Vilnia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie Vilniaus miesto dalį žr. Naujoji Vilnia. Apie matematinių funkcijų klasę žr Vilnelė (matematika).
Vilnia
Vilnia Vilniuje
Vilnia Vilniuje
Ilgis 79,6 km
Baseino plotas 623,5 km²
Vidutinis debitas 5,63 m³/s
Ištakos Vilniaus rajonas
Žiotys Neris
Šalys Lietuva
Commons-logo.svg Vikiteka: VilniaVikiteka

Vìlnia (arba Vilnelė; baltarusiškai – Вілейка) – upė rytinėje Lietuvoje. Ištakos – netoli Vindžiūnų kaimo, 5 km į pietus nuo Šumsko. Upės ilgis – 79,6 km[1], baseino plotas – 624 km², iš jo Lietuvoje − 551 km². Vilniuje įteka į Nerį. Žymiausios vietos − Belmonto kriokliai ir Pūčkorių atodanga.

Vilnelė žiemą
Vilnia Gedimino kalno papėdėje.
Vilnios (deš.) ir Neries santaka Vilniuje, ties Taikomosios dailės muziejumi
Vilnelė tarp Belmonto ir Markučių
Vilnelė prie Šv. Onos bažnyčios.

Rytinėje Vilniaus miesto dalyje prie Vilnelės įkurtas Pavilnių regioninis parkas.

Prie Vilnelės telkšo didesni Belmonto, Margių, Rokantiškių tvenkiniai.

Legenda[taisyti | redaguoti kodą]

Anot „Lietuvos metraščio“, legendinis lietuvių didysis kunigaikštis Šventaragis prisakęs visus Lietuvos didžiuosius kunigaikščius deginti Šventaragio slėnyje − kur Vilnelė įteka į Nerį.

Vilnios baseinas[taisyti | redaguoti kodą]

Vilnia prasideda trys kilometrai į šiaurryčius nuo Medininkų. Apie 12 km Vilnia teka Lietuvos − Baltarusijos siena. Čia Vilnia vingiuoja per supelkėjusius smėlius.

Visi dešinieji Vilnios aukštupio intakai yra melioruoti kaip ir didžiausias dešinysis intakas − Taurija. Nuo Medininkų aukštumos besileidžiantys kairieji Vilnios intakai (Kena, Kuosinė, Rūkainė, Vaičia, Šiaudinė) drenuoja priemolingus darinius.

Vilnios baseino plotas 624 km², iš jų 17 km² užima pelkės. Vagos nuolydis, aukštupyje siekęs 0,6−0,3 %, tolydžio mažėja iki 0,03 %. Upės nuolydis žemupyje siekia 0,4 %. Vilnia nuo versmių iki žiočių nusileidžia 124,6 m. Vagos vidutinis vingiuotumas yra 1,49.

Į Vilniaus centrą upė atsrūva tarytum kalnų upokšnis, kuriame daug kur kyšo stamboki rieduliai, dėl kurių sąvartų susidariusios rėvos verčia vandenį sūkuriuoti, gurgti. Upėje pasitaiko dviejų metrų gilumo sietuvų, nors šiaip ji yra nesunkiai perbrendama, nes tėra tik 0,4 iki 0,7 metrų gylio [2].

Vilnios baseiną sudaro Medininkų aukštuma, Lyglaukio ir Veliučionių moreninis masyvas, Sapieginės erozinis kalvynas. Į pietinę bei vakarinę Vilnios baseino dalį yra įsiterpusi Ašmenos aukštuma. Baseino teritorijoje yra:

Baseino teritorijoje vyrauja lygumos, ramus reljefas su velėniniais jauriniais priemolių bei jauriniais šilaininiais smėlių dirvožemiais. Litologiją sudaro fliuvialiniai ir eroziniai deliuviniai dariniai (priesmėliai, smėliai, priemoliai).

Vilnia pasižymi simetrišku baseinu, kurį subalansuoja intakai Kena (ilgis 24 km, baseino plotas − 177 km²) ir Taurija (ilgis 13 km, plotas − 45 km²). Upelių ilgesnių kaip 3 km iš viso yra apie 100, jų bendras ilgis 311 km. Kanalizuotų vagų palyginti nedaug − apie 20 %. Pats žemupys ties Pilies kalnu Vilniuje yra kanalas. Senoji vaga, pagal istoriką A. Kirkorą, įtekėjo į Nerį ties Mokslų akademijos bibliotekos pastatu.

Upė, nuolat gaudama visokio vandens, žemupyje savo vagą išplatina iki 10−15 m, o vidutinis debitas jos žiotyse siekia 5,4 m³/s. Vandens lygis per metus svyruoja vidutiniškai 120 cm. Praeitame šimtmetyje Vilnioje būdavo dideli potvyniai. Vidutinis kritulių kiekis tenkantis Vilnios baseinui yra nuo 600−700 mm per metus. Baseinas pasižymi dideliu miškingumu ir lengvais gruntais [2].

Daug žalos Vilnios aplinkai, miškams, netgi reljefui prie Vilnios daro žmogus. Daugelio sodybos, pavyzdžiui, pakeliui į Rokantiškių kapines, primena šiukšlynus. Nuo stačių šlaitų metamos šiukšlės, šlaitai neapsodinti, čia pilna žemės žaizdų. Visa tai turi didelę įtaką vandens cheminės sudėties formavimuisi. Nors upė teka labai urbanizuota teritorija, ji priklauso palyginti mažai užterštų upių grupei. Antropogeninis upės poveikis ypač ryškus tam tikroms upės dalims. Labiausiai teršiamas žemupys, kuriame pagrindiniai teršėjai yra Naujosios Vilnios ir Vilniaus miestai bei jų nutekamieji buitiniai ir pramoniniai vandenys. Todėl čia pastebėtas ryškus vandens kokybės pablogėjimas − BDS5 siekė 1,7 mg/l, bendras azotas padidėjo iki 1,6 mg/l, fosfatai − 0,071 mg/l [3].

Flora ir fauna[taisyti | redaguoti kodą]

Antys Vilnelėje.

Vilnios augalijai didelę įtaką turi hidraulinės patvankos ir rėvos. Štai smėlingo grunto patvankose augalija negausi, o akumuliacinėse rėvose, kur vyrauja žvyrai, gargždai, rieduliai, ji − švelnesnė. Vilnios upės augalų pasiskirstymui didelę reikšmę turi vagos litologija. Pvz., smėlingose priekrantės juostose 0,1−0,5 m gylio atkarpose vyrauja paprastoji lūgnė, neužmirštuolė, paprastoji monažolė, plūdinė kurklė, kanalinė elodėja, viksvos ir t. t. Tarpinėse ir giluminėse juostose žvyringame, gargždingame, riedulingame akumuliacinių rėvų dugne 0,5−1,0 m gylyje dažnai pasitaiko plūdinė kurklė, permautalapė plūdė, šukinė plūdė, varpuotoji plunksnalapė ir kt[4].

Mokslininkė J. Kostkevičienė ištyrė Lietuvos upių ir upelių fitoplanktoną. Vilnios upėje dominavo Planktothrix agardhii (skyrius Cyanophyta) Aulacoseira islandica, Fragillaria capucina, F. crotonencis, Diatoma vulgaris, Synedra ulna, Melosira varians, Navicula capitata, Navicula cryptocephala, Rhoicosphenia abbreviata (skyrius Bacillariophyta), Crucigenia rectangularis, Dictyosphaerium ehrenbergianum, Pandorina boryanum, Pandorina duplex (skyrius Chlorophyta) [5].

Vilnia yra šaltavandenė upėtakio tipo pietryčių Lietuvos upė. Vilnios upėje vyksta atkuriamasis lašišinių žuvų veisimas ir monitoringas. Monitoringo stotyje (žemiau Mickūnų, žemiau Naujosios Vilnios patvankos, žemiau Belmonto patvankos) buvo įvertinta žuvų bendrijų rūšinė įvairovė ir pasiskirstymas bendrijoje. Nustatyta, jog dažnos ir įprastinės žuvų rūšys yra gružlys, trispyglė dyglė, lydeka, šližys, kūjagalvis, ešerys,kuoja. Vilnios upės žemupyje gausiausios buvo upėtakio, šlakio, šližio ir gružlio populiacijos. Žuvų bendrijose vyravo reofilai, bendrijų struktūra būdinga buvo šaltavandenėms upėms [6].

2001 metų tyrimų rezultatai rodo, jog upėtakių, lašišų ir šlakių gausumas Vilnios upėje kasmet didėja.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "IMPACT OF SMALL HYDRO-POWER PLANTS ON SALMONID FISHES SPAWNING MIGRATIONS." Vilnius University Institute of Ecology. Nuoroda tikrinta 2010-02-24.
  2. 2,0 2,1 K.Kilkus, 1998 m.
  3. Valstybinis vandenų kadastras, 1995
  4. V. Dvareckas, I. Šarkinienė, 1972
  5. J. Kostkevičienė, 2001
  6. V. Kesminas, R. Repečka ir kt., 2000