19][20] Ši okupacijos nepripažinimo politika lėmė Baltijos šalių teisinio tęstinumo principą, teigiantį, kad de jure, t. y. pagal teisės principus, Baltijos šalys visą laikotarpį nuo 1940 iki 1991 metų išliko nepriklausomomis valstybėmis nelegalios okupacijos sąlygomis.[21][22][23]

Sovietų Sąjunga niekada oficialiai nepripažino, kad jos buvimas Baltijos šalyse yra okupacija arba kad ji aneksavo šias valstybes[24], ir Estijos SSR, Latvijos SSR bei Lietuvos SSR laikė trimis savo sudedamosiomis respublikomis. Kita vertus, Rusijos SFSR 1991 m. pripažino, kad 1940 m. įvykiai buvo „aneksija“.[25]

Revizionistinė[26][27] Rusijos istoriografija ir mokykliniai vadovėliai ir toliau teigia, kad Baltijos šalys savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą po to, kai kiekviena jų tauta įvykdė „socialistines revoliucijas“, neva nepriklausančias nuo sovietų įtakos.[28] Posovietinė Rusijos vyriausybė ir jos valstybės pareigūnai tvirtina, kad Baltijos šalių inkorporavimas atitiko tarptautinę teisę[29] ir buvo pripažintas de jure susitarimais, sudarytais 1945 m. vasario mėnesį Jaltos ir 1945 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais Potsdamo konferencijose bei 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte[30][31], kurie paskelbė esamų sienų neliečiamumą.[32] Tačiau 1996 m. įstojusi į Europos Tarybą Rusija sutiko su Europos reikalavimu „padėti asmenims, deportuotiems iš okupuotų Baltijos šalių“.[25][33] Taip pat, kai 1991 m. Rusijos SFSR pasirašė atskirą sutartį su Lietuva, joje 1940 m. aneksija buvo pripažinta Lietuvos suvereniteto pažeidimu ir taip pat pripažintas Lietuvos valstybės tęstinumas de jure.[25][34]

Dauguma Vakarų vyriausybių tvirtino, kad Baltijos šalių suverenitetas nebuvo teisėtai panaikintas,[35] todėl toliau pripažino Baltijos šalis kaip suverenius politinius subjektus, atstovaujamus iki 1940 m. šių šalių paskirtų diplomatinių delegacijų, veikusių Vašingtone ir kitur.[36] Baltijos šalys de facto nepriklausomybę atgavo 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai. Rusija savo karius iš Baltijos šalių pradėjo išvesti 1993 metų rugpjūtį, pradedant Lietuva. Visiškas Maskvos dislokuotų karių išvedimas baigėsi 1994 metų rugpjūtį.[37] Rusija oficialiai savo karinį buvimą Baltijos šalyse baigė 1998 metų rugpjūtį, nutraukdama radiolokacinės stoties Skrunda-1 Latvijoje eksploatavimą. Išmontuoti įrenginiai buvo išsiųsti į Rusiją ir vieta grąžinta Latvijai, o paskutinis Rusijos karys paliko Baltijos šalis 1999 m. spalį.[38]

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Suplanuoti ir realūs teritoriniai pasikeitimai 1939–1940 m. pagal Molotovo-Ribentropo paktą

1939 m. rugpjūčio 24 d. Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė dešimties metų trukmės nepuolimo paktą, vadinamą Molotovo-Ribentropo paktu. Pakte buvo slaptasis protokolas, kuriuo Šiaurės ir Rytų Europos valstybės buvo suskirstytos į Vokietijos ir Sovietų Sąjungos „įtakos zonas“.[39] Europos šiaurėje, Suomija, Estija ir Latvija buvo priskirtos sovietų sferai.[39] Lenkija turėjo būti padalinta „politinio pertvarkymo“ atveju – teritorijos į rytus nuo Narevo, Vyslos ir Sano upių atitektų Sovietų Sąjungai, o Vokietija okupuotų vakarus.[39] Lietuva, besiribojanti su Rytų Prūsija, atsidurtų Vokietijos įtakos sferoje, nors 1939 m. rugsėjį sutartu antruoju slaptuoju protokolu didžioji Lietuvos teritorijos dalis buvo priskirta Sovietų Sąjungai.[40] Pagal slaptąjį protokolą Lietuva atgautų savo istorinę sostinę Vilnių, kuris tarpukariu buvo užimtas Lenkijos.

Spalio 6 d. pasibaigus Sovietų Sąjungos invazijai į Lenkiją, sovietai darė spaudimą Suomijai ir Baltijos šalims, kad šios sudarytų savitarpio pagalbos sutartis. Sovietai neva suabejojo Estijos neutralumu po to, kai rugsėjo 18 d. pabėgo internuotas Lenkijos povandeninis laivas. Rugsėjo 24 d. Estijos užsienio reikalų ministrui buvo pateiktas ultimatumas: sovietai pareikalavo savitarpio pagalbos sutarties dėl karinių bazių Estijoje įkūrimo.[41][42] Estai buvo priversti priimti jūrų, oro ir kariuomenės bazes dviejose Estijos salose ir Paldiski uoste.[41] Atitinkama sutartis buvo pasirašyta 1939 m. rugsėjo 28 d. Po jos sekė Latvija, pasirašiusi sutartį 1939 m. spalio 5 dieną. O netrukus po to, 1939 m. spalio 10 dieną, sutartį pasirašė ir Lietuva. Šios sutartys leido Sovietų Sąjungai steigti karines bazes Baltijos šalių teritorijoje Europos karo laikotarpiui[42] ir nuo 1939 m. spalio mėn. dislokuoti 25 000 sovietų karių Estijoje, 30 000 Latvijoje ir 20 000 Lietuvoje.

Sovietų okupacija ir aneksija (1940–1941)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raudonoji Armija įžengia į Lietuvos teritoriją, 1940 m.
Sovietų NKVD aukos Tartu, Estija, 1941 m.

1940 m. gegužę sovietai pradėjo vystyti tiesioginės karinės intervencijos idėją, tačiau tuo metu vis dar planavo valdyti pasitelkę marionetinius režimus.[43] Jų pavyzdys buvo Suomijos Demokratinė Respublika – marionetinis režimas, kurį sovietai sukūrė pirmąją Žiemos karo dieną.[44] Sovietai surengė informacinę kampaniją prieš tariamai Sąjungininkams palankias Baltijos šalių vyriausybes. 1940 m. gegužę vokiečiai įsiveržė į Prancūziją, kuri buvo greitai sumušta ir po mėnesio okupuota. 1940 m. gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje Baltijos šalys buvo apkaltintos kariniu kolaboravimu prieš Sovietų Sąjungą dėl to, kad praėjusią žiemą surengė tarpvalstybinius susitikimus.[45] 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausybė buvo priversta sutikti su sovietų ultimatumu ir leisti atvykti nenustatytam skaičiui sovietų karių. Prezidentas Antanas Smetona siūlė priešintis ginklu, tačiau vyriausybė tokią idėją atmetė[46] ir pasiūlė kitą, sovietams palankesnį valstybės vadovą.[43] Tačiau sovietai šį siūlymą atmetė ir paskyrė Vladimirą Dekanozovą vadovauti, kol Raudonoji armija okupuos valstybę.[47]

1940 m. birželio 16 d. ultimatumą gavo ir Latvija bei Estija. Netrukus Raudonoji armija užėmė dvi likusias Baltijos šalis. Sovietai išsiuntė Andrejų Vyšinskį prižiūrėti Latvijos ir Andrejų Ždanovą į Estiją. 1940 m. birželio 18 ir 21 d. kiekvienoje Baltijos šalyje buvo suformuotos marionetinės „liaudies fronto“ vyriausybės, sudarytos iš komunistų ir jiems prijaučiančių.[47] Sovietų prižiūrimos naujosios vyriausybės surengė suklastotus rinkimus į naujus „liaudies susirinkimus“. Rinkėjams buvo pateiktas vienas sąrašas, o opozicijos judėjimams nebuvo leista pateikti kandidatų. Norint, kad rinkėjų aktyvumas būtų 99,6%, buvo suklastoti balsai.[45] Po mėnesio, surengus pirmuosius „liaudies susirinkimus“, vienintelis sprendžiamas klausimas buvo dėl stojimo į Sovietų Sąjungą. Kiekvienu atveju rezoliucija susirinkimuose buvo priimta aklamacijos būdu. Rugpjūčio mėnesį Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba formaliai priėmė prašymus ir juos sankcionavo pagal sovietų įstatymus. Lietuva buvo įtraukta į Sovietų Sąjungą rugpjūčio 3 d., Latvija – rugpjūčio 5 d., Estija – 1940 m. rugpjūčio 6 d.[47] Nušalinti Estijos ir Latvijos prezidentai Konstantin Päts ir Kārlis Ulmanis buvo ištremti į SSRS ir įkalinti. Vėliau jie mirė atitinkamai Tverės srityje[48] ir Centrinėje Azijoje. 1941 metų birželį naujosios sovietų vyriausybės vykdė masines „liaudies priešų“ deportacijas. Vien Estija neteko maždaug 60 000 piliečių.[45] Dėl šių represijų daugelis vietinių gyventojų iš pradžių sveikino vokiečius kaip išvaduotojus, kai jie 1941 m. birželį surengė invaziją.[49]

Po okupacijos, Sovietų Sąjunga iš karto pradėjo statyti pasienio įtvirtinimus palei naują vakarinę sieną – taip vadinamąją Molotovo liniją.

Vokiečių okupacija (1941–1944)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Nacių okupacija Lietuvoje.

Ostlando provincija ir holokaustas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacių Einsatz komandos surengta civilių egzekucija, Lietuva, 1942 m.
Pagrindiniai straipsniai – Holokaustas Estijoje, Holokaustas Latvijoje ir Holokaustas Lietuvoje.

1941 m. birželio 22 d. vokiečiai įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Neseniai grasinimais, jėga ir sukčiavimu sovietizuotų Baltijos šalių gyventojai gana pozityviai sutiko vokiečių ginkluotąsias pajėgas, kai jos kirto sienas.[50] Lietuvoje kilo sukilimas ir buvo įkurta laikinoji vyriausybė. Vokiečių kariuomenei artėjant prie Rygos ir Talino, buvo bandoma atkurti nacionalines vyriausybes. Buvo tikimasi, kad vokiečiai atkurs Baltijos šalių nepriklausomybę. Tokios politinės viltys greitai baigėsi ir Baltijos šalių bendradarbiavimas tapo ne toks aktyvus arba nutrūko visai.[51] Vokiečiai siekė prijungti Baltijos šalių teritorijas prie Trečiojo Reicho, kur turėjo būti asimiliuoti „tinkami elementai“, o „netinkami elementai“ išnaikinti. Praktikoje okupacinės politikos įgyvendinimas buvo sudėtingesnis; administracinio patogumo dėlei Baltijos valstybės buvo įtrauktos į Ostlando reichskomisariatą kartu su Baltarusija.[52] Teritoriją valdė Hinrichas Lozė, kuris buvo apsėstas biurokratinių taisyklių.[52] Baltijos sritis buvo vienintelis rytinis regionas, kuris turėjo tapti visateise Trečiojo Reicho provincija.[53]

Nacių valdžios institucijos turėjo skirtingą požiūrį į rasinę politiką trijų Baltijos tautų atžvilgiu. Praktikoje, rasinė politika buvo nukreipta ne prieš daugumą baltų, o prieš žydus. Daug žydų gyveno didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, Kaune ir Rygoje. Vokiečių mobilūs žudymo būriai nužudė šimtus tūkstančių žydų; Einsatzgruppe A, kuri buvo priskirta Baltijos sričiai, buvo efektyviausia iš keturių padalinių.[53] Vokietijos politika privertė žydus keltis į getus. 1943 m. Heinrichas Himleris įsakė savo pajėgoms likviduoti getus ir išgyvenusius perkelti į koncentracijos stovyklas. Kai kurie latviai ir lietuviai šauktiniai aktyviai bendradarbiavo žudant žydus, tad naciams pavyko išprovokuoti vietinius pogromus, ypač Lietuvoje.[54] Karą išgyveno apie 75 procentai Estijos ir mažiau nei 10 procentų Latvijos ir Lietuvos žydų. Tačiau daugumai lietuvių, latvių ir estų vokiečių valdžia buvo ne tokia griežta kaip sovietų valdžia ir ne tokia žiauri lyginant su vokiečių okupacijomis kitur Rytų Europoje.[55] Vietiniai marionetiniai režimai vykdė administracines užduotis, o mokykloms buvo leista veikti. Tačiau daugumai žmonių buvo atimta teisė turėti žemę ar verslą.[56]

Bandymai atkurti nepriklausomybę ir sovietų puolimas 1944 metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių sukilėliai veda nuginkluotus sovietų karius, 1941 m. birželis.

Nepriklausomybę okupacijos metais buvo bandoma atkurti ne kartą. Lietuvoje sovietų valdžia buvo nuversta 1941 m. birželio 22 dieną, likus dviem dienoms iki Vermachto atvykimo į Kauną, kur vokiečiai leido laikinajai vyriausybei veikti daugiau nei mėnesį.[56] Latvijos centrinė taryba (latv. Latvijas Centrālā Padome) kaip pogrindinė organizacija buvo įkurta 1943 metais, tačiau 1945 metais ją sunaikino gestapas. Estijoje 1941 metais Jüri Uluots pasiūlė atkurti nepriklausomybę; vėliau, 1944 metais, jis subūrė slaptą Nacionalinį Komitetą (est. Eesti Vabariigi Rahvuskomitee). 1944 metų rugsėjį Uluots trumpam tapo nepriklausomos Estijos laikinuoju prezidentu.[57] Skirtingai nei prancūzai ir lenkai, Baltijos šalys neturėjo emigracinių vyriausybių, dirbančių Vakaruose. Dėl to Didžioji Britanija ir JAV neturėjo žymaus susidomėjimo Baltijos reikalais, kol karas su Vokietija nebuvo baigtas.[57] Sąjungininkų santykiai buvo aptemdyti po 1943 metų Katynės žudynių atskleidimo ir sovietų pasyvumo 1944 metų Varšuvos sukilimo metu; nepaisant to, visi trys nugalėtojai 1945 m. Jaltos konferencijoje vis dar demonstravo solidarumą.[58]

1944 m. kovo 1 dieną Leningrado blokada buvo baigta ir sovietų kariuomenė priartėjo prie sienos su Estija.[59] Tų pačių metų rugsėjo 14 dieną sovietai pradėjo Baltijos puolimą – dvigubą karinę-politinę operaciją, skirtą vokiečių pajėgoms sunaikinti. Rugsėjo 16 dieną Vermachto vyriausioji vadovybė išleido planą, pagal kurį Estijos pajėgos turėjo pridengti vokiečių pasitraukimą.[60] Netrukus sovietai pasiekė Estijos sostinę Taliną, kur pirmoji NKVD misija buvo sustabdyti bet kokį pabėgimą iš valstybės; vis dėlto daugeliui pavyko pabėgti į Vakarus. NKVD taikėsi ir į Estijos Respublikos Nacionalinio Komiteto narius.[61] Vokiečių ir latvių pajėgos liko įstrigusios Kuršo katile iki karo pabaigos ir formaliai kapituliavo 1945 m. gegužės 10 dieną.

Antroji sovietų okupacija (1944–1991)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasipriešinimas ir trėmimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietų MGB sukurtas civilių gyventojų trėmimų Lietuvoje planas – Operacija Priboi.
Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyviai iš Tauro apygardos, 1945 m.

Vėl okupavę Baltijos šalis, sovietai įgyvendino sovietizacijos programą, kuri buvo pasiekta per plataus masto industrializaciją, vietoje atvirų išpuolių prieš kultūrą, religiją ar saviraiškos laisvę.[62] Sovietai vykdė masinius trėmimus, siekdami panaikinti bet kokį pasipriešinimą kolektyvizacijai ar partizanų paramai.[63] Baltijos šalių partizanai, dar vadinami "miško broliais", daugelį metų ginklu priešinosi sovietų valdžiai.[64]

Sovietai vykdė masinius trėmimus pirmos okupacijos metu 1940–1941 m., tačiau 1944–1952 m. trėmimai buvo dar didesni.[63] Vien 1949 m. kovą aukščiausia sovietų valdžia surengė masinę 90 000 Baltijos šalių piliečių deportaciją.[65]

Iš viso 1944–1955 m. ištremta daugiau nei pusė milijono: 124 000 Estijoje, 136 000 Latvijoje ir 245 000 Lietuvoje.[reikalingas šaltinis] Apskaičiuota, kad 1945–1958 m. žuvo 20 000 lietuvių tremtinių, iš jų 5 000 vaikų.[66]

Tremtiniams buvo leista grįžti po Nikitos Chruščiovo slaptos kalbos 1956 m., smerkiančios stalinizmo represijas, tačiau daugelis neišgyveno savo tremties Sibire metų.[63] Po karo sovietai nubrėžė naujas Baltijos šalių sienas. Lietuvai atiteko Vilniaus ir Klaipėdos kraštas, o Rusijos SFSR aneksavo teritoriją iš rytinių Estijos (5% prieškario teritorijos) ir Latvijos (2%) dalių.[63]

Industrializacija ir imigracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietai padarė reikšmingų investicijų į energijos išteklius, pramonės ir žemės ūkio produktų gamybą. Jų tikslas buvo integruoti Baltijos šalių ekonomiką į didesnę sovietinę ekonominę sferą.[67] Visose trijose respublikose buvo išvystyta apdirbamoji pramonė, dėl kurios atsirado vieni geriausių pramonės kompleksų elektronikos ir tekstilės gamybos srityje. Kaimo ekonomika kentėjo nuo investicijų trūkumo ir kolektyvizacijos.[68] Karo metais Baltijos šalių miestai buvo apgriauti ir prireikė dešimtmečio, kol buvo atstatyti prarasti būstai. Naujos statybos dažnai buvo prastos kokybės, o rusų imigrantams buvo kuriamos palankesnės sąlygos būsto įsigijimui.[69] Estijoje ir Latvijoje vyko didelė pramonės darbuotojų imigracija iš kitų Sovietų Sąjungos teritorijų, o tai dramatiškai pakeitė demografiją. Lietuvoje taip pat vyko imigracija, bet mažesniu mastu.[67]

Estai prieš karą sudarė 88 procentus, tačiau 1970 m. šis skaičius sumažėjo iki 60 procentų. Latviai sudarė 75 procentus, tačiau 1970 m. šis skaičius sumažėjo iki 57 procentų, o 1989 m. – iki 50,7 procento. Tuo tarpu Lietuvoje lietuvių sumažėjo tik 4 procentais.[69] Baltijos šalių komunistai rėmė 1917 m. Spalio revoliuciją Rusijoje ir joje dalyvavo. Tačiau daugelis jų buvo nužudyti per Didįjį valymą ketvirtajame dešimtmetyje. Naujuosius 1944 m. režimus įkūrė daugiausia vietiniai komunistai, kovoję Raudonojoje armijoje. Tačiau sovietai taip pat įvežė etninius rusus politiniams, administraciniams ir vadovaujantiems postams užimti.[70]

Nepriklausomybės atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepriklausomybės šalininkų demonstracija Šiauliuose, 1990 m. sausio mėnesį
Neginkluotas civilis Lietuvoje stovi priešais sovietų tanką Sausio įvykių metu

Brežnevizmo stagnacijos laikotarpis privedė prie sovietinės sistemos krizės. Naujasis sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas, atėjęs į valdžią 1985 metais, pradėjo glasnost bei perestroikos politiką. Tai buvo bandymai reformuoti sovietinę sistemą iš viršaus, kad būtų išvengta revoliucijos iš apačios. Šios reformos paskatino nacionalizmą Baltijos šalyse.[71] Pirmosios didelės demonstracijos buvo Rygoje 1986 m. lapkritį ir kitą pavasarį Taline. Sėkmingi protestai padėjo reformų lyderiams iškilti, ir 1988 m. pabaigoje reformų sparnas užėmė lemiamas pozicijas Baltijos šalyse.[72] Tuo pat metu aplink judėjimus susibūrė reformistų ir populistinių jėgų koalicijos.[73] Estijos SSR Aukščiausioji Taryba 1989 m. sausį estų kalbą vėl paskelbė valstybine, o netrukus po to buvo priimti panašūs įstatymai Latvijoje ir Lietuvoje. Galiausiai Baltijos šalys paskelbė suvereniteto siekį: Estija 1988 m. lapkritį, Lietuva 1989 m. gegužę ir Latvija 1989 m. liepą.[74] 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs Baltijos kelias tapo didžiausia priešinimosi sovietų valdžiai apraiška.[75] 1989 m. gruodį Sovietų Sąjungos liaudies deputatų kongresas pasmerkė Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptąjį protokolą kaip „teisiškai nepagrįstą ir negaliojantį“.[76]

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.[77] Anksčiau tais metais vykusiuose Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose už nepriklausomybę pasisakantys kandidatai gavo didžiulę daugumą.[78] Nepriklausomybės deklaracijoje buvo pabrėžtas Lietuvos valstybės teisinis tęstinumas, o balsavimo metu trumpam buvo sugrąžinta 1938 metų Lietuvos Konstitucija.[79] 1990 m. kovo 30 d., matydama, kad visiškas nepriklausomybės atkūrimas dėl didelio sovietų struktūrų buvimo šalyje dar neįmanomas, Estijos Aukščiausioji Taryba paskelbė Sovietų Sąjungą okupacine valdžia ir nustatė pereinamojo laikotarpio į nepriklausomybę pradžią. 1990 m. gegužės 4 d. Latvijos Aukščiausioji Taryba paskelbė panašią deklaraciją.[80] Sovietų Sąjunga nedelsdama pasmerkė visas tris deklaracijas kaip neteisėtas, sakydama, kad jos turi pereiti 1977 m. Sovietų Sąjungos Konstitucijoje numatytą atsiskyrimo procesą. Tačiau Baltijos šalys tvirtino, kad visas okupacijos procesas pažeidžia tiek tarptautinę teisę, tiek jų pačių įstatymus. Šalys argumentavo tuo, kad jos tik dar kartą patvirtino nepriklausomybę, kuri vis dar egzistavo pagal tarptautinę teisę.

Birželio vidurį, po nesėkmingos Lietuvos ekonominės blokados, sovietai pradėjo derybas su Lietuva ir kitomis dviem Baltijos šalimis. Sovietai turėjo didesnį iššūkį kitur, nes birželį Rusijos SFSR paskelbė suverenitetą.[81] Tuo pat metu Baltijos šalys pradėjo tiesiogiai derėtis su Rusijos SFSR.[81] Po nesėkmingų derybų sovietai ėmėsi drastiško, bet nesėkmingo bandymo išeiti iš aklavietės, nusiųsdami kariuomenę, kuri 1991 m. per Sausio įvykius Lietuvoje ir Barikadas (latv. Barikāžu laiks) Latvijoje nužudė dvidešimt ir sužeidė šimtus civilių gyventojų.[82]

1991 m. rugpjūčio mėnesį griežtosios linijos nariai bandė perimti Sovietų Sąjungos kontrolę. Praėjus dienai po rugpjūčio 21 d. perversmo, Estija paskelbė visišką nepriklausomybę po to, kai 1991 m. kovo 3 d. Estijoje buvo surengtas referendumas dėl nepriklausomybės,[83] kartu su panašiu referendumu Latvijoje tą patį mėnesį. Jam pritarė 78,4% rinkėjų, o rinkėjų aktyvumas buvo 82,9%. Rugpjūčio 20 d. naktį Estijos Aukščiausioji Taryba atkūrė nepriklausomybę.[83] Panašią deklaraciją tą pačią dieną paskelbė Latvijos parlamentas. Nepavykus perversmui, Sovietų Sąjungos žlugimas tapo neišvengiamas.[84] Po pučo žlugimo sovietų valdžia 1991 metų rugsėjo 6 dieną pripažino visų trijų Baltijos valstybių nepriklausomybę.

Rusijos karių išvedimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltijos šalyse buvo dislokuota apie 150 000 okupacinių Sovietų Sąjungos karių, kurie netrukus tapo Rusijos kariais.[85] Rusijos Federacija prisiėmė visą naštą dėl jų išlaikymo ir, vėliau, išvedimo.[85] 1992 metais Baltijos šalyse vis dar buvo 120 000 Rusijos karių,[86] o taip pat ir daug į pensiją išėjusių karių, ypač Estijoje ir Latvijoje.

Derybų metu Rusija tikėjosi išlaikyti tokius objektus kaip Liepojos karinių jūrų pajėgų bazė, Skrundos radiolokacinė stotis, Ventspilio radioastronomijos stotis Latvijoje ir Paldiskio povandeninių laivų bazė Estijoje, o taip pat tranzito į Kaliningradą teisę per Lietuvą. Ginčai kilo, kai Rusija pagrasino savo kariuomenę palikti dislokacijos vietose. Maskva susiejo savo nuolaidas su konkrečiais įstatymais, garantuojančiais pilietines etninių rusų teises, o Baltijos šalių vadovai, Vakarai bei Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja tai laikė grėsme bei Rusijos imperializmo tęstinumu.[86]

Lietuva buvo pirmoji, kuri 1993 m. rugpjūčio 31 dieną, iš dalies dėl Kaliningrado klausimo, užbaigė Rusijos kariuomenės išvedimą.[87][86] Vėlesnės sutartys dėl karių išvedimo iš Latvijos buvo pasirašytos 1994 m. balandžio 30 dieną, o iš Estijos – 1994 m. liepos 26 dieną.[88] Dėl Rusijos delsimo Jungtinių Valstijų Senatas liepos viduryje pagrasino sustabdyti bet kokią pagalbą Rusijai, jei pajėgos nebus išvestos iki rugpjūčio pabaigos.[88] Galutinis pasitraukimas buvo baigtas 1994 m. rugpjūčio 31 d.[89] Kai kurie Rusijos kariai liko dislokuoti Estijoje, Paldiskyje, kol 1995 m. rugsėjo 26 d. buvo išmontuota Rusijos branduolinių povandeninių laivų bazė ir branduolinių reaktorių veikla buvo sustabdyta.[90][91] Rusija taip pat naudojo Skrunda-1 radiolokacinę stotį Latvijoje iki jos eksploatacijos nutraukimo 1998 m. rugpjūčio 31 dieną. Po to Rusija turėjo išmontuoti ir pašalinti radarų įrangą; šis darbas buvo baigtas 1999 m. spalio mėnesį ir vieta buvo grąžinta Latvijai.[92] Paskutinis Rusijos karys išvyko tą mėnesį, pažymėdamas simbolinę Rusijos karinio buvimo Baltijos šalių žemėje pabaigą.[93]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltijos šalys vertina, kad okupacijos karo metu bei sovietų okupacija po jo turėjo reikšmingus demografinius, socialinius ir ekonominius padarinius, padarydamos didelę žalą visose sferose, įskaitant ir žalą aplinkai.[94][95][96] Visos trys šalys patyrė gyventojų depopuliaciją ir represijas. Skaičiuojama, kad per 1939–1945 m. karo okupacijas Estija, Latvija ir Lietuva neteko atitinkamai 25%, 30% ir 15% gyventojų.[97]

Baltijos šalys dėl sovietinės okupacijos patyrė didžiulius ekonominius nuostolius, tačiau skaičiavimai skiriasi dėl skirtingų metodikų. Lietuva 1995 metais apskaičiavo, kad okupacija padarė daugiau nei 23 mlrd. eurų (tų metų kainomis) žalą, įskaitant gyventojų netektis, turto sunaikinimą, ekonomikos sugriovimą bei kitus nuostolius.[98] Tačiau remiantis šia metodika nevertinami ekonomikos augimo praradimai. Ekonomiškai Lietuva buvo grynoji SSRS biudžeto donorė.[99] Šalis daugiausiai nukentėjo iki 1958 metų, kai daugiau nei pusė metinių nacionalinių biudžetų buvo siunčiama į SSRS biudžetus; vėliau šis skaičius sumažėjo, bet iki 1973 m. išliko didelis – apie 25% metinių nacionalinių biudžetų; iš viso Lietuva išsiuntė apie trečdalį visų savo metinių nacionalinių biudžetų pinigų į SSRS biudžetus per visą okupacijos laikotarpį.[100] Latvijos komisija 2016 m. apskaičiavo okupacijos ekonominę žalą naudodama kitokią metodiką ir įvertino ją 185 mlrd. eurų (pagal tų metų kainas).[101] Estijos mokslininkų skaičiavimais 2005 m., vien paskutinio sovietinės okupacijos laikotarpio ekonominiai nuostoliai viršija 100 mlrd. dolerių.[102]

Okupacijos laikotarpiu Baltijos šalys patyrė reikšmingą ekonominį atsilikimą nuo kitų Europos šalių. Pavyzdžiui, vėlyvo tarpukario metu, Latvijos BVP vienam gyventojui skaičiuojant tarptautiniais doleriais (PPP) reikšmingai nesiskyrė nuo Suomijos, tačiau 1965 metais jau buvo sumažėjęs iki 64% Suomijos lygio (Suomijoje – 2221 doleris, Latvijoje – 1418 dolerių).[96] 1975 m. šis skaičius buvo 45%; 1986 m. – 50%, o 1990 m. – 45%, taigi sovietinės okupacijos pabaigoje Latvijos BVP vienam gyventojui (PPP) sudarė mažiau nei pusę Suomijos lygio.[96] Prieškario Estija taip pat buvo panašiame ekonominiame lygyje kaip Suomija, tačiau okupacijos metu patyrė panašų ekonominį atsilikimą.[96]

Sovietų Sąjunga ir jos įpėdinė Rusija iki šiol niekada nemokėjo reparacijų Baltijos šalims.[103]

Dėl kolonizacijos ir rusifikacijos, sovietinė okupacija taip pat reikšmingai pakeitė demografinę ir lingvistinę situaciją, ypač Latvijoje ir Estioje. 1944 metais estai sudarė 88–90% populiacijos, tačiau remiantis 1989 m. gyventojų surašymu šis skaičius sumažėjo iki 61.5%.[104] Latvijoje, vien 1945–1955 metais, imigrantų skaičius pasiekė 535 000, kurių daugiausia atvyko iš Rusijos.[96] 1940 metais latviai sudarė apie 79% Latvijos populiacijos, tačiau 1989 m. šis skaičius sumažėjo iki 52%.[105]

Pasak Izraelio autoriaus Yaël Ronen iš Minervos žmogaus teisių centro Jeruzalės hebrajų universitete, nelegalūs režimai paprastai imasi priemonių, kad pakeistų režimo valdomos teritorijos demografinę struktūrą, dažniausiai dviem būdais: priverstiniu vietos gyventojų pašalinimu arba į teritorijas perkeliant savo populiacijas.[106] Kaip pavyzdį, kur šis reiškinys įvyko, jis pateikia Baltijos šalių atvejį, kai buvo įvykdytos 1949 metų deportacijos kartu su didelėmis imigracijos bangomis 1945–50 ir 1961–70 metais.[106] Kai 1991 m. neteisėtas režimas perėjo į teisėtą režimą, šių naujakurių statusas tapo ginčo objektu.[106]

Baltijos šalių valstybingumo tęstinumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Baltijos šalių valstybingumo tęstinumas.

Baltijos šalių tvirtinimą dėl tęstinumo su prieškarinėmis valstybėmis priėmė dauguma Vakarų šalių.[107] Dėl okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politikos,[21][22] o taip pat atsižvelgiant į Baltijos šalių žmonių pasipriešinimą sovietiniam režimui, nepertraukiamą elementarių valstybės organų veikimą tremtyje bei kertinį teisės principą ex injuria jus non oritur, t. y. tai, kad iš neteisėtos veikos negalima gauti jokios teisinės naudos, Baltijos šalių užgrobimas buvo pripažintas neteisėtu.[108][107] Todėl suverenios nuosavybės teisės Sovietų Sąjungai niekada neperėjo, o Baltijos šalių valstybingumas tęsėsi, t. y. prieškarinės valstybės egzistavo kaip tarptautinės teisės subjektai.[107]

Po 1991 metų Rusijos Federacija tapo tiesiogine SSRS įpėdine pagal tarptautinę teisę. Oficiali Rusijos pozicija Baltijos šalių klausimu[109] yra ta, kad Estija, Latvija ir Lietuva 1940 metais laisvai ir savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, o šiai žlugus, Baltijos šalys 1991 metais tapo naujai susikūrusiais subjektais. Rusijos pozicija grindžiama siekiu išvengti finansinės atsakomybės, nes sovietų okupacijos pripažinimas sudarytų teisines sąlygas Baltijos šalių reikalavimams kompensuoti okupacijos padarinius.[110]

Susiję straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Taagepera, Rein (1993). Estonia: return to independence. Westview Press. p. 58. ISBN 978-0813311999.
  2. ↑ Ziemele, Ineta (2003). „State Continuity, Succession and Responsibility: Reparations to the Baltic States and their Peoples?“. Baltic Yearbook of International Law. Martinus Nijhoff. 3: 165–190. doi:10.1163/221158903x00072.
  3. ↑ Kaplan, Robert B.; Baldauf, Richard B. Jr. (2008). Language Planning and Policy in Europe: The Baltic States, Ireland and Italy (anglų). Multilingual Matters. p. 79. ISBN 978-1847690289. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-10. Nuoroda tikrinta 2020-11-02. [Dauguma Vakarų šalių nepripažino Baltijos šalių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, o tai erzino sovietus nors ir niekada netapo esminiu konflikto tašku.]
  4. ↑ Kavass, Igor I. (1972). Baltic States. W. S. Hein. ISBN 978-0930342418. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-10. Nuoroda tikrinta 2020-09-09. [Prievartinė karinė Baltijos šalių okupacija ir vėlesnė Sovietų Sąjungos aneksija iki šių dienų (parašyta 1972 m.) išlieka vienu iš rimtų neišspręstų tarptautinės teisės klausimų.]
  5. ↑ Davies, Norman (2001). Dear, Ian (red.). The Oxford companion to World War II. Michael Richard Daniell Foot. Oxford University Press. p. 85. ISBN 978-0198604464.
  6. ↑ Vardys, Vytas Stanley (1964). „Soviet Colonialism in the Baltic States: A Note on the Nature of Modern Colonialism“. Lituanus. 10 (2). ISSN 0024-5089. Suarchyvuotas originalas 2021-11-09. Nuoroda tikrinta 2023-02-25.
  7. ↑ David Chioni Moore (2020-10-23). „Is the Post- in Postcolonial the Post- in Post-Soviet? Toward a Global Postcolonial Critique“. PMLA Vol. 116, No. 1, Special Topic: Globalizing Literary Studies. Cambridge University Press. Nuoroda tikrinta 2021-01-26.
  8. ↑ Anušauskas ir kt (2007).
  9. ↑ Abene, Aija; Prikulis, Juris (2017). Damage caused by the Soviet Union in the Baltic States: International conference materials (PDF). Riga: E-forma. pp. 20–21. ISBN 978-9934-8363-1-2. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2023-09-02. Nuoroda tikrinta 2024-03-06.
  10. ↑ The Occupation of Latvia Archyvuota kopija 2007-11-23 iš Wayback Machine projekto., Latvijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
  11. ↑ „22 September 1944 from one occupation to another“. Estonian Embassy in Washington. 2008-09-22. Suarchyvuota iš originalo 2018-06-30. Nuoroda tikrinta 2009-05-01. [Estijai Antrasis pasaulinis karas „de facto“ nesibaigė iki 1994 m. rugpjūčio 31 d., kai iš Estijos žemės galutinai pasitraukė buvusi sovietų kariuomenė.]
  12. ↑ Feldbrugge, Ferdinand; Gerard Pieter van den Berg; William B. Simons (1985). Encyclopedia of Soviet law. Brill. p. 461. ISBN 9024730759. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-10. Nuoroda tikrinta 2020-09-09. [1949 m. kovo 26 d. JAV Valstybės departamentas išplatino aplinkraštį, kuriame teigiama, kad Baltijos šalys vis dar yra nepriklausomos valstybės, turinčios savo diplomatinius atstovus ir konsulus.]
  13. ↑ Fried, Daniel (2007-06-14). „U.S.-Baltic Relations: Celebrating 85 Years of Friendship“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012-08-19. Nuoroda tikrinta 2009-04-29. [Iš 1940 m. liepos 23 d. Sumner Wells deklaracijos, kad mes nepripažinsime okupacijos. Apgyvendinome egzilyje dirbančias Baltijos šalių diplomatines delegacijas. Akreditavome jų diplomatus. Valstybės departamento vėliavų salėje iškėlėme jų vėliavas. Mes niekada nepripažinome nei darbais, nei žodžiais, nei simboliais neteisėtos jų žemių okupacijos.]
  14. ↑ Lauterpacht, E.; C. J. Greenwood (1967). International Law Reports. Cambridge University Press. pp. 62–63. ISBN 0521463807. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-10. Nuoroda tikrinta 2020-09-09. [Teismas pasakė: (256 N.Y.S.2d 196) „Jungtinių Valstijų vyriausybė niekada nepripažino Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos įvykdytos Estijos ir Latvijos prievartos okupacijos, taip pat nepripažįsta Latvijos ir Estijos įsisavinimo ir įtraukimo į SSRS. Tose šalyse SSRS sukurtų marionetinių režimų aktų, įstatymų ir potvarkių teisėtumo JAV nepripažįsta; diplomatiniai ar konsuliniai pareigūnai netarnauja nei Estijoje, nei Latvijoje ir suteikias visiškas pripažinimas Estijos ir Latvijos atstovybėms, kurias čia įsteigė ir išlaiko tų šalių egzilinės vyriausybės]
  15. ↑ Dehousse, Renaud (1993). „The International Practice of the European Communities: Current Survey“. European Journal of International Law. 4 (1): 141. doi:10.1093/oxfordjournals.ejil.a035821. Suarchyvuotas originalas 2007-09-27. Nuoroda tikrinta 2006-12-09.
  16. ↑ European Parliament (1983-01-13). „Resolution on the situation in Estonia, Latvia, Lithuania“. Official Journal of the European Communities. C. 42/78. Suarchyvuota iš originalo 2011-06-28. Nuoroda tikrinta 2007-03-02.
  17. ↑ „Fourth Section Decision as to the Admissibility of Application no. 23052/04 by August Kolk, Application no. 24018/04 by Petr Kislyiy against Estonia“ [Ketvirtojo skyriaus sprendimas dėl paraiškos priimtinumo nr. 23052/04 pateiktos August Kolk, prašymo Nr. 24018/04, Petr Kislyi prieš Estiją]. Europos žmogaus teisių teismas (ketvirtasis skyrius). 2006-01-17.
  18. ↑ „Distr. General A/HRC/7/19/Add.2 17 March 2008 Original: English, Human Rights Council Seventh session Agenda item 9: Racism, Racial Discrimination, Xenophobia and Related Forms of Intolerance, Follow-up to and Implementation of the Durban Declaration and Programme of Action – Report of the Special Rapporteur on contemporary forms of racism, racial discrimination, xenophobia and related intolerance, Doudou Diène, Addendum, Mission to Estonia“ (PDF). Documents on Estonia. Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Taryba. 2008-02-20. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-03-30. Nuoroda tikrinta 2009-06-07.
  19. ↑ O'Connor (2003)
  20. ↑ Saburova, Irina (1955). „The Soviet Occupation of the Baltic States“. Russian Review. Blackwell Publishing. 14 (1): 36–49. doi:10.2307/126075. JSTOR 126075.
  21. ↑ 21,0 21,1 David James Smith, Estonia: independence and European integration, Routledge, 2001, ISBN 0415267285, p. xix
  22. ↑ 22,0 22,1 Parrott, Bruce (1995). „Reversing Soviet Military Occupation“. State building and military power in Russia and the new states of Eurasia. M.E. Sharpe. pp. 112–115. ISBN 1563243601.
  23. ↑ Van Elsuwege, Peter (2004). Russian-speaking minorities in Estonian and Latvia: Problems of integration at the threshold of the European Union (PDF). Flensburg Germany: European Centre for Minority Issues. p. 2. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-09-23. Nuoroda tikrinta 2013-03-10. [Prievartinis Baltijos valstybių įtraukimas į Sovietų Sąjungą 1940 m., remiantis Molotovo–Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais, laikomas niekiniu. Nors Sovietų Sąjunga šias šalis okupavo penkiasdešimčiai metų, Estija, Latvija ir Lietuva toliau egzistavo kaip tarptautinės teisės subjektai.]
  24. ↑ Marek (1968). p. 396. "Insofar as the Soviet Union claims that they are not directly annexed territories but autonomous bodies with a legal will of their own, they (The Baltic SSRs) must be considered puppet creations, exactly in the same way in which the Protectorate or Italian-dominated Albania have been classified as such. These puppet creations have been established on the territory of the independent Baltic states; they cover the same territory and include the same population. „
  25. ↑ 25,0 25,1 25,2 Zalimas, Dainius (2004-01-01). „Commentary to the Law of the Republic of Lithuania on Compensation of Damage Resulting from the Occupation of the USSR“. Baltic Yearbook of International Law. Martinus Nijhoff Publishers. 3: 97–164. doi:10.1163/221158903x00063. ISBN 978-9004137462. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-10. Nuoroda tikrinta 2015-10-25.
  26. ↑ Zelče, Vita (2011). „Latvia and the Baltic in Russian Historiography“ [Latvija ir Baltija rusų istoriografijoje]. Academic Press of the University of Latvia.
  27. ↑ „Baltic States Protest Russia's Historical Revisionism On Molotov-Ribbentrop Pact“ [Baltijos šalys protestuoja prieš Rusijos istorinį revizionizmą dėl Molotovo-Ribentropo pakto]. RFL/RL. 2020-06-19. Nuoroda tikrinta 2024-03-06.
  28. ↑ Cole, Elizabeth A. (2007). Teaching the violent past: history education and reconciliation. Rowman & Littlefield. pp. 233–234. ISBN 978-0742551435.
  29. ↑ * Combs, Dick (2008). Inside The Soviet Alternate Universe. Penn State Press. pp. 258, 259. ISBN 978-0271033556. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-10. Nuoroda tikrinta 2020-09-09. [Putino administracija atkakliai atsisakė pripažinti Latvijos, Lietuvos ir Estijos sovietų okupacijos faktą po Antrojo pasaulinio karo, nors Putinas pripažino, kad 1989 m., Gorbačiovo valdymo laikais, sovietų parlamentas oficialiai pasmerkė 1939 m. Molotovo–Ribentropo paktą, kuris lėmė prievartinį trijų Baltijos valstybių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą.] *Bugajski, Janusz (2004). Cold peace. Greenwood Publishing Group. p. 109. ISBN 0275983625. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-10. Nuoroda tikrinta 2020-09-09. [Rusijos pareigūnai nuolatos tvirtina, kad Baltijos šalys savanoriškai ir teisėtai įstojo į SSRS pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir nesugebėjo pripažinti, kad Estija, Latvija ir Lietuva penkiasdešimčiai metų buvo okupuota sovietų.]
  30. ↑ „МИД РФ: Запад признавал Прибалтику частью СССР“. grani.ru. 2005. Suarchyvuotas originalas 2016-03-29.
  31. ↑ „Комментарий Департамента информации и печати МИД России в отношении „непризнания“ вступления прибалтийских республик в состав СССР“. Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija. 2006-05-07. Suarchyvuotas originalas 2006-05-09.
  32. ↑ Khudoley (2008), Soviet foreign policy during the Cold War, The Baltic factor, p. 90.
  33. ↑ Parliamentary Assembly (1996). „Opinion No. 193 (1996) on Russia's request for membership of the Council of Europe“. Council of Europe. Suarchyvuotas originalas 2011-05-07. Nuoroda tikrinta 2011-05-22.
  34. ↑ „Treaty between the Russian Soviet Federated Socialist Republic and the Republic of Lithuania on the Basis for Relations between States“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-22.
  35. ↑ Quiley, John (2001). „Baltic Russians: Entitled Inhabitants or Unlawful Settlers?“. In Ginsburgs, George (red.). International and national law in Russia and Eastern Europe [Volume 49 of Law in Eastern Europe]. Martinus Nijhoff Publishers. p. 327. ISBN 9041116540.
  36. ↑ „Baltic article“. The World & I. Washington Times Corp. 2 (3): 692. 1987.
  37. ↑ Baltic Military District Archyvuota kopija 2017-11-08 iš Wayback Machine projekto. globalsecurity.org
  38. ↑ „Russia Pulls Last Troops Out of Baltics“. The Moscow Times. 1999-10-22. Suarchyvuotas originalas 2013-09-27. Nuoroda tikrinta 2024-03-16.
  39. ↑ 39,0 39,1 39,2 „Text of the Nazi-Soviet Non-Aggression Pact“. 1997 [1939-08-23]. Suarchyvuotas originalas 2014-11-14.
  40. ↑ Christie, Kenneth, Historical Injustice and Democratic Transition in Eastern Asia and Northern Europe: Ghosts at the Table of Democracy, RoutledgeCurzon, 2002, ISBN 0700715991
  41. ↑ 41,0 41,1 Hiden & Salmon (1994). p. 110.
  42. ↑ 42,0 42,1 The Baltic States: Estonia, Latvia and Lithuania by David J. Smith, Page 24, ISBN 0415285801
  43. ↑ 43,0 43,1 Hiden & Salmon (1994). p. 113.
  44. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 112.
  45. ↑ 45,0 45,1 45,2 Buttar, Prit (2013). Between Giants. Bloomsbury USA. ISBN 978-1780961637.
  46. ↑ Robert van Voren (2011). Undigested Past: The Holocaust in Lithuania. Brill. ISBN 9789401200707.
  47. ↑ 47,0 47,1 47,2 Hiden & Salmon (1994). p. 114.
  48. ↑ Turtola, Martti (2003). Presidentti Konstantin Päts. Suomi ja Viro eri teillä. Keuruu.
  49. ↑ Gerner & Hedlund (1993). p. 59.
  50. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 115.
  51. ↑ „Baltic states – region, Europe“. britannica.com. Suarchyvuota iš originalo 2008-06-11. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
  52. ↑ 52,0 52,1 Hiden & Salmon (1994). p. 116.
  53. ↑ 53,0 53,1 Hiden & Salmon (1994). p. 117.
  54. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 118.
  55. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 119.
  56. ↑ 56,0 56,1 Hiden & Salmon (1994). p. 120.
  57. ↑ 57,0 57,1 Hiden & Salmon (1994). p. 121.
  58. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 123.
  59. ↑ Bellamy (2007). p. 621.
  60. ↑ Bellamy (2007). p. 622.
  61. ↑ Bellamy (2007). p. 623.
  62. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 126.
  63. ↑ 63,0 63,1 63,2 63,3 Hiden & Salmon (1994). p. 129.
  64. ↑ Petersen, Roger (2001). Resistance and Rebellion: Lessons from Eastern Europe. Studies in Rationality and Social Change. Cambridge University Press. doi:10.1017/CBO9780511612725. ISBN 9780511612725.
  65. ↑ Strods, Heinrihs; Kott, Matthew (2002). „The File on Operation 'Priboi': A Re-Assessment of the Mass Deportations of 1949“. Journal of Baltic Studies. 33 (1): 1–36. doi:10.1080/01629770100000191. S2CID 143180209. Suarchyvuota iš originalo 2020-05-29. Nuoroda tikrinta 2008-03-25. „Erratum“. Journal of Baltic Studies. 33 (2): 241. 2002. doi:10.1080/01629770200000071. S2CID 216140280. Suarchyvuota iš originalo 2020-03-29. Nuoroda tikrinta 2008-03-25.
  66. ↑ International Commission For the Evaluation of the Crimes of the Nazi and Soviet Occupation Regimes in Lithuania, Deportations of the Population in 1944–1953 Archyvuota kopija 2013-06-01 iš Wayback Machine projekto., paragraph 14
  67. ↑ 67,0 67,1 Hiden & Salmon (1994). p. 130.
  68. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 131.
  69. ↑ 69,0 69,1 Hiden & Salmon (1994). p. 132.
  70. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 139.
  71. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 147.
  72. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 149.
  73. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 150.
  74. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 151.
  75. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 154.
  76. ↑ „Upheaval in the East; Soviet Congress Condemns '39 Pact That Led to Annexation of Baltics“. The New York Times. 1989-12-25. Suarchyvuota iš originalo 2021-05-04. Nuoroda tikrinta 2020-05-17. [Kongresas pasmerkė 1939 m. Sovietų ir Vokietijos nepuolimo sutarties slaptuosius protokolus, kuriuose buvo žemėlapis, nubrėžiantis sovietų ir vokiečių interesų zonas, kaip 'teisiškai nepagrįstus ir negaliojančius nuo jų pasirašymo momento.']
  77. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 158.
  78. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 160.
  79. ↑ Dainius, Žalimas (2000). „Pagrindiniai Lietuvos Respublikos tęstinumo teisiniai ir politiniai aspektai“. Politologija. 17 (1): 3–18. ISSN 1392-1681. Nuoroda tikrinta 2024-03-06.
  80. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 162.
  81. ↑ 81,0 81,1 Hiden & Salmon (1994). p. 164.
  82. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 187.
  83. ↑ 83,0 83,1 Nohlen, Dieter; Stöver, Philip (2010). Elections in Europe: A data handbook. Nomos. p. 567. ISBN 978-3832956097.
  84. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 189.
  85. ↑ 85,0 85,1 Holoboff, Elaine M.; Bruce Parrott (1995). „Reversing Soviet Military Occupation“. National Security in the Baltic States. M.E. Sharpe. p. 112. ISBN 1563243601.
  86. ↑ 86,0 86,1 86,2 Simonsen, S. Compatriot Games: Explaining the 'Diaspora Linkage' in Russia's Military Withdrawal from the Baltic States. Europe-Asia Studies, Vol. 53, No. 5. 2001
  87. ↑ Holoboff, p 113
  88. ↑ 88,0 88,1 Holoboff, p 114
  89. ↑ Hiden & Salmon (1994). p. 191.
  90. ↑ „President of the Republic in Paldiski on 26 September 1995“. Lennart Meri, Estijos prezidentas (1992–2001). 1995-09-26. Suarchyvuotas originalas 2021-03-09.
  91. ↑ „Last Russian Military Site Returned to Estonia“. The Jamestown Foundation. 1995-09-27. Suarchyvuotas originalas 2016-03-03. Nuoroda tikrinta 2024-03-16.
  92. ↑ „Latvia takes over the territory of the Skrunda Radar Station“. Embassy of the Republic of Latvia in Copenhagen. 1999-10-31. Suarchyvuotas originalas 2012-02-29. Nuoroda tikrinta 2024-03-16.
  93. ↑ Jeffries, Ian (2004). The Countries of the Former Soviet Union at the Turn of the Twenty-First Century. ISBN 9780203647547. Suarchyvuotas originalas 2023-02-10. Nuoroda tikrinta 2024-03-16.
  94. ↑ Anušauskas ir kt (2007).
  95. ↑ Estonian State Commission on Examination of the Policies of Repression (2005).
  96. ↑ 96,0 96,1 96,2 96,3 96,4 (2017) "Social, Economic and Environmental Losses/damage Caused by the Soviet Union in the Baltic States" in International Conference Materials, Riga, 17-18 June 2011. Damage Caused by the Soviet Union in the Baltic States, Riga: Limited E-forma. 
  97. ↑ Misiunas, Romualdas; Taagepera, Rein (1993). The Baltic States: Years of Dependence, 1940-1990. University of California Press. ISBN 9780520082274.
  98. ↑ Tracevičiūtė, Roberta (2019-04-01). „Maskvai nepatiks: surinkti įrodymai, kad Lietuva buvo SSRS donorė“. 15min.lt. Nuoroda tikrinta 2019-04-01.
  99. ↑ Orlowski, Lucjan T. „Direct transfers between the former Soviet Union central budget and the republics: Past evidence and current implications“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2018-12-09.
  100. ↑ Tracevičiūtė, Roberta. „Paneigtas Kremliaus transliuojamas mitas: kada išrašysime sąskaitą Rusijai?“. 15min.lt. Nuoroda tikrinta 2019-11-18.
  101. ↑ „Soviet occupation cost Latvian economy €185 billion, says research“ [Sovietų okupacija Latvijos ekonomikai kainavo 185 milijardus eurų, teigiama tyrime]. LSM. 2016-04-18. Nuoroda tikrinta 2024-03-08.
  102. ↑ Estonian State Commission on Examination of the Policies of Repression (2005). p. 22.
  103. ↑ ERR (2015-11-05). „Justice minister goes behind PM's back to sign declaration about reparations for Soviet occupation“. ERR (anglų). Nuoroda tikrinta 2023-04-08.
  104. ↑ Estonian State Commission on Examination of the Policies of Repression (2005). p. 21.
  105. ↑ Eglīte, Pārsla; Mežs, Ilmārs (2002). The colonization of Latvia and causes of changes in ethnic composition 1944–1990, Articles by the Commission of the Historians of Latvia. Occupation regimes in Latvia from 1940 to 1956. 7. Riga: Institute of Latvian History. p. 416.
  106. ↑ 106,0 106,1 106,2 Yaël, Ronen (2010). „Status of Settlers Implanted by Illegal Territorial Regimes“. In Crawford, James (red.). British Year Book of International Law 2008. Vaughan Lowe. Oxford University Press. pp. 194–265. ISBN 978-0199580392. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-10. Nuoroda tikrinta 2015-10-25.
  107. ↑ 107,0 107,1 107,2 Žalimas, Dainius (2011-02-16). „Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimas ir jo teisinės pasekmės“. Bernardinai. Suarchyvuota iš originalo 2023-11-17. Nuoroda tikrinta 2024-03-07.
  108. ↑ Marek (1968). p. 383–91.
  109. ↑ Torbakov, I. Russia and its neighbors. Warring histories and historical responsibility. FIIA Comment. Finnish Institute of International Affairs. 2010.
  110. ↑ Charodeyev, Gennady (1992-03-20). „Russia Rejects Latvia's Territorial Claim“. Izvestia. XLIV (12). CDPSP. p. 3.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Baltijos_šalių_okupacija&oldid=7227416"