Europos Sąjunga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio ES)

Vėliava

Europos Sąjungos valstybės narės

Šūkis: „Suvienijusi įvairovę“
(lot. In varietate concordia)
Himnas:Odė džiaugsmui
Institucijos
Europos Komisija
PirmininkėVokietija Ursula von der Leyen
BūstinėBelgija Briuselis
Europos Vadovų Taryba
PirmininkasBelgija Charles Michel
BūstinėBelgija Briuselis
Europos Parlamentas
PirmininkėMalta Roberta Metsola
BūstinėPrancūzija Strasbūras[a]
Europos Sąjungos Taryba
PirmininkavimasIspanijos vėliava Ispanija
BūstinėBelgija Briuselis
Organizacija
Narystė
Oficialios kalbos
Įstatymų leidyba
Aukštieji rūmaiEuropos Sąjungos Taryba
Žemieji rūmaiEuropos Parlamentas
Istorija
Romos sutartis1958 m. sausio 1 d. (1958-01-01)
Mastrichto sutartis1993 m. lapkričio 1 d. (1993-11-01)
Lisabonos sutartis2009 m. gruodžio 1 d. (2009-12-01)
Geografija ir demografija
Plotas
– vandens
4 233 262 km2
3,08 %
Gyventojų (2023)
– tankis
448 387 872[1]
106 km2
Ekonomika
ValiutaEuras (€)
BVP (PGP)
– iš viso
1 gyv.
2023 m.
Didėjimas 25,399 trln. $[2]
Didėjimas 56 928 $[2]
BVP (nominalus)
– iš viso
1 gyv.
2023 m.
Didėjimas 17,818 trln. $[2]
Didėjimas 39 940 $
Nuorodos
Interneto kodas.eu
Svetainėwww.europa.eu

Europos Sąjunga (ES) – dvidešimt septynių Europos valstybių viršnacionalinė sąjunga, ekonominė bei politinė bendrija.[3][4] ES dažnai yra apibūdinama kaip federacijos, tiek konfederacijos bruožus turinti Europos valstybių sąjunga.[5][6] Europos Sąjunga buvo sukurta sudarius Mastrichto sutartį 1992 m. (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.). Jos pirmtakė buvo 1957 m. Romos sutartimi šešių Europos valstybių sukurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB).

20-yje ES šalių galioja bendra valiuta – euras. Visos Europos Sąjungos narės, išskyrus Airiją, Bulgariją, Kiprą, ir Rumuniją, yra Šengeno zonoje, kurioje yra panaikinta pasų kontrolė. Standartizuotų įstatymų, galiojančių visose Sąjungos šalyse narėse, pagalba yra sukurta bendroji rinka,[7] kurioje užtikrinamas laisvas žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimas.[8]

Bendras Europos Sąjungos šalių gyventojų skaičius – 448 mln.[1] Europos Sąjungos dalis pasaulio bendrajame vidaus produkte 2012 m. buvo apie 23 proc. pagal nominaliąją vertę (16,6 trln. dolerių) ir apie 19 proc. pagal paritetinę perkamąją galią (16,1 trln. dolerių).[9]

Sąjunga priima įstatymus (direktyvas, įstatyminius aktus ir nutarimus) teisingumo ir vidaus reikalų srityse, taip pat formuoja bendrą politiką prekybos,[10] žemės ūkio, žvejybos[11] ir regioninio vystymosi srityse.[12]

Visos ES šalys narės pasižymi aukštu žmogaus socialinės raidos indeksu. 2012 m. Europos Sąjungai buvo įteikta Nobelio taikos premija.[13] Būdama tarptautinės viešosios teisės subjektu Europos Sąjunga turi įgaliojimus dalyvauti tarptautiniuose santykiuose ir sudaryti tarptautines sutartis. Yra suformuota bendra užsienio ir saugumo politika, numatanti užsienio ir gynybos politikos derinimą. Visame pasaulyje veikia nuolatinės diplomatinės ES misijos, veikia atstovybės JTO, Pasaulio prekybos organizacijoje, Didžiajame septynete ir Didžiajame dvidešimtuke. Europos Sąjungos delegacijoms vadovauja Europos Sąjungos pasiuntiniai. Dėl pasaulinės įtakos ES kai kurių apibūdinama kaip kylanti pasaulio supervalstybė.[14][15][16]

Jungtinė Karalystė 2017 m. kovo 29 dieną aktyvavo Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradėjo oficialias derybas dėl išstojimo iš Europos Sąjungos. Tai yra pirmoji valstybė, pasitraukianti iš Bendrijos po to, kai referendume 52 proc. britų išreiškė norą tai padaryti. 2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė galutinai pasitraukė iš sąjungos.

Šalys narės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  Valstybės narės (27)
  Kandidatės, su kuriomis vyksta derybos (4)
  Kandidatės (3)
  Potencialios kandidatės (2)
  Kandidatės, su kuriomis derybos sustabdytos (1)

Dabartinės ES narės:

Sąjungoje dalyvaujančių valstybių skaičius nuo pirmųjų šešių – Belgijos, Vakarų Vokietijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Prancūzijos – iki dabartinių 27 išaugo per keletą plėtimosi etapų: prisijungdamos prie sutarčių, šalys ribojo savo suverenitetą mainais į galimybę būti atstovaujamomis Sąjungos institucijose, kurios veikia bendrų interesų labui.

Norinti įstoti į Europos Sąjungą valstybė–kandidatė turi atitikti Kopenhagos kriterijus, kurie buvo priimti 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje ir patvirtinti 1995 m. gruodį Europos Sąjungos posėdyje Madride. Šie kriterijai apima reikalavimus, kad valstybėje veiktų konkurencinga rinkos ekonomika, būtų pripažįstamos bendros ES taisyklės ir standartai.

1985 m. Europos Bendriją paliko Danijos autonominė teritorija Grenlandija. 2016 m. surengto referendumo valia, Jungtinė Karalystė iš Europos Sąjungos pasitraukė 2020 m. (žr. Brexit). Valstybės išstojimo iš ES procedūrą ir sąlygas nustato Lisabonos sutartis.

Šiuo metu kandidačių statusą turi Albanija, Islandija, Šiaurės Makedonija, Serbija, Turkija, Juodkalnija, Moldova ir Ukraina, nors Albanija ir Šiaurės Makedonija dar nėra pradėjusios stojimo derybų. Bosnija ir Hercegovina įeina į oficialią plėtros programą.[17][18]

Europos Sąjungos raida iki 2020 m. vasario 1 d.
Iškilmės Briuselyje 2004 m. gegužės 1 d., į Europos Sąjungą priėmus dešimt naujų narių

Istorija ir plėtra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Europos Sąjungos istorija ir Europos Sąjungos raida.

1950 m. gegužės 9 d. R. Šumanas (Prancūzijos užsienio reikalų ministras) pateikė idėją apie dviejų Europos valstybių ekonominę sąjungą (Prancūzijos ir VFR). Tai buvo Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPS) pradžia. Europos sąjungos pirmtaką – EAPS – įkūrė šešios valstybės ( Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vakarų Vokietija) 1951 m. balandžio 18 d., Paryžiuje pasirašiusios sutartį, kuri įsigaliojo 1952 m. liepos 23 d. 1957 m. kovo 25 d. šios valstybės pasirašė Romos sutartis (Europos ekonominės bendrijos ir Euratomo), kurios įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. 1967 m. įsteigiamos šios bendros institucijos – Europos parlamentas (asamblėja), Europos komisija ir Europos taryba.

1973 m. sausio 1 d. prie Bendrijos prisijungė Airija, Danija, Jungtinė Karalystė. 1981 m. sausio 1 d. – Graikija. 1986 m. sausio 1 d. – Ispanija, Portugalija.

Griuvus Geležinei uždangai ir susivienijus Vokietijai, 1990 m. spalio 3 d. ES prasiplėtė ( Rytų Vokietija).

1995 m. sausio 1 d. į ES įstojo Austrija, Suomija ir Švedija.

2004 m. gegužės 1 d. ES narių gretas papildė Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Dar po trejų metų, 2007 m. sausio 1 d., – Bulgarija, Rumunija.

Paskutinė 2013 m. liepos 1 d. prisijungė Kroatija.

Oficialios kandidatės
Šalys, kurioms dar nesuteiktas oficialių kandidačių statusas
Sustabdė (įšaldė) narystės siekimą
Pasitraukė iš ES

Valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Europos Sąjungos institucijos.

Komisija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Europos komisija.

Europos Komisija yra Sąjungos vykdomasis organas, įstatymų leidžiamoji valdžia, atsakinga už kasdienę jos politiką. Komisija atstovauja visai Europos Sąjungai ir oponuoja Vadovų Tarybai, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai, ginantys savo valstybių nacionalinius interesus. Komisija taip pat reguliuoja Europos integraciją, jai atstovauja po vieną eurokomisarą iš kiekvienos šalies narės, taigi jų šiuo metu yra 27.[19]

Komisijos pirmininką ir komisarus skiria Vadovų Taryba, tačiau tiek vadovą, tiek pačią Komisiją dar turi patvirtinti Parlamentas.

Parlamentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Parlamento salė Strasbūre
Pagrindinis straipsnis – Europos parlamentas.

Europos Parlamentas sudaro pusę Sąjungos įstatymų leidžiamojo organo. 751 jo narius (europarlamentarus) kas penkeri metai tiesiogiai renka ES piliečiai. Nors Europos Parlamento nariai yra renkami nacionaliniu pagrindu, Parlamente jie sudaro daugiau politines nei tautines grupes. Kiekviena ES priklausanti valstybė turi atitinkamą vietų skaičių Parlamente (jis priklauso nuo šalies dydžio, neoficialiai – ir dėl įtakos). Parlamentas ir Taryba kuria bei leidžia įstatymus bendradarbiaudami, o atskirose politinėse sferose – vieningu sutarimu. Parlamentas taip pat turi teisę atmesti Komisijos sprendimus ar netvirtinti Europos Sąjungos biudžeto. Europos Parlamentui vadovauja ir jam atstovauja Parlamento pirmininkas. Pirmininką ir vicepirmininkus kas 2,5 metų renka Parlamentas.

Deputatų skaičiaus pasiskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo ženklas, skirtas Lietuvos priėmimui į Europos Sąjungą. Bernotai, Vilniaus rajonas
Europos parlamento iškaba Europos Sąjungos kalbomis
  Rug.
1952
Kov.
1957
Sau.
1973
Bir.
1979
Sau.
1981
Sau.
1986
Bir.
1994
Sau.
1995
Geg.
2004
Bir.
2004
Sau.
2007
Bir.
2009
Geg.

2014

Vokietija 18 36 36 81 81 81 99 99 99 99 99 99 96
Prancūzija 18 36 36 81 81 81 87 87 87 78 78 72 74
Italija 18 36 36 81 81 81 87 87 87 78 78 72 73
Belgija 10 14 14 24 24 24 25 25 25 24 24 22 21
Nyderlandai 10 14 14 25 25 25 31 31 31 27 27 25 26
Liuksemburgas 4 6 6 6 6 6 6 8 6 6 6 6 6
Jungtinė Karalystė     36 81 81 81 87 87 87 78 78 72 73
Danija     10 16 16 16 16 16 16 14 14 13 13
Airija     10 15 15 15 15 15 15 13 13 12 11
Graikija         24 24 25 25 25 24 24 22 21
Ispanija           60 64 64 64 54 54 50 54
Portugalija           24 25 25 25 24 24 22 21
Švedija               22 22 19 19 18 20
Austrija               21 21 18 18 17 18
Suomija               16 16 14 14 13 13
Lenkija                 54 54 54 50 51
Čekija                 24 24 24 20 21
Vengrija                 24 24 24 20 21
Slovakija                 14 14 14 13 13
Lietuva                 13 13 13 12 11
Latvija                 9 9 9 8 8
Slovėnija                 7 7 7 7 8
Kipras                 6 6 6 6 6
Estija                 6 6 6 6 6
Malta                 5 5 5 5 6
Rumunija                     36 33 32
Bulgarija                     18 17 17
Kroatija 11
Iš viso 78 142 198 410 434 518 567 626 788 732 786 732 751

Vadovų taryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Europos Vadovų Taryba.

Europos Sąjungai politiškai vadovauja Europos Vadovų Taryba, kurią sudaro Sąjungai priklausančių šalių vadovai ir Komisijos pirmininkas. Šalis narė gali pasirinkti, ką išrinkti sau atstovauti – valstybės ar vyriausybės vadovą – pavyzdžiui, prezidentą arba ministrą pirmininką. Taryba susitinka mažiausiai keturis kartus per metus viršūnių susitikimuose, jai vadovauja pirmininkaujančios ES valstybės atstovas. Šios ES institucijos nereikėtų painioti su Europos Taryba, kuri yra tarpvyriausybinė organizacija, nepriklausoma nuo Europos Sąjungos.

Politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Du pagrindiniai Europos Sąjungos tikslai yra šalių integracija ir plėtra. Pastarasis uždavinys – labiausiai politikuotas dalykas, mat jos rėmėjai, pavyzdžiui, Europos Komisija, teigia, jog Sąjunga skatina demokratinę santvarką ir atskirų valstybių ekonomiką, o priešininkai baiminasi, kad ES gali tapti sunkiai valdoma dėl skirtingų kultūrų poveikio ir politinės sistemos galimybių. Viešoji ir kai kurių politinių partijų nuomonė šiuo klausimu tapo gana skeptiška po 2004-ųjų, kai per metus, tiesiog impulsyviai ir mažai teatsižvelgiant į teisės aktus bei kitus kriterijus, buvo priimta dešimt naujų narių. Norinčios įstoti į Sąjungą Turkijos atžvilgiu, tai komplikuota situacija.

Euroskeptikai nerimauja ir dėl paties integracijos proceso, mat pasak jų, ilgainiui, Sąjungą sudarančios šalys galėtų prarasti suverenumą.

2004 m. valstybių vadovai ir ES institucijos priėmė Europos Konstituciją. Tačiau ji neįsigaliojo dėl referendumų Nyderlanduose bei Prancūzijoje, kai viešoji tų šalių gyventojų nuomonė jai nepritarė. Tuomet ratifikavimo procesas buvo nutrauktas. 2007 m. spalį Europos lyderiai parengė naują Lisabonos sutartį, kurią praktiškai sudaro buvusios Europos Konstitucijos turinys, tik pašalinti kai kurie konstituciniai terminai ir kiti smulkūs elementai. Jos ratifikavimas numatomas baigti 2009-aisiais. Priėmus Reformų sutartį, ji suteiktų Tarybai didesnės galios balsuojant, o Parlamentui – daugiau įgaliojimų. Sutartis taip pat pakeistų ES kolonų struktūrą. Europos Sąjunga vaidintų didesnį pasaulinį vaidmenį, t. y. pagalba bei kitais klausimais padėtų ne tik tarpvyriausybiniu Sąjungos narių lygiu.

Pasirašyta
Įsigaliojo
Dokumentas
1948
1948
Briuselio sutartis
1951
1952
Paryžiaus sutartis
1954
1955
Pakeista Briuselio sutartis
1957
1958
Romos sutartys
1965
1967
Sujungimo sutartis – Briuselio sutartis
1975
N/A
Europos Vadovų Tarybos išvados
1985
1985
Šengeno sutartis
1986
1987
Suvestinis Europos aktas
1992
1993
Mastrichto sutartis
1997
1999
Amsterdamo sutartis
2001
2003
Nicos sutartis
2007
2009
Lisabonos sutartis
                         
Europos Sąjungos ramsčiai  
Europos Bendrijos  
Europos atominės energetikos bendrija (EURATOM)
Europos anglių ir plieno bendrija Sutartis baigė galioti 2002 m. Europos Sąjunga (ES)
    Europos ekonominė bendrija
        Šengeno taisyklės   Europos Bendrija (EB)
    TREVI Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse  
  Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose
          Europos politinis bendradarbiavimas Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP)
Nekonsoliduoti organai Vakarų Europos Sąjunga (VES)    
Sutartis nutraukta 2011 m.  
                         

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Sąjungoje gyventojų skaičius 2023 m. buvo 448 milijonai žmonių.[1] 2015 m., dar JK esant ES nare, registruota 5,1 mln. 000 gimimų. Migracijos neto 2013 metais ES siekė +653 100. 2010 m. gyveno 47,3 milijonų žmonių, kurie gimė ne savo gyvenamoje ES šalyje. Tai sudarė 9,4 % visos ES populiacijos. Iš jų 31,4 milijonai (6,3 %) gimė ne ES, o 16 milijonų (3,2 %) gimė kitoje ES šalyje. Daugiausiai gyventojų, kurie gimę už ES ribų, 2011 m. gyveno Vokietijoje (6,4 mln.), Prancūzijoje (5,1 mln.), Ispanijoje (4,1 mln.), Italijoje (3,2 mln.) ir Nyderlanduose (1,4 mln.).[20] 2017 m. apie 825 000 asmenų įgavo Europos Sąjungos šalies piletybę. 2017 m. daugiausia migrantų atvyko iš Maroko, Albanijos, Indijos, Turkijos ir Pakistano.[21] – iš viso 2,4 milijonų imigrantų iš ne ES šalių.[22][23]

Kalbos, turinčios daugiausia šnekančiųjų – anglų, vokiečių, prancūzų, italų ir ispanų. Kitomis kalbomis šneka mažiau nei 10% ES gyventojų.

Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo 17 straipsnyje rašoma, kad ES „gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę“ ir „filosofinių ir nereliginių organizacijų statusą, nustatytą nacionalinėje teisėje.“[24] Taip pat Europos Sąjungos sutarties preambulėje yra žodžiai: „Semdamiesi įkvėpimo Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo“[25], neminint konkrečios religijos ar Dievo. Kita vertus, absoliuti dauguma ES gyventojų (71,6%) priklauso krikščionių bažnyčiai (tarp jų daugiausia katalikų (45,3%) ir protestantų (11,1%)). Antra pagal dydį grupė – netikintys, įskaitant agnostikus ir ateistus.[26]

Socialinė ir aplinkosauginė politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Sąjunga nuo seno stengėsi amortizuoti laisvosios rinkos poveikį užtikrindama darbuotojų teises ir stengdamasi apsaugoti Europos Sąjungą nuo socialinio dempingo ir aplinkosauginio dempingo. Europos Sąjungoje priimti įstatymai (Darbo laiko direktyva ir Poveikio aplinkai direktyva), kuriais siekiama užtikrinti adekvačius darbo ir aplinkosaugos standartus. Europos Sąjunga taip pat koordinuoja šalių narių socialinės apsaugos ir sveikatos sistemas tam, kad būtų palengvintas laisvas piliečių judėjimas ir būtų prieiga prie socialinės apsaugos ir sveikatos paslaugų kitose šalyse narėse. Socialinę apsaugą reguliuoja šios direktyvos: Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose (86/378/EEB), Direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (79/7/EEC), Direktyva dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (1408/71/EC) ir and kitos.

Europos socialinė chartija yra pagrindinė organizacija, atsakinga už socialines Europos piliečių teises.

Europos Sąjungos struktūriniai fondai remia vystymąsi tuose Europos Sąjungos regionuose (daugiausia pietinėje ir centrinėje Europoje), kurie išsivystymu atsilieka nuo bendrijos vidurkio.[27] Taip pat fondai teikia skubią pagalbą, paramą kandidatėms šalims, su tikslu padėti pasiekti atitikti standartus (tarp jų PHARE, Pasirengimo narystei struktūrinės politikos programa ir Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa), paramą Nepriklausomų valstybių sandraugai (per Techninę pagalbą Nepriklausomų valstybių sandraugai). Iš pastarosios išsivystė „EuropAid“ bendradarbiavimo tarnyba, teikianti paramą ne tik Europoje esančioms valstybėms.

Europos Sąjunga skiria vis didesnį dėmesį aplinkosaugai. Tai iš esmės skiriasi nuo laikotarpio, kai buvo įkurta Europos ekonominės bendrija ir kuomet nebuvo jokios aplinkosauginės politikos.[28] Teisinė ES aplinkosaugos politikos bazė buvo įsteigta priėmus Suvestinį Europos aktą 1987 m.[29] Nuo to laiko sukurta didelė įstatyminė bazė, apimanti aplinkosaugą ir tokias ekologines problemas, kaip oro užterštumas, vandens kokybė, atliekų tvarkymas, aplinkos saugojimas ir cheminių junginių, pramonės sukeliamų pavojų ir biotechnologijos reguliavimas.[28] Europos aplinkosaugos politikos instituto skaičiavimais, aplinkosauginę teisę sudaro daugiau nei 500 direktyvų, reglamentų ir sprendimų, o aplinkosaugos politika tampa kertine Europos Sąjungoje.[29]

Pradžioje ES aplinkosauginė politika koncentravosi į Europą. Pastaraisiais metais ES pademonstravo lyderystę pasauliniame aplinkos valdyme, pvz., kuomet ES užtikrino Kioto protokolo ratifikaciją ir įsigaliojimą nepaisant JAV nepritarimo šiam protokolui. Tarptautinį aspektą atspindi ES Šeštoji aplinkos veiksmų programa,[30] kurioje pripažįstama, kad šios užsibrėžti tikslai gali būti pasiekti tik tokiu metu, jei esminiai tarptautiniai susitarimai yra aktyviai palaikomi ir tinkamai įgyvendinami tiek ES, tiek pasauliniu mastu. Lisabonos sutartyje lyderystės ambicijos dar labiau pabrėžiamos.[28] ES teisė atliko svarbų vaidmenį gerinant buveinių ir rūšių saugojimą bei oro, vandens kokybę bei atliekų tvarkymą Europoje.[29]

Klimato kaitos mažinimas yra vienas prioritetų ES aplinkosauginėje politikoje. 2020 m. išsikėlė tikslą tapti klimatui neutraliu žemynu iki 2050 metų, drastiškai mažinant iškastinio kuro vartojimą energetikoje ir pramonėje, užtikrinant pastatų energetinį efektyvumą ir panaudojant moderniąsias technologijas.[31] Diskusijos dėl tokio tikslo išsikėlimo vyko dar 2018–2019 metais, tačiau pradžioje tam priešinosi Čekija, Estija, Vengrija ir Lenkija.[32]

ES veikia taršos leidimų prekybos sistema, taip siekiant sumažinti anglies dvideginio emisijas ekonomikoje.[33] Kasmet skelbiama Europos žalioji sostinė – apdovanojami miestai, didelį dėmėsį skiriantys aplinkai, energetiniam efektyvumui, gyvenimo kokybei ir siekiantys tapti išmaniaisiais miestais.

2021 m. ES kartu su JAV pažadėjo iki 2030 m. sumažinti metano emisijas 30%. Šio pažado įgyvendinimas būtų reikšmingas klimato kaitos mažinimui.[34]

2017 m. ES buvo atsakinga už 9,1% šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų pasaulyje,[35] nors ES gyventojų skaičius sudarė kiek daugiau nei 6,7% viso pasaulio gyventojų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Briuselyje vyksta neeilinės sesijos, komitetų ir frakcijų posėdžiai.
  1. 1,0 1,1 1,2 „Population on 1 January“. ec.europa.eu. Eurostat. Nuoroda tikrinta 12 July 2023.
  2. 2,0 2,1 2,2 „World Economic Outlook Database, October 2022 (EU countries)“. IMF.org. Tarptautinis valiutos fondas. Nuoroda tikrinta 2022-09-14.
  3. Europos Sąjunga. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-12-03.
  4. Райзберг Б. А., Лозовский Л. Ш., Стародубцева Е. Б. Современный экономический словарь. – 5-е изд., перераб. и доп. – М.: ИНФРА-М, 2006.
  5. https://mpra.ub.uni-muenchen.de/27179/1/MPRA_paper_27179.pdf
  6. https://academic.oup.com/isr/article-lookup/doi/10.1111/j.1468-2486.2012.01136.x
  7. „European Commission: Internal Market“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
  8. „Activities of the European Union: Internal Market“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
  9. „World Economic Outlook Database“. Tarptautinis Valiutos Fondas. 2013 m. balandžio mėn. Suarchyvuota iš originalo 2013-09-15. Nuoroda tikrinta 2013-08-27.
  10. „Common commercial policy“. Glossary. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
  11. „Consilium: Agriculture and Fisheries“. Consilium. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
  12. „Activities of the European Union: Regional Policy“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-09-08.
  13. „EU collects Nobel Peace Prize in Oslo“. BBC News. 2012 m. gruodžio 10 d. Nuoroda tikrinta 2013 m. birželio 3 d..
  14. McCormick 2007.
  15. Rifkin, Jeremy (2004). The European Dream. Polity Press. ISBN 1-58542-345-9.
  16. Moravcsik, Andrew (2009). „Europe: The quiet superpower“. French Politics. 7 (3–4): 403–422. doi:10.1057/fp.2009.29. ISSN 1476-3419. S2CID 143049416.
  17. „Candidate and Potential Candidate Countries“. European Commission. Europa portal. Suarchyvuota iš originalo 2011-08-22. Nuoroda tikrinta 2010-11-03.
  18. ES suteikė kandidatės statusą Ukrainai ir Moldovai, Nuoroda tikrinta 2022-06-24
  19. [1]
  20. 6.5% of the EU population are foreigners and 9.4% are born abroad, Eurostat, Katya VASILEVA, 34/2011.
  21. „Acquisition of citizenship statistics“. www.ec.europa.eu. Eurostat. 2019 m. kovo mėn. Nuoroda tikrinta 2019 m. gegužės 4 d..
  22. „Migration and migrant population statistics“. Eurostat. 2019 m. kovo mėn.
  23. „Migration and migrant population statistics“ (PDF). Eurostatas. 2019 m. kovo mėn.
  24. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija
  25. Europos Sąjungos sutarties suvestinė redakcija
  26. „DISCRIMINATION IN THE EU IN 2015“. Eurobarometras. 437. Europos Sąjunga: Europos Komisija. 2015. Suarchyvuotas originalas 2020-03-14. Nuoroda tikrinta 2017 m. spalio 15 d. – via Leibnico socialinių mokslų institutas.
  27. Select Committee on European Union (2008). „Chapter 2: The European Union Structural and Cohesion Funds“. Nineteenth Report. Nuoroda tikrinta 2012 m. vasario 28 d..
  28. 28,0 28,1 28,2 Jordan & Adelle 2012.
  29. 29,0 29,1 29,2 Europos aplinkosaugos politikos institutas (Institute for European Environmental Policy) (2012) Manual of European Environmental Policy, Earthscan, Londonas.
  30. „EUR-Lex – l28027 – EN – EUR-Lex“. eur-lex.europa.eu.
  31. Committing to climate-neutrality by 2050: Commission proposes European Climate Law and consults on the European Climate Pact
  32. „EU summit deadlock over top jobs and climate discord“. 2019 m. birželio 21 d.
  33. „EU Emissions Trading System (EU ETS)“. Climate Action – European Commission. 2016 m. lapkričio 23 d.
  34. Harvey, Fiona (2021 m. rugsėjo 17 d.). „US and EU pledge 30% cut in methane emissions to limit global heating“. The Guardian. Nuoroda tikrinta 2021 m. spalio 8 d..
  35. „Global Emissions“. Center for Climate and Energy Solutions. Nuoroda tikrinta 2020 m. lapkričio 11 d..

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Europos Sąjunga
  • Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: Europos susivienijimas ir Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje (redaktoriai Klaudijus Maniokas, Ramūnas Vilpišauskas, Darius Žeruolis). – Vilnius: Eugrimas, 2004. – 519 p.: iliustr. – ISBN 9955-501-64-2
  • Europos Sąjungos portalas