Lietuvos upės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ilgiausia ir vandeningiausia Lietuvos upė – Nemunas
Nedidelė Imsrės upė

Lietuvoje suskaičiuojama apie 29 900 upių ir upelių, ilgesnių nei 0,25 km – jų bendras ilgis siekia 63,7 tūkst km. Upių ir upelių, ilgesnių nei 3 km, skaičius buvo suskaičiuotas labai tiksliai – 4418. Upių, ilgesnių nei 10 km yra 816 (3 proc.), o ilgesnių nei 100 km – 17.

Lietuvos upės susidarė tirpstant ledynui paskutiniojo apledėjimo metu. Ledynų tirpsmo vandenys išgraužė upių slėnius, kurių pavidalas vėliau dar keitėsi dėl erozijos.

Baseinai[taisyti | redaguoti kodą]

Visos Lietuvos upės priklauso Baltijos jūros baseinui. Daugiausia upių jungia Nemuno baseinas – 71,6 %. Jis užima praktiškai visą šalies teritoriją, išskyrus šiaurinę dalį. 13,4 % Lietuvos ploto dengia Lielupės baseinas, kuriam priklauso Mūšos-Nemunėlio žemuma tekančios upės. 8 % teritorijos priklauso Ventos baseinui, 2,9 % – Dauguvos baseinui (Dysna, Laukesa), 4,1 % – Baltijos jūros mažųjų upių baseinams (Šventosios, Bartuvos, Danės, Rąžės, Smeltalės, Priegliaus).

Hidrologija[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, jos upių tinklas tankus (vidutinis tankumas 0,99 km/km²). Vidurio žemumoje šis tankumas vienas didžiausių (1,45 km/km²), o Pietryčių lygumoje – vienas mažiausių (0,45 km/km²). Dėl lygaus šalies paviršiaus upių nuolydžiai nedideli, vandens srovė lėta, vagos vingiuotos (labiausiai vingiuotos yra Šalčia, Kiauna, Merkys ir Grūda). Dauguma upių nėra labai vandeningos: tik 155 vidutinis metinis debitas viršija 1 m³/s, iš jų 15 upių viršija 10 m³/s, ir tik dviejų – 100 m³/s. Didžiausias debitas yra Nemuno žemupyje – 616 m³/s.

Vasarą išdžiūvusi Putnupio vaga

Lietuvos upės vandenį gauna iš trijų šaltinių – lietaus, sniego tirpsmo ir požeminių vandenų. Dėl skirtingo kritulių pasiskirstymo ir klimatinių sąlygų kaitos metų bėgyje, susidaro atskiros vandens režimo fazės – potvynis, poplūdis, nuosėkis. Potvynių metu upės būna pačios vandeningiausios, pakyla vandens lygis, vanduo užlieja salpas, dažnai išsilieja iš vagos. Potvynis vyksta pavasarį, tirpstant sniegui. Jo metu nuteka ~40 % upių metinio vandens nuotėkio. Poplūdžiai tai staigūs, trumpalaikiai vandens lygio pakilimai po liūčių. Nuosėkiai būna vasarą, kai lyja negausiai ir retai. Tuomet upės vandens lygis smarkiai nukrenta, jos maitinamos praktiškai vien požeminio vandens. Daug mažų upelių išdžiūva visiškai, vidutinio ilgio upės susiskaido į atskirus vandens telkinius. Taip pat nuosėkis būna ir žiemą. Lietuvos upės yra vidutinio drumstumo (25-50 g/m³) ir per metus nuneša ~0,5 mln. tonų nešmenų.

Pavasarį ištvinusi Venta

Vidutiniškai upės būna užšalusios 3 mėnesius[1] – nuo gruodžio pabaigos iki kovo pabaigos. Tačiau dėl dažnų atodrėkių ledo danga išlieka labai nepastovi. Šiltomis žiemomis gali ant kai kurių upių iš viso nesusidaryti. Šilčiausias vanduo Lietuvos upėse būna liepos mėnesį (įšyla virš 20 °C).

Hidrologinės sritys[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal savo hidrologinį režimą Lietuvos upės skirstomos į 4 sritis:

  • Pajūrio sritis – apima Pajūrio žemumą, Nemuno deltą. Dėl čia būdingo jūrinio klimato (gausesnių kritulių, šiltų žiemų) upėse dažni poplūdžiai, kurie gali vykti visais metų laikais ir gali viršyti pavasario potvynius (šiuo metu nuteka ~30 % metinio nuotėkio).
  • Žemaičių aukštumos sritis – apima Minijos ir Jūros baseinus bei dalį Ventos ir Dubysos baseinų. Dėl palyginti didelių aukščio skirtumų, nelaidžių gruntų ir didelio kritulių kiekio, šios srities upėms būdingas didelis nuolydis ir sraunumas. Pavasario potvyniai prasideda anksčiau, nei toliau rytuose esančiose upėse. Jų metu nuteka 30-40 % metinio nuotėkio.
  • Vidurio lygumos sritis – apima Šešupės, Nevėžio, Mituvos, Lielupės baseinus, dalį Ventos ir Dubysos baseinų. Čia būdingi mažai laidūs gruntai, nedidelis kritulių kiekis, labai lygus paviršius, todėl upės lėtos, nevandeningos, vasarą smarkiai nusenka, o pavasarį ženkliai patvinsta. Pavasarinio potvynio metu nuteka apie pusę viso metinio upių nuotėkio.
  • Pietryčių sritis – apima Baltijos aukštumų ir aplinkinių teritorijų upes. Dėl laidaus grunto, didelių miškų plotų, gausių ežerų ir pelkių upių nuotėkis metų bėgyje kinta neženkliai. Pavasario potvynio metu nuteka ~40 % vandens[2].

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vandens malūno liekanos Šušvėje

Upės nuo senovės Lietuvoje buvo naudojamos laivybai. Jomis taip pat gabenta mediena, statyti vandens malūnai, lentpjūvės, o nuo XX a. pr. pradėtos statyti užtvankos ir hidroelektrinės. Įrengta virš 340 tvenkinių, didesnių kaip 5 ha. Daug mažų upelių tarybiniais metais buvo paversta melioracijos grioviais, vagos sureguliuotos, dalis sunyko visiškai.

Ilgiausios upės[taisyti | redaguoti kodą]

Upė Bendras ilgis, km Ilgis Lietuvoje, km
Nemunas 937 475
Neris 510 234
Venta 346 161
Šešupė 298 209
Mūša (Lielupė) 284 146
Šventoji 246 246
Nevėžis 209 209
Merkys 203 190
Minija 202 202
Nemunėlis 191 151
Jūra 177 177
Lėvuo 148 148
Šušvė 135 135
Dubysa 131 131
Širvinta 129 129
Šešuvis 114 114
Mituva 102 102

Virvytė (99,7 km), Kražantė (96 km) bei Žeimena yra tik truputį trumpesnės nei 100 km. Žeimenos ilgis yra diskusijų objektas ir galėtų būti net 114 km.

Keletas kitų upių prasideda Lietuvoje, bet jų ilgis Lietuvos teritorijoje yra mažesnis už 100 km. Tai Dysna (173 km), Švėtė (118 km), Katra (109 km), Bartuva (101 km).

Upių debitas[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausią debitą (m³/s) upių žiotyse turi šios upės:

Upė Debitas, m³/s
Nemunas 665
Venta 350
Neris 189
Mūša 62
Šventoji 55
Jūra 42
Minija 39
Nevėžis 33
Šešupė 33
Merkys 32
Žeimena 27
Nemunėlis 24
Šešuvis 16
Dubysa 13
Lėvuo 8
Šušvė 6

Vandens kokybė[taisyti | redaguoti kodą]

Labiausiai užterštos Lietuvos upės (2006 m.):

Upė Kokybės klasė
Sartė VI
Bremena VI
Tenenys V
Luknė V
Sąnaša V

Švariausios Lietuvos upės (2006 m.):

Upė Kokybės klasė
Anykšta I
Šešupė I
Merkys I
Vekšelis I
Lapainia I
Nemenčia I

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Upės. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 77-79 psl.
  2. Lietuvos upės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 380–381 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]