Lietuvos krikštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Stamps of Lithuania, 2004-19.jpg

Lietuvos krikštas – procesas, kurio metu etninė lietuvių religija buvo pakeista krikščionybe. Oficialiai Lietuva pakrikštyta 1387 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto iniciatyva.

Pirmieji krikštijimo bandymai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos krikštas Vlodzimežo Tetmajero (1861-1923) paveiksle
Nukryžiuotas Jėzus su šv, Marija ir šv. Juozapu. XIV a. feska Vilniaus katedroje
Lietuva krikštą priėmė paskutinė Europoje. Freska Saint-Pierre-le-Jeune bažnyčioje Strasbourge
Lietuvos krikšto jubiliejui skirtas paminklas Plungėje

Kadangi baltų gyvenamieji plotai driekėsi tarp miškų ir pelkių, atokiau nuo ankstyvųjų Europos centrų, bandymai pakrikštyti baltus prasidėjo palyginti vėlai. Patys pirmieji istoriniuose šaltinuose minimi bandymai – nesėkmingos Adalberto ir Brunono misijos prūsų žemėse X a. pab. – XI a. pr. XII a. pab. prasidėjus krikščioniškoms misijoms Latvijoje ir XIII a. Prūsijoje Lietuva išliko vienintelė krikščionybės nepaliesta baltų teritorija. Tačiau plečiantis Lietuvos valstybei į rytus ir susidūrus su jau pakrikštyta Kijevo Rusia, dalis rytų Lietuvos didikų jau tada perėmė stačiatikybę. 1251 m. Lietuvos centralizatoriumi laikomas kunigaikštis Mindaugas politiniais sumetimais priėmė krikščionybę (katalikybę), o 1251 m. liepos 17 d. bule popiežius Inocentas IV Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžią Romos vyskupui. Tačiau po sėkmingo 1260 m. Durbės mūšio Mindaugas grįžo prie lietuvių religijos ir krikščionybės invazija buvo sustabdyta. Vėliau iki pat Vytauto ir Jogailos nei vienas iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nepriėmė krikščionybės, nors dėl to vedė derybas su įvairiomis šalimis. Tačiau dalis didikų, ypač valdžiusių rytines, slaviškąsias LDK žemes priėmė stačiatikybę, LDK teritorijoje veikė visiška tikėjimo laisvė.

Krikšto pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Tikrasis Lietuvos ir jos gyventojų krikštas pradėtas XIV a. pab. 1385 m. kontroversiškai vertinamoje Krėvos sutartyje tuometis Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila įsipareigojo įvykdyti Lietuvos krikštą. 1386 m. vasario 15 d. Vavelio katedroje pakrikštytas pats Jogaila, taip pat karališkosios šeimos nariai (tarp jų Vytautas ir Švitrigaila), Lietuvos didikai, į Vilnių paskirtas vyskupas Andriejus.

1387 m. Jogaila grįžo į Lietuvą ir pradėjo jos gyventojų krikštą. Pirmiausia pakrikštyti Vilniaus ir jo apylinkių didikai, valstiečiai. 1387 m. vasario 17 d. patvirtino bajorams katalikams jų valdomą žemę tėvonijų teisėmis, 1387 m. vasario 22 d. privilegija uždraudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišriose šeimose pastariesiems įsakė priimti katalikybę. Vilniuje sunaikinta romovė, pasak Jano Dlugošo, Jogailos įsakymu buvo užgesinta šventoji ugnis, išverstas aukuras, vietoje jo pastatyta Vilniaus katedra. Pavasarį pradėta Aukštaitijos kristianizacija, imtos steigti parapijos. Bažnyčios įkurtos Vilkmergėje, Lydoje, Maišiagaloje, Krėvoje, Nemenčinėje, Bolcuose ir Gainoje. Krikštytojai pradėjo masinį šventųjų giraičių kirtimą, žalčių užmušinėjimą. Jogaila žmonėms dalino iš Lenkijos atvežtus drabužius, mokė krikščioniškųjų tikėjimo tiesų, vykdė masinį krikštą, suvarydamas žmones į būrius ir kiekvieno būrio žmonėms parinkdamas po tokį patį vardą. Karius ir kilminguosius krikštijo atskirai. 1389 m. balandžio 19 d. popiežius Urbonas VI pripažino LDK kaip krikščionišką valstybę.

Žemaitijos krikštas[taisyti | redaguoti kodą]

Po sėkmingo lietuviams Žalgirio mūšio 1411 m. pasirašyta Torūnės taika, kuria Teutonų ordinas grąžino Žemaitiją LDK. Ji buvo paskutinė pagoniška kunigaikštystės žemė. 1413 m. pradėtas Žemaitijos krikštas. Vytautas su Jogaila Dubysos upe pasiekė Betygalą, kur pradėjo pirmąjį žemaičių krikštą. Jogailos nurodymu sunaikintas prie Nevėžio buvęs bokštas, kuriame degusi šventoji ugnis. Pradėti kirsti šventieji miškai, naikinti aukurai. Žemaičiai dažnai priešindavosi krikštui arba jį priėmę tuoj grįždavo prie savo papročių. Karalius žmones papirkinėjo arkliais, gelumbėmis, drabužiais, pinigais. Jogaila Žemaitijos seniūnu paskyrė uolų kataliką Kęsgailą, kuris turėjo rūpintis regiono krikštijimu. 1416 m. pradėta parapinių bažnyčių statyba, o 1417 m. spalio 23 d. įkurta žemaičių vyskupija, kurios vyskupu tapo Motiejus Trakiškis. 1464 m. Medininkuose (Varniuose) pastatyta katedra. XV a. pr. Lietuvoje aktyviai veikė misionierius Jeronimas Prahiškis, jam pradėjus kirsti šventąsias giraites Vytautas jį išsiuntė iš šalies.

Senojo tikėjimo degradacija[taisyti | redaguoti kodą]

Nepaisant krikštijimo vajaus, tiek žyniai, tiek paprasti valstiečiai, tęsę pagoniškąsias tradicijas, nebuvo persekiojami ar žudomi. Kilmingieji, didikai politiniais sumetimais tapo uolūs katalikai, tačiau provincijos gyventojai, ypač gyvenę atokiau nuo bažnyčių, iki pat XV a. vidurio tebepraktikavo lietuvių religiją. Išmirus paskutinei kartai, gyvavusiai iki krikščionybės įvedimo, prasidėjo lietuvių religijos nykimas. Kadangi nebeliko žynių, tikėjimo tradiciją tęsė patys gyventojai, tačiau jų apeigos iš masinių pradėjo siaurėti iki giminės ar šeimos, pakito dievų hierarchija, dievų specializacija beveik išimtinai rėmėsi žemdirbyste, namų ūkiu. Religija susimaišė su pasakomis, sakmėmis, išliko tik dalis ritualų, švenčių.

Galutinai senasis lietuvių tikėjimas (tiksliau, jo reliktai) išnyko XVI a., kuomet į LDK atsiųstas jėzuitų ordinas. Vienuoliai ėmėsi naikinti bet kokias senojo tikėjimo liekanas, netgi papročius, tradicijas. Jėzuitai savo tarpusavio laiškuose reiškė didelį pasipiktinimą naminių gyvulių aukojimais, ąžuolų garbinimu, maldomis Saulei ir Mėnuliui, burtais, žolininkyste, amuletais. XVIII a. jau buvo išnykę senieji dievų vardai, kaip rašo jėzuitai, buvo gerbiamos tokios abstrakcijos kaip saulė, žaibas, ugnis, mėnulis, duona.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Historia Polonica, Jan Długosz, XV a.
  • „Lietuvių religija ir mitologija“, Gintaras Beresnevičius, 2004 m.