Baltų mitologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

    
Baltų religija

Baltic Cross.JPG

Pagrindai

Baltų religija
Baltų mitologija
Prūsų mitologija · Lietuvių mitologija · Latvių mitologija

Pagrindinės dievybės

Perkūnas · Gabija · Žemyna · Dievas
Patulas · Pikuolis · Patrimpas
Laima · Medeina · Velnias

Šventvietės, apeigos

Alka · Romovė · Šventoji giraitė
Krivis · Vaidilutės · Krivulė

Rekonstrukcija

Baltų neopagonybė
Romuva · Dievturyba · Druwi

Baltic Cross.JPG

Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Čia pateikiama senovės baltų mitologinių vaizdinių sistema. Visiems baltams bendros mitologijos neišliko, ji tik iš dalies rekonstruojama pagal atskiras mitologines sistemas:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Seniausios žinios apie baltų mitologiją yra iš akmens amžiaus – archeologai prie Baltijos yra aptikę apeiginę lazdą su pavaizduota briedės galva, prie Biržulio ežero – šamano apgalvį iš žvėrių dantų, amuletus prie Kretuono ežero. Rašytinių duomenų apie laidojimo apeigas, yra iš I amžiaus pabaigos. Tacitas, aprašydamas aisčius (juos dauguma tyrinėtojų laiko baltų tauta), sako, kad jie garbina dievų motiną ir kaip skiriamąjį ženklą nešioja šerno atvaizdą.

Žinių apie baltų mitologiją pateikė įvairių tautų keliautojai, misionieriai, geografai: Vulfstanas (IX amžius), Adomas Brėmenietis (XI amžius), al Idrisijus (XII amžius), popiežius Inocentas III (XII amžius). Jų yra XII-XIII amžiaus istoriniuose dokumentuose: Kryžiuočių ordino sutartyse su prūsais, eiliuotoje Livonijos kronikoje, Henriko Latvio Livonijos kronikoje, lenkų metraščiuose, Rusijos ir Lietuvos metraščiuose. Vėlesni šaltiniai: Petro Duisburgo (XIV amžius), J. Dlugošo (XV amžius), S. Grunau, M. Mažvydo, M. Daukšos, J. Bretkūno, M. Strijkovskio, J. Lasickio (visi XVI amžiaus), M. Pretorijaus (XVII amžius), G. F. Stenderio (XVIII amžius) raštai. Duomenų apie baltų mitologiją yra lietuvių ir latvių tautosakoje, tautodailėje, baltų kalbose.

Bendri bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausi baltų mitologijos bruožai išryškėja per pagrindines semantines priešpriešas, kurias sudaro erdvės, laiko, socialiniai, vertinamieji pasaulio požymiai, palankūs ir nepalankūs žmogui. Pagal mitologijos personažų funkcijas, jų individualizacijos laipsnį ir svarbą žmogui skiriami keli baltų mitologijos lygmenys:

I lygmuo – jam priklauso aukščiausieji dievai, įeinantys į visiems baltams bendrą panteoną ir mitinius siužetus. Vyriausias yra Dievas, gyvenantis danguje. Prūsų panteone jis vadinamas Ukapirmu. Po jo eina griausmavaldis Perkūnas. Jis pavaldus Dievui, nuo jo priklausantis, bet kartais yra senesnis už jį (latvių Vecais Tēvs – Senasis Tėvas). Dievas turi vaikų, sūnų (liet. Dievo sūneliai, latv. Dieva dēli, greta Perkūno sūnūs – Pērkona dēli). Su jais susiję archajiški vaizdiniai, kilę iš indoeuropiečių dieviškųjų dvynių kulto. Latvių liaudies dainose išliko motyvų, siejančių Dievo vaikus su kitų tautų dievinamais dvyniais – graikų Dioskūrais, indų Ašvinais. Dievo sūnūs įsimyli Dievo dukterį (liet. Saulės duktė, latv. Saules meita). Dievo sūnūs įkūnija vaisingumą, siejami su žemdirbystės kultu. Agrarinė dvynių mito simbolika paaiškinama dvigubos varpos – dvigubo vaisiaus – ritualine svarba (liet. dvilypis, kemerys, latv. jumis – žodis, kilęs iš seno indoeuropietiško dieviškųjų dvynių pavadinimo).

Kaip aktyviausias, rūsčiausias ir galingiausias mitinis personažas veikia griausmo ir žaibo dievas Perkūnas, įkūnijantis karinę ir netiesiogiai ūkinę (susijusią su vaisingumu) funkciją. Jam priešingas yra Velnias, kurio kultas turi ryšio su galvijais žymių. Tai senos indoeuropietiškos tradicijos tąsa – pomirtinis pasaulis įsivaizduojamas kaip ganykla. Velnias susijęs su apatiniu pasauliu, mirtimi ir drauge su vaisingumu. Perkūnas persekioja savo priešininką, gyvenantį žemėje. Kartais tautosakoje pasakojama Perkūno rūstybės priežastis – Velnio ryšys su griausmavaldžio žmona, jos ir žmonių galvijų pagrobimas. Perkūnas turi padėjėją Kalvį.

Kitas archajiškas mitas, kurio fragmentų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje – Saulės ir Mėnulio dangiškos vestuvės. Lietuvių liaudies dainoje „Mėnulio svotba“ Perkūnas perkerta Mėnulį kardu (mėnulio dilimo paaiškinimas) už tai, kad šis, pamilęs Aušrinę, sulaužė ištikimybę Saulei. Kitame, tautosakoje išlikusiame, mite Aušrinė (rytmečio žvaigždė, latv. Austra) yra Perkūno žmona, kurią jis už neištikimybę nutrenkia į žemę ir ji pavirsta chtonine deive. Latvių ryto žvaigždė Auseklis, Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės (latv. Zvaigznes) sudaro dangiškąją šeimyną.

Individualiausia I lygmenyje atrodo prūsų mitologija. Jų panteonas labiausiai sutvarkytas, jo personažai (vien tik vyriški) diferencijuoti ne tik pagal funkcijas, bet ir pagal išorę. Šiam lygmeniui priklauso 10 dievų: Dievas ir Perkūnas, Patrimpas (upių ir šaltinių dievas), Autrimpas (jūros dievas), Patulas (požemio dievas), Pergubris (pavasario, augalijos dievas), Puškaitis (žemės, šeivamedžio personifikacija), Aušautas (išlikimo, gyvybės dievas), Pilvytis (turtų nešėjas). Vėliau šis prūsų panteonas pakito: Dievas gavo epitetą Ukapirmas, kuris vėliau virto jo vardu, Trimpas pasidalijo į Patrimpą ir Autrimpą, Patulas gavo Pikulo vardą, o Pikulas susidvejino i Pikulą ir Poklių, panteone atsirado naujas dievas Svaikstikas, susijęs su saule ir jos šviesa. „Tvarka“ pagrįsta tuo, kad yra mažai šaltinių – mažiau šaltinių mažiau prieštarauja vienas kitai.

Žinių apie lietuvių mitologijos I lygmenį maža, jos padeda rekonstruoti tik dalį sistemos. Voluinės metraštyje minimas Nunadievis, kitaip Andajas – aukščiausiasis dievas, pagal kitą interpretaciją – namų dievas; Perkūnas griaudėtojas; Teliavelis – dieviškasis kalvis, Perkūno padėjėjas. Kitų XIII a. šaltiniuose minimų dievybių vieta ir funkcija nėra pakankamai aiškios – kalės pavidalo deivės Žvorūnės, miško šeimininkės Medeinos. Iš XVI a. (pradedant M. Mažvydu) ir vėlesnių duomenų žinoma: žemės deivė Žemyna, jos brolis Žemėpatis, laimės deivė Laima, vėjo dievas Bangpūtys. Dar mažiau duomenų yra apie latvių I lygmens panteoną, bet ir čia nekelia abejonių poros – Dievo ir Perkūno – buvimas ir jų priešprieša. Galimas dalykas, kad Žemės motina (latv. Zemes māte) kadaise įėjo į pagrindinio mito siužetą.

II lygmuo – sudaro dievybės, susijusios su ūkio darbų ciklais, su žmonių tikslais, priderintais prie sezoninių apeigų. Jam, matyt, priklausė didelė dalis Strijkovskio, Lasickio ir Pretorijaus minimų lietuvių dievybių, tik jų vardai užrašyti netiksliai, dažnai klaidingai, funkcijos nusakomos nepatikimai, daugelis jų tėra dvasios.

III lygmuo – galėjo apimti mitinius personažus, atliekančius abstrakčiausias funkcijas, pvz., Laimė – dalia, Giltinė – mirtis arba personažus, žinomus pirmiausia iš tautosakos: Saulė, Mėnulis, Aušrinė, Dangaus Kalvis, Žvaigždės ir kt., taip pat personažus, įeinančius į Saulės šeimą, ir pan.

IV lygmuo – personažai daugiausia yra mitologizuotos istorinės tradicijos pradininkai. Tai Vaidevutis ir Prutenis, Šventaragis, Krivis, Lizdeika.

V lygmuo – apima pasakų personažus ir dvasias – miško, vandens, laukų ir kt. vietų šeimininkus. Tai Lauksargis, Medeina, Gabija (personifikuota ugnis), Vėjopatis.

VI lygmuo – jam priklauso neindividualizuotos ir dažnai neantropomorfizuotos dvasios, sudarančios ištisas klases. Tai prūsų barzdukai, lietuvių kaukai, laumės, raganos, vilktakiai, milžinai, latvių dvasios motinos – vandens (Ūdens māte), jūros (Jūras māte), miško (Meža māte, yra ir Miško tėvas – Meža tēvs) ir kt. Čia reiktų priskirti ir mitologizuotus meškos, vilko, gyvatės vaizdinius.

VII lygmuo – apima mitologizuotos hipostazės žmogų – kaip turintį sielą, dvasią ir kaip ritualo dalyvį. Šiam lygmeniui priklauso įvairių kategorijų žyniai, vaidilos – visa, kas susiję su ritualu, šventėmis – įvairūs ritualiniai simboliai ir daiktai, šventos vietos, šventyklos.

Baltų krikštas tik prislopino baltų mitologijos galią, ji dar ilgai reiškėsi tautosakoje, magijoje, buityje, didelę įtaką darė XIX ir XX a. pradžios lietuvių ir latvių kultūrai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]