Krymo karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Krymo karas
Priklauso: Osmanų imperijos karai Europoje
Malakhov1.jpg
Francio Robudo panoraminis paveikslas Sevastopolio apsiaustis (1904 m.).
Data: 18541856 m.
Vieta: Krymo pusiasalis, Balkanai, Juodoji jūra, Baltijos jūra, Ramusis vandenynas
Rezultatas: Sąjungos pergalė, pasirašyta Paryžiaus sutartis
Kariaujančios pusės
Jungtinė Karalystė Didžiosios Britanijos imperija
Prancūzija Prancūzijos imperija
Late ottoman flag.png Osmanų imperija
Flag of Italy (1861-1946).svg Sardinija
Flag of Russia.svg Rusijos imperija
Vadovai
Prancūzija Napoleonas III
Jungtinė Karalystė Viktorija
Flag of Italy (1861-1946).svg Viktoras Emanuelis II
Rusija Nikolajus I
Rusija Aleksandras II
Karinė jėga
300000 turkų
400 000 prancūzų
250 000 britų
18 000 sardiniečių
700 000[1] rusų
4000 bulgarų
Nuostoliai
374 600 žuvo iš viso[2] Prancūzų: 100 000[2]
iš jų 10 240 nužudyti mūšiuose; 20 000 mirė nuo sužeidimų; 70 000 – nuo ligų
Britų: 2755 nužudyti mūšiuose; 2019 mirė nuo sužeidimų; 16 323 – nuo ligų
Sardiniečių: 36 nukentėjo
Italų: 2050 mirė dėl visų išvardytų priežasčių[3]
Turkų: 250 000
buvo sužeista 200 000;[4]
iš viso žuvo 50 000[5]
522 000[6][7] buvo nužudyti, sužeisti ir mirė nuo ligų, [8]
iš kurių žuvo nuo 60 000[9] iki 110 000[3][10]

Kiti nuostoliai:
143 000 mirė ir 81 000 buvo sužeisti, iš kurių 25 000 žuvo mūšiuose; 16 000 mirė nuo sužeidimų;
89 000 mirė nuo ligų[11][12]

Krymo karas truko nuo 1853 m. spalio iki 1856 m. vasario mėnesio, kur viena iš kariaujančių pusių buvo Rusijos imperija, o kita – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Osmanų imperijos ir Sardinijos karalystės sąjunga. 1855 m. į karą prieš Rusiją įsijungė ir Švedijos-Norvegijos karalystė.

Konfliktas daugiausia vyko Kryme ir Juodojoje jūroje.

Karas[taisyti | redaguoti kodą]

Karo pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Konfliktą išprovokavo XIX a. 6-ame dešimtmetyje kilęs ginčas religiniais klausimais. Pagal XVIII a. sudarytas sutartis Prancūzija buvo katalikybės, o Rusijos imperija – stačiatikybės gynėja Osmanų imperijoje. Tuo tarpu katalikų ir stačiatikių vienuoliai keletą metų ginčijosi dėl kelių bažnyčių Palestinoje priklausomybės. XIX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje abi šalys pateikė sultonui reikalavimus, kurių vienu metu nebuvo įmanoma įgyvendinti. 1853 m. sultonas nusprendė prancūzų naudai, nepaisydamas vietos stačiatikių vienuolių protestų.

Rusijos caras Nikolajus I-asis su specialiąja misija į Portą pasiuntė diplomatą grafą Menšikovą. Pagal ankstesnes sutartis sultonas pasižadėjo „ginti krikščionių bažnyčią ir jos šventyklas“, tačiau Menšikovas bandė išsiderėti naują sutartį, pagal kurią Rusija galėtų įsikišti, jei manytų, kad sultono globa yra nepakankama.

Karo veiksmų žemėlapis

Tuo pačiu metu britų vyriausybė atsiuntė lordą Stratfordą, kuris sužinojo apie Menšikovo pastangas. Diplomatinėmis priemonėmis Lordas Stratfordas įtikino sultoną atmesti siūlomą sutartį, kuri grėsė nepriklausomybės praradimu. Netrukus po žlugusios Menšikovo misijos, caro armija įžengė į Moldovą ir Valakiją (Osmanų imperijos kunigaikštystes, kuriose Rusijai buvo pripažįstamos stačiatikių globos teisės), pasinaudojusi tuo pretekstu, kad sultonas nesugebėjo išspręsti ginčų dėl bažnyčių Šventojoje žemėje. Nikolajus tikėjosi, kad Europos didžiosios valstybės labai neprieštaraus dėl kelių kaimyninių Osmanų imperijos provincijų aneksijos, ypač atsižvelgiant į Rusijos vaidmenį malšinant 1848 m. revoliucijas.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Krymo karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.315
  2. 2,0 2,1 Napoleon III, Pierre Milza, Perrin edition, 2004
  3. 3,0 3,1 John Sweetman, Crimean War, Essential Histories 2, Osprey Publishing, 2001, ISBN 1-84176-186-9, p.89
  4. Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.317
  5. Clive Pointing, The Crimean War: The Truth Behind the Myth, Chatto & Windus, London, 2004, ISBN 0-7011-7390-4, p.344
  6. Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.317
  7. The Osprey Companion to Military History, R Cowley and G Parker (eds.), Osprey Publishing, 1996, ISBN 1-85532-663-9, p.116
  8. Dupuy and Dupuy The Encyclopedia of Military History, Macdonald and Jane’s, 1970, p.829 gives the following figure for the Russian casualties: 256,000 total, of which 128,000 battle casualties
  9. Royle. The Books „Crimea“ and The Great crimean war"
  10. Clive Pointing, The Crimean War: The Truth Behind the Myth, Chatto & Windus, London, 2004, ISBN 0-7011-7390-4, p.344 gives the number of Russian dead as 475,000 which is much too high, probably a result of confusing the number of dead and wounded with the number of dead
  11. Зайончковский А. М. Восточная война 1853–1856. СПб:Полигон, 2002
  12. Восточный вопрос. Энциклопедический Словарь Ф. А. Брокгауза и И. А. Ефрона