Friulų kalba

Šis straipsnis yra paskelbtas pavyzdiniu!
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Friulų kalba
Furlan
KalbamaItalija (Friulis (Friulio-Venecijos Džulijos regionas), Rytų Venetas), Lotynų Amerika
Kalbančiųjų skaičius300 000 (2002 m.)[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųį šimtuką nepatenka
KilmėIndoeuropiečių
Oficialus statusas
Oficiali kalbaItalijos vėliava Italija (oficiali tautinės mažumos kalba)[2]
Prižiūrinčios institucijosRegioninė friulų kultūros ir kalbos taryba,
Regioninė friulų kalbos agentūra
Kalbos kodai
ISO 639-1
ISO 639-2fur
ISO 639-3fur
Friulų kalbos paplitimas Europoje

Friulų kalba (arba rytų retoromanų kalba,[3] rytų ladynų kalba;[4] savivardis: Apie šį garsą furlan (info), lenghe furlane) – friulų tautos kalba, viena iš romanų kalbų. Paplitusi šiaurės rytų Italijoje istorinėje Friulio srityje – didžiojoje šiuolaikinio Friulio-Venecijos Džulijos regiono dalyje ir rytiniuose Veneto regiono rajonuose.[5][6] Iš dalies friulų kalba išlikusi Lotynų Amerikos šalyse, anksčiau ji buvo vartojama ne viename Rumunijos regione, bet šiuo metu ten iš esmės išnykusi.[7][8] Italijoje įteisinta kaip tautinės mažumos kalba.[2]

Friulų kalbos vartotojų – apie 300 tūkstančių (2002).[5]

Ilgą laiką kitų romanų kalbų ir tarmių atžvilgiu friulų kalbos padėtis buvo ginčytina, dabartiniuose romanų kalbų tyrimuose friulų kalba dažniausiai laikoma savarankiška. Klasifikuojant romanų kalbas dėl friulų kalbos vietos šiuo metu nėra vieningos nuomonės. Kai kuriomis struktūrinėmis ypatybėmis friulų kalba artima šiaurės italų kalboms, tačiau drauge matomi skirtumai ją lyginant net su venetų kalba. Friulų kalbos priskyrimas retoromanų grupei laikomas pasenusiu.[7][9]

Friulų kalbos ypatybėms priskiriami tokie fonetiniai bruožai: išsaugotas dvibalsis au (taurus > /tawr/ 'jautis'); atsirado nauja trumpųjų ir ilgųjų balsių priešprieša; palatalizuojami junginiai bj, vj, pj, palatalizuojamas priebalsis c prieš a; žodžio gale duslėja skardieji priebalsiai.[10] Tarp būdingų gramatikos ypatybių minėtini du daugiskaitos darybos būdai – sigmatinis (su galūne -s) ir nesigmatinis; su veiksmažodžiu būtinai vartojamas formaliai išreikštas veiksnys (asmeniniai bekirčiai įvardžiai); klausiamasis asmenavimas įformintas specialia fleksija; turimi daugianariai sudėtiniai būtieji laikai, reiškiantys ankstesnį veiksmą negu nusakoma bet kuriuo kitu būtuoju laiku; vartojami keturi tariamosios nuosakos laikai; daugianarėmis sudėtinėmis formomis išplėsta konjunktyvo sistema; turimas optatyvas.[11] Žodyno daugumą sudaro lotynų kilmės žodžiai, ankstyviesiems skoliniams priklauso germanizmai ir slavizmai, nuo XV a. vyrauja skoliniai iš venetų ir italų kalbų.[12]

Friulų kalba susikaldžiusi į daugybę tarmių. Friulų tarmės grupuojamos į tris pagrindinius arealus: Karnijos, vakarų friulų ir vidurio–rytų friulų.[13]

Rašyba vystosi nuo XIV a., daugiausia ji grindžiama italų kalbos normomis.[14] Yra susidariusi bendrinė kalba, gyvuoja ilgalaikė literatūros tradicija, jos centrai – Udinės ir Goricijos miestai. Drauge friulų kalbos vartojimas dažniausiai apsiriboja žodiniu bendravimu, dėl to friulų kalba funkciškai nesiskiria nuo tarmės.[15]

Klasifikavimo klausimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalbos arealas (15, šviesiai žydra spalva) romanų kalbų žemėlapyje

Tradiciškai romanistikoje ilgą laiką friulų kalba buvo priskiriama retoromanų pogrupiui, į kurį įeina taip pat ir retoromanų (romanšių) ir ladynų kalbos. Retoromanų tarmių vienovės hipotezę vienas pirmųjų pateikė austrų mokslininkas K. Šneleris.[16]

1873 m. italų kalbininkas G. Askolis savo darbe nuodugniai pagrindė ladynų (retoromanų, ladynų ir friulų) tipo tarmių kalbinę vienovę, kurią jis visų pirma siejo su retų kalbos substratu. Drauge G. Askolis atkreipė dėmesį į ypatingą friulų tarmės padėtį kitų dviejų tarmių atžvilgiu ladynų areale.[16][17] G. Askolio nagrinėtoms tarmėms (kalboms) terminą „retoromanų“ 1883 m. pirmą kartą pasiūlė romanistas T. Gartneris.[18][19] Šiai kalbinei vienovei įvardyti, be „ladynų“ ir „retoromanų“, atskiruose darbuose buvo vartojami pavadinimai „Alpių romanų“ (E. Gamilšegas), „retofriulų“ (P. Bekas), „retoladynų“ (J. K. Miterucneris) tarmės arba kalbos ir „friulų–ladynų–kurvalų kalbų sąjunga“ (K. Šneleris).[20] Nors G. Askolis ir T. Gartneris friulų kalbos aiškiai neįtraukė į retoromanų (ladynų) arealą, į friulų kalbą romanistikoje ilgam įsitvirtino požiūris kaip į retoramanų kalbos tarmę (arba retoromanų grupės kalbą). Tokį požiūrį palaikė, pavyzdžiui, J. Judas, V. fon Vartburgas, G. Rolfsas ir kiti romanų kalbų tyrėjai.[17]

G. Askolio išsakytas požiūris, kad retoromanų, ladynų ir friulų tarmės (arba kalbos) yra struktūriškai vieningos, tarp romanistų buvo paplitęs XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje. Į retoromanų pogrupį buvo žiūrima kaip į pereinamąjį tarp galų–romanų ir italų–romanų kalbų, o, žvelgiant į didesnį junginį, įtraukiant dar ir istroromanų bei dalmatų kalbas, retoromanų kalbos buvo laikomos pereinamuoju kalbiniu arealu tarp vakarų ir rytų romanų kalbų.[21] Sakykime, M. Bartolis, 1925 m. savo tyrime pagal leksinius skirtumus dalydamas romanų kalbas į archajiškas vakarų bei rytų ir naujoviškas centrines, friulų kalbą priskyrė centrinių romanų kalbų retoromanų pogrupiui. Dž. Treigeris, 1934 m. savo darbe vakarų romanų areale išskirdamas iberų–romanų, galų–romanų ir ladynų pogrupius, friulų kalbą jungė prie ladynų arba galų–romanų pogrupių.[22]

Kartu ankstyvojoje romanistikoje buvo žinomas ir kitas požiūris, anot kurio friulų kalba esanti viena iš šiaurės italų kalbų, artima venetų kalbai.[23] Vėliau šiam romanų kalbų klasifikavimo variantui buvo vis labiau pritariama. Pasak šio klasifikavimo, kuriame buvo atsižvelgta tiek į tipologinius panašumus, tiek į kalbų arealų geografinį artumą, friulų kalbą imta įtraukti į italų–romanų kalbų pogrupį arba, šio pogrupio ribose, į šiaurės italų kalbas drauge su ladynų, istroromanų ir šiaurinėmis (galų–italų ir venetų) kalbomis.[24]

Romanų tarmių ir kalbų Alpių regione ryšiai, grįsti K. Batisčio tyrimais (vientisinėmis linijomis pažymėti ryšiai stipresni už pažymėtuosius brūkšnelių sekomis)[25]

Plintantis požiūris į retoromanų kalbas kaip į glaudžiau susijusias su šiaurės italų kalbomis buvo lydimas retoromanų kalbų vienovės kritikos. Pavyzdžiui, K. Batistis teigė, kad retoromanų kalbos neturi bendro pamato, jos visos išsirutuliojo iš skirtingų liaudies lotynų kalbos tarmių, niekada tarpusavyje neturėjusių kalbinių kontaktų. Jo manymu, retoromanų kalbos – tai izoliacijos sąlygomis susidarusios konservatyvios šiaurės italų – lombardų (retoromanų) ir venetų (ladynų ir friulų) – tarmių formos.[26] Friulų, retoromanų ir ladynų kalbas archajiškais šiaurės italų kalbų sistemos arealais taip pat laikė Dž. Pelegrinis, J. Krameris, E. Blaskas Fereras ir kiti romanistai.[27][28] Tarp retoromanų ir šiaurės italų kalbų priešinimą kritikavusių kalbininkų buvo K. Batistis, K. Salvionis, E. Parodis. Friulų kalbą italų–romanų pogrupiui priskyrė K. Taljavinis ir G. Canjeris. K. Merlo, kaip ir G. Askolis, pabrėžė didelį friulų kalbos artumą dalmatų kalbai.[17]

Šiuolaikinėje romanistikoje friulų kalba nepriskiriama retoromanų pogrupiui – toks klasifikavimas laikomas pasenusiu. Tačiau ne visi tyrėjai pritaria friulų kalbos įtraukimui į šiaurės italų kalbų pogrupį. Sakykime, Dž. Frančeskatas mano, kad friulų kalba tarp romanų kalbų užima izoliuotą padėtį net kaimyninės venetų kalbos atžvilgiu.[17][29] Dž. Marketis friulų kalbą laiko savita romanų kalba, kuri susidarė Akvilėjos lotynų kalbos ypatingos atmainos pagrindu silpnai kontaktuodama su kitomis italų tarmėmis. Jo manymu, friulų kalbos savarankiškumas kaimyninių šiaurės italų kalbų ir tarmių atžvilgiu yra neginčytinas.[26]

Friulų kalbą klasifikuoti tarp kitų romanų kalbų sudėtinga dėl to, kad friulų kalbai būdingos tiek vakarų romanų, tiek rytų romanų grupių ypatybės.[30] Dar daugiau, Dž. Pelegrinis 1985 m. savo darbe pažymi, jog centrinėse ir rytų Alpėse, taip pat ir gretimose teritorijose, iš viso neįmanoma nubrėžti aiškių kalbinių ribų.[29]

Šiuo metu klausimas dėl friulų, kaip ir ladynų bei retoromanų (anksčiau jungtų į vieną retoromanų grupę), kalbos vietos romanų kalbų klasifikacijoje faktiškai lieka atviras.[21]

Nuo pat friulų kalbos tyrimų pradžios, kai ją dar buvo įprasta jungti į retoromanų pogrupį, likdavo neaišku dėl jos statuso – ar friulų kalba ir kitos retoromanų kalbos yra vieningos retoromanų kalbos tarmės, ar svarankiškos retoromanų pogrupio kalbos.[27] Dabartiniai kalbininkai friulų kalbą laiko savarankiška kalbine sistema, šiuo atžvilgiu remdamiesi ikiromėninio Friulio substrato specifika, regiono romanizavimo ir Akvilėjos lotynų kalbos vystymosi sąlygomis, Friulio kalbinės padėties ypatumais viduramžiais ir friulų kalbos tipologinės struktūros savitumu (turėdami omenyje nedidelį kiekį kalbinių ypatybių, friulų kalbą jungiančių su retoromanų (romanšių) ir ladynų kalbomis).[30]

Toliau išvardytos ypatybės friulų kalbą jungia su kitomis romanų kalbomis:[31]

  1. Su galų–romanų, iberų–romanų ir venetų kalbomis:
  2. Su galų–romanų kalbomis:
    • žodžio galo balsių nukritimas, išskyrus -a;
    • žodžio gale pučiamųjų preibalsių suduslėjimas;
    • balsio pridėjimas prie tiesioginės nuosakos vienaskaitos I asmens veiksmažodžio formų;
  3. Su šiaurės italų kalbomis:
    • asmeninių klitikų vartojimas: Toni al cjante 'Tonis dainuoja';
    • sakinyje, kuris suderintas su prieš tai ėjusio sakinio veiksniu, būtina vartoti asmeninius klitikus: Al cjante e al bale 'Jis dainuoja ir šoka';
    • neigiamosios dalelytės vartojimas prieš asmeninius klitikus: No tu cjantis 'Tu nedainuoji'.
  4. Su galų–romanų kalbomis, tačiau šių ypatybių nėra šiaurės italų kalbose:
    • gomurinių priebalsių palatalizacija prieš a;
    • lotyniškų junginių pl, bl, fl, kl, gl išsaugojimas: clavis 'raktas' > clâf, *blanku 'baltas' > blanc, flos 'gėlė' > flôr;
    • galūnės -s, kaip daiktvardžių daugiskaitos ir veiksmažodžių II asmens rodiklio, išsaugojimas.
  5. Su rumunų kalba:
    • uždarajame skiemenyje kirčiuoto ɛ dvibalsinimas (tai reiškiasi taip pat ir ispanų, valonų, istroromanų kalbose bei Surselvos tarmėje Šveicarijoje: ferrum 'geležis' > fr. fier, rumun. fier;
    • junginių pl, bl, fl išsaugojimas: plumbum 'švinas' > fr. plomb, rumun. plumb; vis dėlto friulų kalboje išlaikomas ir junginys kl, neišlikęs rumunų kalboje: clavis 'raktas' > fr. clâf, rumun. cheie;
    • junginių ti, si, li palatalizacija: fr. dut 'visas' – ducj 'visi', rumun. tot – toți;
    • uždarajame skiemenyje prieš nosinį priebalsį ɛ virtimas i: tempus 'laikas' > fr. timp, rumun. timp;
    • ribotas sinkopių (balsio iškritimų tarp dviejų priebalsių) kiekis;
    • dvinarė parodomųjų įvardžių sistema: fr. chest 'šis' – chel 'tas', rumun. acest – acel (tačiau tokia sistema būdinga taip pat ir ladynų, retoromanų, didžiąja dalimi italų–romanų ir galų–romanų kalboms);
    • paprastajame perfekte visose daugiskaitos formose vartojama priesaga -r-;
    • didelis lotynų priesagos -uceus produktyvumas (fr. -uz, rumun. -uț).

Kalbos geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arealas ir kalbos vartotojų skaičius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalbos arealas – šiaurės rytų Italija, autonominis Friulio–Venecijos Džulijos regionas – Udinės, Goricijos ir Pordenonės provincijos. Iki XIX a. friulų kalba buvo vartojama ir dabartinės Triesto provincijos teritorijoje. Be to, keletas tūkstančių friulų kalbos vartotojų gyvena Venecijos provincijoje Portogruaro apyllinkėse, besiribojančiose su Friulio–Venecijos Džulijos regionu. Istoriškai šis regionas priklauso Friuliui, nuo 1838 m. priskirtas Venecijai, 1866–1923 m. pertvarkytas į atskirą Portogruaro rajoną, sudarytą iš 11 komunų ir įeinantį į Venecijos provinciją.[17][32]

Vakariausiuose Friulio–Venecijos Džulijos ir piečiausiuose Adrijos jūros pakrantės rajonuose yra venetų kalbos arealo pakraščiai. Friulio pietuose, Venecijos įlankos pakrantėje drauge su friulų tarmėmis vartojamos venetiškos Monfalkonės, Marano, bizjakų (it. bisiacco, nuo Sočos ir Rekos žemupių iki Kraso plynaukštės) ir gradiečių (Grado saloje ir Grado mieste) tarmės. Friulio šiaurėje yra vokiečių kalbos salų, šiaurės rytuose ir rytuose – slovėniškai kalbančių apylinkių.[17] Šiaurinė friulų kalbos paplitimo riba eina Alpėmis, iš esmės sutapdama su Austrijos ir Italijos valstybine siena. Rytinė friulų kalbos riba eina lygia greta su Slovėnijos ir Italijos siena. Prie vakarinio friulų kalbos arealo šliejasi pereinamosios venetų–friulų tarmės, jų arialas vadinamas venetų–friulų amfizona. Daugybėje Friulio–Venecijos Džulijos rajonų venetų tarmės ištūmė friulų tarmes arba gyvuoja greta jų.[33] Sakykime, vadinamoji kolonijinė venetų tarmės atmaina paplitusi dideliuose vidurio ir rytų Friulio miestuose – Udinėje, Goricijoje, Čividale del Friulyje, Červinjano del Friulyje. Šią tarmę šiuo metu išstumia italų kalba.[34][35][36]

Dėl XIX a. vykusios friulų migracijos iki šių dienų Pietų Amerikoje, visų pirma Argentinoje, sutinkama friuliškai kalbančių kolonijų. Nuo XIX a. 9–ojo dešimtmečio friulai kėlėsi į Rumuniją, daugiausia į rytinius ir pietinius Karpatų bei Dobrudžos rajonus. Šiomis dienomis friulų kalbos salos Rumunijoje, galima sakyti, išnykusios.[17][37]

Skirtingais apskaičiavimais, friulų yra apie vieną milijoną, o friulų kalbos vartotojų skaičius svyruoja nuo 200 tūkstančių iki 700 tūkstančių ir daugiau.[17] Remiantis įvairiais apskaičiavimais, 1975–2002 m. friulų kalbos vartotojų buvo:

  • 200 000, 13,9 % Friulio gyventojų (1977–1978) – pasak B. de Markio tyrimo[17];
  • 300 000 (2002) – internetinio leidinio Ethnologue duomenimis[5];
  • 500 000 – Udinės universiteto sociolingvistikos specialistų apklausų duomenimis[32];
  • 500 000 (1992) – anot Dž. Haimano ir P. Beninkos[38];
  • 526 649 (1975) – oficialaus Italijos surašymo duomenimis[37];
  • 600 000 – UNESCO apskaičiavimais, publikuotais „Pasaulio kalbų, kurioms iškilusi išnykimo grėsmė, atlase“, čia atsižvelgta į įvairius šaltinius[39];
  • 700 000 (1993) – remiantis Dž. Frančeskato duomenimis[17];
  • 340 000–750 000 (1987, 2002) – duomenys, pateikiami T. de Mauro „L’Italia delle Italie“ ir A. Nikolozio Čičerio „Tradizioni popolari in Friuli“.[40]

Sociolingvistiniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalba iš esmės vartojama tik buityje. Ji neatlieka kokių nors oficialių funkcijų, jai suteiktas tik tautinės mažumos kalbos statusas.[2][41] Friulų kalbos vartotojai – daugiausia vidurinės ir vyresniosios kartos kaimo gyventojai. Iki neseno laiko friulų kalba buvo laikoma tik socialinių „apačių“ kalba. Nuo XX a. 9–ojo ir 10–ojo dešimtmečių išaugusi kaimo gyventojų gerovė bei jų kėlimasis į miestus pakeitė padėtį – friulų kalba vis mažiau siejama su jos vartotojų žemu socialiniu-kultūriniu statusu. Teritoriniu atžvilgiu friulų kalba geriausiai išlikusi kalnuotuose Karnijos regionuose.[42][43]

Ilgą laiką oficialiojoje sferoje friulai vartojo lotynų kalbą – sakykime, lotynų kalba buvo valstybinė Akvilėjos patriarchate. Nuo 1420 m., Friulį įtraukus į Venecijos respublikos sudėtį, padidėjo venetų kalbos reikšmė. Goricijos friulams Austrijos viešpatavimo laikotarpiu oficiali buvo vokiečių kalba. Šiuo metu Friulyje visas oficialiosios kalbos funkcijas atlieka italų kalba. Pirmieji grynai friuliškai parašyti tekstai pasirodė XIV a. Iki XVI a. rašytinės kalbos variantas buvo orientuotas į Čividale del Friulio tarmę, nuo XVI a. – į Udinės tarmę. XVIII amžiuje susidarė atskira Goricijos raštų kalbos tradicija. Rašytinė bendrinė friulų kalba, vadinama koinė, arba centrine koinė, susidarė Udinės tarmės pagrindu XIX a. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo friulų kalba buvo vartojama pamaldose. Šiuo metu bendrinė kalba vartojama žiniasklaidoje, 1952 m. bendrinė kalba kodifikuota, ją palaiko friulų inteligentijos dauguma. Matomas Udinės ir Goricijos bendrinės kalbos variantų panašėjimas. Drauge pastebimas Udinės gyventojų šnekamosios kalbos ir centrinės koinė skirtumų didėjimas, grožinės literatūros plėtojimas friulų tarmėmis, regionuose, visų pirma Vakarų Friulyje, friulų literatų neigiamas požiūris į bendrinę kalbą. Kodifikuotą friulų kalbos formą XX a. 9–ojo dešimtmečio pabaigoje sudarė K. Lamuela. 1996 m. Regioninė friulų kultūros ir kalbos taryba šią friulų kalbos formą patvirtino kaip oficialią.[44] Vis dėlto vieningos bendrinės kalbos problema friulams tebeišlieka neišspręsta.[45]

Įvairiais XX a. laikotarpiais požiūris į friulų kalbą, kaip ir į kitų tautinių mažumų kalbas, Italijoje kito. 1925 m. Italijoje buvo nutrauktas tautinių mažumų kalbų dėstymas. Nuo 1928 m. vienintele oficialia valstybės kalba buvo pripažinta italų, be to, pradėta italinti pavardes ir vietovardžius. Nuo 1931 m. uždrausta vartoti kitas kalbas, išskyrus bendrinę italų kalbą, taip pat ir tarmes. Po Antrojo pasaulinio karo dauguma draudimų buvo atšaukti.[46]

Dvikalbės kelio rodyklės friulų ir italų kalbomis

Pagal 1954 m. Londono memorandumą, dalis Triesto laisvosios teritorijos (Julijos Krainos) buvo perduota Italijai. Venecijos–Džulijos regionas (Goricijos dalis ir Triestas) buvo sujungti su Friuliu ir ėmė sudaryti Friulio–Venecijos Džulijos sritį. 1963 m. Italijos vyriausybė regionui suteikė autonominį statusą. Friulų kalba oficialiai buvo pripažinta nacionalinės mažumos kalba.[41] Nuo XX a. 6–ojo dešimtmečio friulų kalbos, kaip fakultatyvinio dalyko, imta mokyti 10–yje procentų valstybinių ir 80–yje procentų privačių pirmosios pakopos Friulio mokyklų (buvo dėstoma kartą per savaitę). Nuo 1974–1975 mokslo metų friulų kalba tapo pasirinktiniu mokomuoju dalyku 8–iuose procentuose antrosios pakopos mokyklų. 1987 m. buvo sudarytas dvikalbio ikimokyklinio ugdymo projektas. Ne viename Udinės provincijos mieste buvo įkurti valstybiniai dvikalbiai vaikų darželiai. 1993 m. priėmus regioninį įstatymą, friulų kalbos, kaip būtino dalyko, imta mokyti jaunesniosiose valstybinių mokyklų klasėse. Friulų kalba ir literatūra dėstomos Udinės ir Triesto aukštosiose mokyklose. Nuo 1919 m. Friulų filologijos draugija organizuoja kursus, kuriuose apmokomi mokytojai ir visi pageidaujantieji.[47][48]

Vadovaujantis Europos Tarybos rekomendacijomis (1992 m. Europos regioninių ir mažumų kalbų chartija), 1999 m. Italijoje buvo priimtas įstatymas Nr. 482 „Dėl istorinių kalbinių mažumų apsaugos“. Šis įstatymas Italijoje numato albanų, katalonų, vokiečių, graikų, slovėnų ir kroatų kalbų bei kultūros apsaugą, taip pat gina prancūzų, frankoprovansalų, friulų, ladynų, oksitanų, sardinų kultūrą ir kalbas. Įstatymas įtvirtina ypatingą minėtųjų etninių grupių kalbų statusą.[2][46] Taip pat buvo priimti regioniniai friulų kalbą ginantys teisiniai aktai, tarp jų – 1981 m. įstatymas, remiantis kalbos vartojimą švietime, leidybos ir kultūros srityse; dėl šio įstatymo padaugėjo mokyklų, kuriose mokoma friulų kalbos.[43]

Kadangi vyrauja bendrinė italų kalba, Friulyje atliekanti visas oficialiosios – administravimo ir teisenos, mokyklinio ugdymo, žiniasklaidos, visų pirma radijo ir televizijos, – kalbos funkcijas, nuo XX a. antrosios pusės friulų kalbos vartojimas vis siaurėja. Pasak XX a.7–ojo dešimtmečio Udinės mokinių apklausos, 39 % jų namie kalbėjo friuliškai, 34 % – itališkai, 25 % – venetiškai.[49] Šiomis dienomis friulų jaunimas labiau linkęs tarpusavyje bendrauti itališkai. Paskutiniais duomenimis, Udinės provincijos kaimuose namie friuliškai šneka 65,5 % gyventojų, o provincijos sostinėje friuliškai kalba tik 17 % miestiečių.[43] UNESCO „Pasaulio kalbų, kurioms iškilusi išnykimo grėsmė, atlase“ friulų kalbos padėtis įvardijama kaip prasta.[39]

Friulų kalba leidžiamo laikraščio „La patrie dal Friûl“ pavadinimo apipavidalinimas

Tarp friulų dažniausiai pasitaiko friulų–italų ir friulų–venetų dvikalbystė, taip pat friulų–italų–venetų trikalbystė. Be šių, Friulyje sutinkami ir kitokie dvikalbystės bei trikalbystės deriniai (Friulio šiaurėje ir rytuose, kur kalbama vokiškai ir slovėniškai).[36][38] Bendrine italų kalba arba vietine jos tarme šneka dauguma friulų kalbos vartotojų. Tačiau šiuo atveju abi kalbos nesusimaišo, italų kalbos įtaka friulų kalbai susijusi tik su išnykimu kai kurių kalbos ypatybių, kurias patys kalbos vartotojai, palyginti su italų kalba, suvokia kaip „itin friuliškas“. Venetų kalba daugiausia šneka vidurinės klasės atstovai dideliuose miestuose. Pasyviai venetų kalbą žmonės moka visoje Friulio lygumoje. Kartu venetų kalbos vartojimas šiuo metu siaurėja, tačiau venetų kalbos vartotojai pamažu pereina ne prie friulų, o prie italų kalbos.[37] Veneto regione friulų kalba paplitusi tik kaimiškose vietovėse, Pordenonės ir Sačilės miestų apylinkėse, pačiuose miestuose kalbama venetiškai. Visoje teritorijoje, kur kontaktuoja friulų ir venetų kalbų paplitimo zonos, visų pirma Vakarų ir Pietų Friulyje, tarp jų matyti interferencija, dažnai pasitaiko kodų kaita.[50]

Friulų kalba leidžiama grožinė literatūra, ribotu mastu transliuojamos radijo („Radio Onde Furlane“) ir televizijos laidos. Friulio–Venecijos Džulijos regione statomos dvikalbės kelio rodyklės. Įstatymai dėl friulų kalbos apsaugos ir plėtotės, kalbos palaikymo programų finansavimas pastaraisiais metais leido išplėsti friulų kalbos vartojimą kultūros ir žiniasklaidos srityse.[42][43] Paskutiniu metu viena iš friulų kalbos vartojimo sričių tampa internetas, jei tiksliau, į friulų kalbą verčiami prijungtiniai (angl. online) žaidimai. Pirmuoju iš jų (2008 m.) tapo internetinis futbolo vadovavimo žaidimas „Hattrick“.[51][52]

Friulai pasižymi stipria tautine savimone, drauge pripažįsta savo priklausymą Italijos nacijai. Šiuolaikiniuose tyrimuose friulų kalba įvardijama tiek kaip tarmė, tiek kaip savarankiška kalba, žiūrint, kokiu atžvilgiu, lingvistiniu ar ekstralingvistiniu, šis idiomas nagrinėjamas. Friulų kalbininkų nuomone, nėra prasmės friulų idiomui nustatyti arba tik kalbos, arba tik tarmės statusą.[30]

Prižiūrinčios institucijos: Regioninė friulų kultūros ir kalbos taryba;[53] Regioninė friulų kalbos agentūra.[54]

Tarmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalbos tarmių žemėlapis[55][56][57]

Išskiriami tokie friulų kalbos tarmių arealai:[13][42]

  1. Vidurio–rytų arealas:
  2. Karnijos, arba kalnų friulų, arealas (Karnijos Alpėse):
  3. Vakarų arealas:

Be to, friuliško tipo šnektos iki XIX a. buvo vartojamos Trieste ir Mudžoje, Mudžos šnekta gyvavo šiek tiek ilgiau. Abi šnektas išstūmė vadinamosios kolonijinės venetų šnektos. Friuliška Triesto šnekta vadinama tergestiečių šnekta (it. tergestino, Tergestas – senasis Triesto pavadinimas), o ją pakeitusi kolonijinė venetų šnekta vadinama tiesiog triestiečių šnekta (it. triestino).[42] Friulų kalbai anksčiau priklausė ir italų–romanų grupės šnektos Istrijoje.[6]

Esama ir kitokių friulų kalbos klasifikavimo variantų. Pavyzdžiui, „Kalbotyros enciklopedinio žodyno“ straipsnyje „Retoromanų kalbos“ minimos tokios pagrindinės tarmės: Udinės, Goricijos, rytų, kalnų friulų su Karnijos šnektų pogrupiu, vakarų (pereinamosios friulų–venetų tarmės) ir lygumų friulų.[6]

Pagrindiniai friulų tarmių skiriamieji požymiai fonetikos, morfologijos ir leksikos lygmenyse:[42][58]

  • lotynų kalbos ca, ga, -s ir priebalsių junginių su l atspindžių skirtumai;
  • kirčiuotų balsių , ę, , ǫ dvibalsinimas (kai kuriais atvejais įvyksta antrinis jų vienbalsinimas);
  • galinio atraminio balsio (-e arba -i) ir lotynų galinio -a tęsinių kokybės skirtumai;
  • žymimojo artikelio formų skirtumai;
  • moteriškosios giminės daiktavardžių galūnių skirtumai daugiskaitoje: -as, -es, -is, -e, -i;
  • veiksmažodžių vienaskaitos I asmens (-o, -i) ir daugiskaitos I asmens (-in, -ẹn, -án, -ǫ́n) galūnių skirtumai;
  • veiksmažodžio, reiškiančio 'eiti', formų la: ir zi:, ği: ir kt. paplitimas.

Vidurio–rytų tarmėse (išskyrus Goricijos tarmę) turima fonologinė trumpųjų ir ilgųjų balsių priešprieša; uždarajame skiemenyje dvibalsių vienbalsinimas (pirminių liaudies lotynų balsių ę, ǫ vietoje); paplitusios žymimojo artikelio formos il / el, la / le, i, lis; paplitusi moteriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos galūnė -is ir t. t. Vidurio–rytų areale naujovėmis pasižymi Udinės ir Čividale del Friulio regionai, taip pat vidurio–pietų rajonai, čia įvyko, sakykime, tokie priebalsių pokyčiai: k’ > t͡ʃ; g’ > d͡ʒ; t͡ʃ > s, t͡s; d͡ʒ > z, d͡z. Goricijos tarmėje daug skoliniųvokiečių ir slovėnų kalbų. Vakarų friulų tarmėms būdingas trumpųjų ir ilgųjų balsių priešpriešos nebuvimas; balsių ɛ, e > ej; ɔ, o > ou dvibalsinimas; moteriškosios giminės daiktavardžiams būdingos galūnės -a ir -as ir t. t. Vakarų friulų areale, patyrusiame stipriausią venetų kalbos įtaką, dėl daugybės specifinių fonetinių ypatybių savitumu išsiskiria Erto šnekta.

Iš friulų tarmių archajiškiausias Karnijos arealas, čia uždarajame skiemenyje būdingi balsių virsmai e > ej, o > ow; moteriškosios giminės vienaskaitoje paplitusi galūnė -a, moteriškosios giminės daugiskaitoje – galūnė -as ir t. t.[58]

Dideli skirtumai, daugybe atvejų matomi tarp vienų ar kitų friulų tarmių, jų vartotojams netrukdo vieniems kitus suprasti. Ryškios tarminės ypatybės jaunosios friulų kartos kalboje šiomis dienomis pamažu nyksta.[17]

Rašyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalbos rašyba grįsta lotynų abėcėle, grafika ir rašybos taisyklės artimos italų kalbai. Vieningų rašybos normų nėra, naudojami keli grafikos ir ortografijos variantai. Vienas žinomiausių ir labiausiai paplitusių yra Friulų filologijos draugijos variantas (paskutinė rašybos normų publikacija išleista 1993 m.). Taip pat friulų grafikai ir ortografijai būdingas įvairavimas perteikiant vienos ar kitos tarmės fonetines bei gramatines ypatybes.[14]

Marmurinė lenta friulų kalba Artenjoje, skirta 1992 m. Jono Pauliaus II vizitui atminti

1996 m. buvo priimtas friulų kalbos abėcėlės variantas, kurį Regioninė friulų kultūros ir kalbos taryba patvirtino kaip oficialų:[59]

Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
1 A a a [ a ]
2 B b bi [ b ]
3 C c ci [ k ]
4 Ç ç ci cu la cedilie [ t͡ʃ ]
5 D d di [ d ]
6 E e e [ e ], [ ɛ ]
7 F f efe [ f ]
8 G g gji [ g ]
9 H h ache
10 I i i [ i ]
11 J j i lunc [ j ]
12 K k cape [ k ]
13 L l ele [ l ]
14 M m eme [ m ]
Nr. Raidė Pavadinimas Tarimas (TFA)
15 N n ene [ n ]
16 O o o [ ɔ ], [ o ]
17 P p pi [ p ]
18 Q q cu
19 R r ere [ r ]
20 S s esse [ s ]
21 T t ti [ t ]
22 U u u [ u ]
23 V v vi [ v ]
24 W w vi dopli
25 X x iks
26 Y y i grêc, ipsilon
27 Z z zete [ d͡z ], [ d͡ʒ ]

Raidės k, x, w, y, q sutinkamos tik skoliniuose ir tikriniuose žodžiuose. Friulų kalboje taip pat vartojami dviraidžiai junginiai cj (žymi c), gj (žymi ɟ), gn (žymi ɲ), ss (žymi priebalsį s tarp balsių), ch ir gh (prieš priešakinės eilės balsius žymi k ir g).[59]

Balsių ilgumui nurodyti vartojamas cirkumfleksas: â, ê, î, ô, û. Mokslinėje literatūroje šiam tikslui gali būti pasitelktas brūkšnelis: ā, ē, ī, ō, ū. Paprastuose tekstuose ilgumas žymimas tik galiniuose skiemenyse (lavôr 'darbas'), kitais atvejais cirkumfleksas nerašomas (voli /ˈvoːli/ 'akis').[60] Balsio praleidimas prieš tokiu pat balsiu prasidedantį žodį žymimas apostrofu: l’arbul '(šis) medis', l'ûf '(šis) kiaušinis'.[59] Apostrofas vartojamas ir rašant klitikus: ’e va 'ji eina'. Kai kuriose grafikos sistemose apostrofas taikomas kai kuriems priebalsiams žymėti.[14]

Kirtis žymimas graviu, bet tik tada, kai kirčiuojamas trečias skiemuo nuo galo: plàdine 'salotinė'. Be to, gravis vartojamas atskiriant homonimus: ju 'jų' – 'žemyn', da 'iš' – '(jis) duoda'. Mokomuosiuose tekstuose gravis rašomas virš vidurio žemutinio pakilimo balsių (è – ɛ, ò – ɔ), o akūtas – virš vidurio aukštutinio pakilimo balsių (é – e, ó – o).[14]

Labiausiai friulų kalbos grafinės sistemos skiriasi žymint priebalsius. Sakykime, laikantis Friulų filologijos draugijos normų priebalsis /k’/ perteikiamas raidėmis c’ ir cj, /g’/ žymimas junginiu gj, fonemos /t͡ʃ/ /t͡s/ perteikiamos vienodai raidėmis z arba zz, fonema /ʃ/ žymima kaip s arba ss.[61]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalbos istorijos periodizavimas nesudarytas, išskiriami tik Dž. Frančeskato pasiūlyti Friulio sociolingvistinės padėties istoriniai laikotarpiai:[61]

  1. Ikiromėninis laikotarpis.
  2. Romanizacijos laikotarpis (iki II a.).
  3. Germanų užkariavimų ir Akvilėjos patriarchato laikotarpis (II a. – 1420 m.).
  4. Friulio patekimo į venetų ir italų kalbų bei kultūros įtakos sferą laikotarpis (nuo 1420 m.).

Ikiromėniniams gyventojams, tapusiems friulų substratu, priskiriami keltai karnai ir iš dalies venetai. Prieš juos Friulio teritoriją buvo apgyvendinę euganėjai, jų tautinė priklausomybė lieka neaiški.[62] Venetai, vartotojai kalbos, sudarančios atskirą indoeuropiečių šeimos šaką, apgyvendino sritis aplink Friulį apie X a. pr. m. e., iš dalies išstūmę euganėjus nuo Adrijos pakrantės į Alpes, o pačioje teritorijoje, priklausančioje dabartiniam friulų arealui, aptinkama tik pavienių jų gyvavimo pėdsakų.[63] V–III a. pr. m. e. ikikeltiškieji gyventojai migruojant karnams, arba galams–karnams, buvo asimiliuoti, dėl to susidarė venetų ir keltų kalbų arealai, čia egzistavę prieš pat pradedant vartoti lotynų kalbą.[64] Retai, kurių kalba anksčiau klaidingai buvo laikoma pagrindiniu visų retoromanų kalbų substratu, Friulio srityse niekada negyveno.[30][65]

Venetų ir keltų romanizacija prasidėjo II a. pr. m. e. 181 m. pr. m. e. romėnai įkūrė Akvilėjos koloniją, o 58–56 m. – Forum Julijų (Forum Iulii), dabartinį Čividale del Friulio miestą, pagal Forum Julijų sudarytas dabartinis Friulio istorinės srities pavadinimas. Akvilėja regione tapo lotynų kalbos ir romėnų kultūros, o vėliau ir krikščionybės, sklaidos centru. Keltai labai greitai (maždaug iki II a.) visiškai romanizavosi.[30][66] Liaudies lotynų kalba, pasirodžiusi atsikėlus romėnų kolonistams, venetų ir karnų buvo išmokstama išlaikant kai kurias venetų ir keltų kalbų ypatybes, visų pirma leksines. Vis dėlto romanizacija vyko nevienodai intensyviai – sparčiau romanizavosi lygumų teritorijos ir romėnų municipijų apylinkės, o kalnų sritys ilgą laiką išliko keltiškos.[67]

Tolesnė Friulio istorija susijusi su jo teritorijoje susidariusiomis barbarų valstybėmis, dėl kurių Friulio gyventojai buvo atskirti nuo likusių šiaurės rytų Italijos gyventojų romanų, ir tai paskatino friulų tautos bei kalbos formavimąsi.[30][68][69]

Pirmosios žinios, kad Friulyje vartojama kalba pasižymi savais ypatumais, siekia IV a.: Jeronimas Stridonietis „Garsių vyrų knygoje“ užsimena, kad Fortunatianas Akvilėjietis, Akvilėjos vyskupas, Evangelijų paaiškinimus rašė liaudies kalba.[70] Tikriausiai Akvilėjos lotynų kalba tuo metu gana stipriai skyrėsi nuo kitų liaudies lotynų kalbos tarmių ir klasikinės lotynų kalbos, todėl prireikė religinius tekstus aiškinti „kaimiečių kalba“ (sermone rustico).[71][72]

Liber de viris illustribus

Fortunatianus, natione Afer, Aquileiensis episcopus, imperante Constantio, in Evangelia, titulis ordinatis, brevi et rustico sermone scripsit commentarios

Viešpataujant Konstancijui afrikietis Akvilėjos vyskupas Fortunatianas sudarė trumpus Evangelijų paaiškinimus, sudalytus į skyrius ir parašytus kaimiečių kalba.

– Jeronimas Stridonietis (IV a.)

VI a. į Friulį buvo įsiveržę vestgotai, hunai, ostgotai, jie padarė įtaką Akvilėjos lotynų kalbai, nors ir nežymią. Pavyzdžiui, gotų leksika sutinkama friulų viduramžių dokumentuose: taponado, triuva, furnit, ione, inflodra, tirar.[73] Per barbarų antpuolius Akvilėja buvo sugriauta ir ilgam ištuštėjo, V a. srities centru tapo Forum Julijus, ilgainiui jo vardu imta vadinti visa sritis ir jos gyventojai.[74]

568 m. Friulis drauge su daugybe kitų buvusios Romos imperijos žemių buvo užkariautas langobardų. Skirtingai nuo kitų barbarų genčių įsiveržimų, langobardai įsigalėjo ne kariaudami, o čia atsikeldami. Langobardai tapo aristokratais, friulai liko pavaldžiais, gausesnę visuomenės dalį sudarančiais, gyventojais. Langobardų karalystės laikotarpiu Friulyje apsigyvendavo bėgliai iš buvusios romėnų Noriko provincijos, ypač po to, kai VII a. pradžioje Friulis ištuštėjo dėl avarų antpuolio.[75] VII–IX a. Julijos Alpėse ir lygumoje nuo Čividale del Friulio iki Pordenonės ėmė apsigyventi slavai iš Karantanijos.[76]

Kitaip nei kiti įsibrovėliai, langobardai (per daugiau kaip 200 viešpatavimo metų) Friulio gyventojų kalboje paliko žymesnių pėdsakų. Iki VIII a. langobardai buvo išlaikę germanišką kalbą, tada perėmė vietinę romanų tarmę, oficialioji langobardų valstybės kalba buvo lotynų. Kadangi Friulio hercogystė iš tiesų buvo nepriklausoma valstybė, langobardų kalba labiau paveikė Friulio tarmę negu kitų šiaurės Italijos sričių romaniškas tarmes. Leksikoje atsirado, pavyzdžiui, tokių langobardiškų žodžių: baleon, bariglar, varis, breys, brege, spirona, castalt.[77] Langobardų kalbos įtaka friulų fonetikai (galinių balsių nukritimas, šaknies balsių ilginimas) šiuolaikinėje romanistikoje neigiama.[61]

Friulis X a. pabaigoje

774 m. Langobardų karalystę nukariavo frankai ir ji ėmė priklausyti Karolio Didžiojo imperijai, jos teritorijoje buvo sudaryta Friulio marka (pasienio markgrafystė).[78] Valdant frankams į romaniškas Friulio tarmes pateko šiek tiek frankiškų žodžių (lurap 'kekė, spurgas', rincho 'skridinėlis, žiedas', spana 'ilgio matas'). X a. Friulį nusiaubė vengrai ir į ištuštėjusias jo lygumas vėl ėmė keltis slavų kolonistai, jie paliko pėdsakų tik vietiniuose vietovardžiuose, iš esmės nepadarę įtakos romaniškoms Friulio tarmėms, išskyrus kai kurias rytų teritorijas, kuriose slavai friulų kalbą paveikė stipriai, o kai kuriose vietovėse slovėnai savo kalbą išlaikė iki šių dienų. Tikriausiai tuo laiku jau buvo susidariusi friulų tautinė savimonė, taip pat ir pagrindinės Friulio tarmių ypatybės, antraip, Dž. Markečio manymu, būtų sunku paaiškinti, kokiu būdu friulų tarmės sugebėjo ištirpdyti X a. Friulio lygumoje viešpatavusias slavų šnektas ir vėliau tris amžius atsilaikyti prieš vokiečių ekspansiją.[79]

952 m. Otonas I Friulį atskyrė nuo Italijos ir prijungė prie Bavarijos (Šventosios Romos imperijos sudėtyje). Dž. Frančeskato ir F. Salimbenio nuomone, tai friulų kalbą atkirto nuo giminingų šiaurės Italijos idiomų ir būtent nuo tada friulų kalba ėmė vystytis nepriklausomai.[80]

1077 m. Henrikas IV Friulį padovanojo patriarcho titulą priėmusiam Akvilėjos vyskupui, iškilo teokratinė patriarchatinė valstybė Tėvynė Friulis (Patria del Friûl), gyvavusi iki 1420 m. Ilgalaikis Friulio, kaip atskiros valstybės, politiškai nesusijusios su kitomis Italijos sritimis, egzistavimas padarė įtaką vietinių gyventojų savimonei, kultūrai ir kalbai. Romanų šnektas daugiausia vartojo šios valstybės valstietija, valdantysis sluoksnis iš esmės buvo germanizuotas.[30][81] Šiuo laikotarpiu į friulų kalbą pateko daug vokiškų leksikos skolinių: gater (s. vok. kataro) 'grotos', 'aptvaras', stanga (s. vok. stanga) 'kartis', busar (s. vok. küssen) 'bučiuoti', briglo (s. vok. brittil) 'vadžios', cramar 'klajojantis prekeivis', licof / licouf (vok. Litcopf) 'pietūs', 'užkanda', latte (vok. Latte) 'šatra'.[82]

Akvilėjos patriarchato sienos 1378 m.

Oficiali Akvilėjos patriarchato kalba buvo lotynų. Friulų kalba nebuvo rašoma, ji vartota buityje. Vis dėlto lotyniškuose tekstuose pasitaikydavo friuliškų žodžių, ankstyviausias rašytinis lotynų kalbos paminklas, kuriame gausu friuliškų tikrinių žodžių ir vietovardžių, – tai 1150 m. Akvilėjos kapitulos nutarimų rinkinio fragmentas.[83] XIV a. rašytinių šaltinių, į kuriuos įtraukta friuliškų fragmentų arba kurie visiškai parašyti friuliškai, žymiai padaugėjo. Jiems priklauso įvairūs dokumentai: Udinės, Čividale del Friulio ir Džemona del Friulio iždininkų ataskaitos, dovanojimo raštai, notarų aktai ir pan. Gramatikos fragmentai ir friulų kalbos pratybų vadovas, kuriais naudojosi Čividale del Friulio notarų mokyklos mokiniai, leidžia spręsti, jog friulų kalba tuo metu buvo dėstoma kai kuriose Friulio mokymosi įstaigose.[84] Antrojoje XIV a. pusėje pasirodė ir grožinių veikalų friulų kalba – tai dvi Provanso lyrikos dvasia parašytos baladės: Antonijo Porenconio Piruç myo doç inculurit ir Simonės di Vitorės Biello dumnlo di valor.[37]

Laikotarpis nuo IX iki XIII a. susidarant friulų kalbos ypatybėms buvo lemtingas. XIV a. susiklostė į dabartinę friulų kalbos vidurio atmainą panaši kalba.[61]

Akvilėjos liaudies lotynų kalbos pagrindu daugybę šimtmečių besiformavusioje friulų kalboje įvyko pokyčių, pavyzdžiui, junginių bj, vj, pj ir c prieš a palatalizacija.[85]

Ilgas Friulio romaniškų tarmių raidos laikotarpis, kaip ir visų kitų romanų kalbų, pasižymi jų morfologiniu virsmu iš sintetinio į analitinį tipą. Friulų kalboje buvo prarasta linksnių sistema, išskyrus asmeninius įvardžius (friulų kalboje objektiniai įvardžiai ėmė dubliuoti subjekto raišką), išnyko bevardė giminė, kaip linksnių raiškos priemonės, susidarė prielinksnių ir vardažodžių deriniai, atsirado artikeliai, kilę iš lotynų kalbos parodomojo įvardžio ille 'tas' ir kiekinio skaitvardžio unu 'vienas'.[86] Dažniausiai šiuos pokyčius friulai buvo paveldėję jau iš liaudies lotynų kalbos.[87] Friulų kalboje susiklostė du vardažodžių daugiskaitos darybos būdai: vienas su galūne -s – iš lotynų kalbos galininko, kitas – su balsio rodikliu – iš lotynų kalbos vardininko.[88] Kaip ir šiaurės italų tarmėse, friulų kalboje įvyko veiksmažodžio sistemos pokyčių, pavyzdžiui, veiksmažodžio formos sudarymas su asmenį ir skaičių rodančiu būtinu bekirčiu įvardžiu; klausiamojo asmenavimo įforminimas specialia fleksija; daugianarių sudėtinių būtųjų laikų daryba, šie laikai rodo ankstesnį laiką už bet kuriuo kitu būtuoju laiku nusakomąjį. Taip pat friulų kalboje susidarė nestandartinė keturis laikus turinti tariamosios nuosakos forma; dėl daugianarių sudėtinių formų išsiplėtė konjunktyvo sistema – dėl daugianario sudėtinio preterito ir daugianario sudėtinio pliuskvamperfekto; kaip savarankiška nuosaka, susidarė optatyvas; kaip ir kitose romanų kalbose, išnyko būsimasis laikas, jį pakeitė sudėtinės modalinės konstrukcijos ir t. t.[89] Sintaksės konstrukcijose veiksnys ėmė dubliuotis, kaip ir šiaurės italų tarmėse, specialiais klitiniais įvardžiais.[90]

Nepaisant stiprios vokiečių kultūrinės ir kalbinės įtakos, kalbiniai kontaktai ir kultūriniai ryšiai su gretimomis šiaurės Italijos valstybėmis nenutrūko, visų pirma su Venecijos respublika. Po 1420 m., Friulį įtraukus į šią valstybę, Venecijos įtaka tapo pagrindinė. Goricija, kurioje mišriai gyveno friulai, slovėnai ir vokiečiai, formaliai liko savarankiška, priklausoma nuo austrų (nuo 1566 m. Goricija ir jos apylinkės įėjo į Austrijos–Vengrijos sudėtį).[81][91] Aukštuomenėje ir viduriniajame Friulio sluoksnyje išplito venetų kalbos venecijiečių tarmė. Friulio vakaruose friulų šnektas ėmė išstumti venetų šnektos, atsirado pereinamosios venetų–friulų tarmių zonos. Dėl venetų kalbos įtakos daugybėje friulų tarmių įvyko fonetikos (atsirado fonemos /θ/ bei /ð/) ir morfologijos pokyčių (moteriškosios giminės vardažodžių daugiskaitos daryba su galūne -e), į friulų kalbą pateko žymus kiekis venetų leksikos skolinių. Socialiai izoliuotos friulų šnektos ir toliau buvo vartojamos tik žodžiu ir tik kaimo gyventojų, be to, friulų šnektų izoliacijai turėjo įtakos ir gamtinės sąlygos, nes šių šnektų vartotojai gyveno kalnuotose vietovėse – visos šios priežastys lėmė friulų idiomo atsiskyrimą nuo likusio romanų arealo ir jo savitos kalbinės struktūros susidarymą.[30][92] Venecijos valdymo laikotarpiu pradėjo vystytis friulų literatūra ne tik Toskanos italų ir venetų kalbomis, bet ir friulų kalba. Literatūros kūrinius friuliškai rašė Džirolamas Bjankonė (XVI a.), Ermesas di Koloredas, Paolas Fistularijas, Plutarkas Sporenas, Džirolamas Misijas (XVII a.).[93]

Iki XVI a. rašytinė friulų kalba buvo vartojama asmeninėje ir dalykinėje korespondencijoje, friulų rašyba buvo grįsta Čividale del Friulio tarme. XVI a. antrojoje pusėje ši tradicija užgeso. Friulio srities sostinę perkėlus Udinėn friulų raštija ėmė krypti į Udinės šnektas. XVI a. viduryje pasirodė Dž. Bjankonės, N. Morlupino, Dž. Sinio poezija. XVII a. pradžioje Udinės koinė, pripildyta italizmų, rašė versifikatorių būrelio atstovai, tarp jų – Euzebijas Simonė Stela, Ermesas di Koloredas. Friulų šviesuomenė raštijoje ėmė vartoti venetų kalbos venecijiečių tarmę. Šios mokyklos poezija tapo friulų grožinės literatūros pagrindu, pasižyminčiu sąlygiškai vieningais bruožais.[34] XVIII a., Venecijos valdymo laikotarpiu, Udinė liovėsi būti friulų kalbos centru, archaizuota ir tuo metu atitolusi nuo šnekamosios kalbos raštų tradicija Udinės tarme pradėjo nykti.[34]

Goricijos teritorijoje austrai vykdė germanizacijos politiką. Oficiali Goricijos kalba buvo vokiečių, ji tapo Goricijos aristokratų kalba. Iš dalies vyko ir regiono slavinimas – į Sočos slėnį austrų valdžia ėmė kelti slovėnus.[94] XVIII a. Goricijoje susidarė sava raštų tradicija, Goricija tapo vienu iš friulų raštijos centrų. Nuo XVIII a. pradžios friulų kalbos Goricijos ir Udinės raštų variantais pradėti leisti literatūros almanachai – strolikai (fr. strolic < lot. astrologus 'astrologas').[45]

1815 m. Friulis įėjo į Habsburgų monarchijos sudėtį, o 1866 m. tapo Italijos karalystės dalimi, dėl to venetų kalbos įtaką pakeitė italų. Nuo tol Friulyje plaipsniui ėmė plisti friulų–italų dvikalbystė.[81][92][95]

XIX a., daugiausia dėl Pjetro Coručio ir Katerinos Perkoto veiklos, susidarė friulų rašytinės kalbos norma (koinė, arba centrinė koinė).[37][47][96]

XIX a. buvo išlaikytos nepakitusios fonetinės ir morfologinės ypatybės, tačiau pakito sintaksė, jei konkrečiai – su veiksmažodžiais tapo būtina vartoti asmeninius klitikus.[61]

Po Pirmojo pasaulinio karo Goricija įėjo Italijos sudėtin.[95] Siekį politiškai ir kultūriškai integruotis į Italiją, ypač aktyviai tarp friulų besireiškusį XIX a., XX a. pakeitė siekis išsaugoti friulų kalbą ir kultūrą, kurios ėmė užleisti vietą italų kultūrai ir bendrinei italų kalbai. 1919 m. buvo įkurta Friulų filologijos draugija, išsikėlusi tikslą išsaugoti, tirti ir plėtoti friulų kalbą bei literatūrą. Draugijai vadovavo Ugas Pelisas, su ja buvo glaudžiai susiję, pavyzdžiui, šie literatai: Vitorijas Kadelas, Enrikas Frukas, Bindas Kjurlas, Erkolė Karletis, Džovanis Lorenconis. XX a. 4–ajame dešimtmetyje Friulų filologijos draugija pradėjo leisti žurnalą „Ce fastu?“ („Ką daryti?“).[97]

1946–1947 m. Friulyje įsibėgėjo aktyvus judėjimas dėl autonomijos sukūrimo. Jo lyderiu tapo Džanfrankas D’Aronkas, judėjimas pradėjo leisti žurnalą friulų kalba „La patria del Friul“ („Tėvynė Friulis“). Nuo 1948 m. Friulų filologijos draugija ėmė leisti dar vieną žurnalą – „Sot la nape“ („Po kaminu“). Šiuo metu pagrindinis friulų politinis spausdintas leidinys – žurnalas „Int Furlane“ („Friulų tauta“). Draugija rengia friulų kalbos kursus pradinių mokyklų mokytojams, pasiekė, kad friulų kalba būtų dėstoma kaip fakultatyvus dalykas. Friulų kalbos bei kultūros plėtotę palaikė ir 1945 m. įkurta Mažoji friulų kalbos akademija. Akademijai vadovavo P. P. Pazolinis, jos nariai buvo Domenikas Naldinis, Tonutis Spanjolas, Čezarė Bortotas, Rikardas Kastelanis. Su archajiška Coručio kalba P. P. Pazolinis supriešino naująją poeziją, parašytą gimtąja vakarų friulų tarme (po Antrojo pasaulinio karo friulų literatai vis dažniau ėmė kurti gimtosiomis šnektomis, o ne koinė).[37][47] Be to, prie friulų kalbos ir kultūros plėtotės prisidėjo 1949 m. įsteigta draugija „Risultive“, ši draugija leido, sakykime, šių autorių knygas: Alano Bruzinio, Novelos Kantaruti, Aurelijo Kantonio, Džuzepės Markečio, Riedo Pupo, Otmaro Mucolinio (Menio Učelo), Dino Virdžilio.[98]

Friulų kalbos centrinę koinė 1952 m. Dž. Marketis kodifikavo knygoje „Friulų kalbos gramatikos pagrindai“, ši kalbos forma vartojama žiniasklaidoje ir švietime.[47] XX a. 9–ojo dešimtmečio pabaigoje friulų kalbos kodifikaciją atliko K. Lamuela.[44]

Istorinė fonetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liaudies lotynų kalbos žodžio galo balsiai, išskyrus -a, kuris virto -e, friulų kalboje nukrito. Šis reiškinys paliudytas jau Akvilėjos kapitulos surašyme, kuris priskiriamas 1201 m., tačiau yra ankstesnio originalo nuorašas. Jei nukritus balsiams žodžio gale susidaro sprogstamojo ir sklandžiojo priebalsių junginys, tai po jo pridedamas balsis -i: liaud. lot. matre 'motina' > *madr > mari, liaud. lot. fabre 'kalvis' > *fabr > favri.[99][100][101]

Kirčiuotame skiemenyje friulų kalboje išsaugomas lotynų dvibalsis au, kuris daugumoje romanų kalbų virtęs balsiu: lot. aurum 'auksas' > aur (it. oro), lot. taurus 'jautis' (plg. liet. tauras) > taur (it. toro), lot. tesaurus 'lobis' > tesaur (it. tesoro), lot. laudare 'girti' > laudâ (it. lodare).[102][103][104]

Liaudies lotynų kalbos vidurio aukštutinio pakilimo balsiai ɛ < ĕ ir ɔ < ŏ sudvibalsėjo, pabrėžtina, tiek atvirajame, tiek uždarajame skiemenyje: lot. medicus 'gydytojas' > miedi, lot. petra 'akmuo' > piere, lot. septem 'septyni' > siet, lot. rota 'ratas' > ruede, lot. schola 'mokykla' > scuele, liaud. lot. ossus (klasikine lot. os) 'kaulas' > vues. Prieš n arba r antrasis dvibalsio dėmuo vėliau pakito: lot. pons 'tiltas' > *puent > puint, lot. bona 'gera' > *buene > buine, lot. porta 'durys' > *puerte > puarte, lot. perdere 'pamesti' > *pierdi > piardi (tik vidurio–rytų tarmėje).[103]

Priebalsiai k ir g prieš a suminkštėjo: lot. canis > cjan 'šuo', lot. casa 'trobelė' > cjase 'namas', lot. furca > forcje 'šakutė', lot. gallus > gjal 'gaidys', lot. musca > moscje 'musė'. Neretai šis fonetinis pokytis gretinamas su gomurinių priebalsių palatalizacija prieš a prancūzų kalboje, bet šiuodu reiškiniai nesusiję, nes prancūzų kalboje palatalizacija įvyko jau V a., o friulų kalboje prasidėjo ne anksčiau kaip X a. pabaigoje.[105]

Tarp balsių viengubi priebalsiai suskardėjo, o tam tikrais atvejais vėliau iškrito: lot. nepos 'vaikaitis, sūnėnas' > nevôt, liaud. lot. precare 'prašyti' > preâ, lot. strata 'grįsta gatvė' > strade 'kelias'.[101][105]

Naujos trumpųjų ir ilgųjų balsių priešpriešos (turėtos klasikinėje lotynų kalboje, bet išnykusios liaudies lotynų kalboje) fonologizaciją friulų kalboje sukėlė tokie reiškiniai: 1) kompensacinis pailgėjimas dėl žodžio galo priebalsių suduslėjimo: lot. caput 'galva' > *cjav > cjâf, lot. prātum 'pieva' > *prad > prât; 2) geminatų išnykimas: lot. cārus 'brangus' > cjâr, bet lot. carrus 'vežimas' > cjar, lot. mel 'medus' > mîl, bet lot. mīlle 'tūkstantis' > mil; 3) dvibalsių ei ir ou suvienbalsėjimas: lot. nix (gal. nivem) 'sniegas' > *neif > nêf, lot. nepōs (gal. nepōtem) 'vaikaitis, sūnėnas' > nevout > nevôt, lot. digitus 'pirštas' > *deit > dêt, lot. pōpulus 'tuopa' > *poul > pôl.[106]

Fonetika ir fonologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Balsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalbos balsių sistemos foneminė sudėtis tarmėse įvairuoja, didžiausias išskiriamų fonemų, sudarančių trumpųjų ir ilgųjų balsių poras, skaičius – keturiolika.[60][107]

Kirčiuotojo skiemens balsių sistema:[61][108]

Pakilimas Eilė
Priešakinės eilės Vidurinės eilės Užpakalinės eilės
Viršutinio pakilimo ɪ iː ʊ uː
Vidurinio pakilimo Uždarieji e eː o oː
Atvirieji ɛ ɛː ɔ ɔː
Žemutinio pakilimo a aː

Nekirčiuotame skiemenyje neutralizuojama ilgųjų – trumpųjų balsių priešprieša, taip pat vidurinės eilės balsių atvirumas – uždarumas, ir išskiriamos tik penkios fonemos: /i/, /e/, /a/, /o/, /u/.[108][109]

Rašyboje vidurio žemutinio ir vidurio aukštutinio pakilimų balsių priešprieša neatspindima, tačiau ji turi skiriamąją reikšmę: fiere /ˈfjɛre/ 'turgus' – fiere /ˈfjere/ 'karštinė, karščiavimas', veris /ˈvɛris/ 'sužadėtuvių žiedas' – veris /ˈveris/ 'stiklai', mês /mɛːs/ 'manosios' – mês /meːs/ 'mėnuo'; dôs /dɔːs/ 'dvi' – dôs /doːs/ 'dožas'.[60][110]

Friulų kalbos balsių rinkinys nuo kaimyninių venetų ir ladynų kalbų skiriasi tuo, kad yra ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša: /mil/ 'tūkstantis' – /miːl/ 'medus'; /lat/ 'pienas' – /laːt/ veiksmažodžio /laː/ 'eiti' dalyvis; /mut/ 'nebylys' – /muːt/ 'būdas'. Ilgieji ir trumpieji balsiai neskiriami friulų kalbos rytų ir vakarų arealo paribio šnektose.[60]

Priebalsiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir balsių, taip ir friulų kalbos priebalsių sistema nevienalytė – vienose ar kitose friulų tarmėse priebalsių rinkinys skiriasi. Apskritai, įtraukiant visas įmanomas fonemas, friulų kalbos priebalsių sistema atrodo taip (kairėje duslieji, dešinėje – skardieji priebalsiai):[60][111]

tarimo būdas tarimo vieta
lūpiniai liežuvio priešakiniai liežuvio
viduriniai
liežuvio
užpakaliniai
abilūpiniai lūpų dantiniai dantiniai alveoliniai poalveoliniai
trankieji sprogstamieji p b t d c ɟ k g
afrikatos t͡s d͡z t͡ʃ d͡ʒ
pučiamieji f v s z ʃ ʒ
sklandieji nosiniai m n ɲ
šoniniai l
virpamieji r
pusbalsiai w j

Priebalsius /c/ ir /ɟ/ (rašyboje cj ir gj), tradiciškai vertinamus kaip palatalinius, B. Narumovas ir N. Suchačiovas laiko preveliariniais ir popalataliniais. Friulų arealo vakarinėje ir pietinėje dalyse, taip pat Friulio miestų gyventojų šnekoje, vietoj /c/ ir /ɟ/ vartojami priebalsiai /t͡ʃ/ ir /d͡ʒ/.[60][112] Sunku nustatyti priebalsio /t͡s/ foneminį statusą, daugiskaitos vardažodžiuose, besibaigiančiuose /-t/ ir /-t͡ʃ/, jis laikomas dvifonemiu junginiu, o lotynizmuose, italizmuose bei skoliniuose iš kitų kalbų interpretuojamas kaip viena fonema.[113]

Žodžio gale skardieji priebalsiai duslėja: vuarp 'aklas' – vuarbe 'akla', frêt 'šaltas' – frêde 'šalta', gnûf 'naujas' – gnove 'nauja'.[109][111]

Prozodija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalbos kirtis yra dinaminis (kirčiuoto skiemens dėmenys tariami vienodu stiprumu). Dažniausiai kirtis krenta į pirmąjį arba antrąjį skiemenį nuo žodžio galo (/lidˈriːs/ 'šaknis', /ˈstɛle/ 'žvaigždė'). Rečiau kirčiuojamas trečias nuo galo skiemuo (/ʧerˈnikule/ 'mėlynė (uoga)'). Veiksmažodžiams su enklitiniais įvardžiais būdingas kirtis trečiame ar net ketvirtame skiemenyje nuo žodžio galo (/ˈkrɔdimi/ 'patikėk manimi', /ˈpwartiural/ 'nunešk jį jiems').[114]

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daiktavardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daiktavardis turi giminės ir skaičiaus formas. Vyriškosios giminės daiktavardžiai baigiasi -i, skoliniai iš venetų ir italų kalbų gali baigtis ir -o: vôli 'akis'; tréno 'traukinys'. Besibaigią balsiu -e (bendrojoje friulų koinė) arba balsiais -a, -o (tarmėse) daiktavardžiai beveik visada yra moteriškosios giminės: róse 'gėlė', massàrie 'tarnaitė'. Priebalsiais besibaigiantys daiktavardžiai gali būti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės.[115]

Daugiskaita sudaroma sigmatiškai (pridedant galūnę -s) arba nesigmatiškai. Sigmatinės daugiskaitos daryba gali būti lydima įvairios kaitos (cjàse 'namas' – cjàsis 'namai', fuée 'lapas' – fuéis 'lapai') arba apsieiti be jos (fràdi 'brolis' – fràdis 'broliai'). Jei turimas nesigmatinis darybos būdas, pagrindine daugiskaitos raiškos priemone tampa priebalsių kaita: an '(vieni) metai' – agn 'metai (daugiau kaip vieni)', vôli 'akis' – vói 'akys', dint 'dantis' – dincj 'dantys', nâs (/naːs/) 'nosis' – nâs (/naːʃ/) 'nosys'.[116]

Daugiskaitos darybos skirtumai atsižvelgiant į daiktavardžių vienaskaitos kamienus:[117]

giminė skaičius
Vienaskaita Daugiskaita
Vyr. g. il rap
il pes
il cjaval
il dint
il probleme
i raps
i pes
i cjavai
i dincj
i probemis
Mot. g. la lune
la piel
lis lunis
lis piels

Būdvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir daiktavardžiai, vyriškosios giminės būdvardžiai gali baigtis priebalsiais arba balsiu -i (skolinti būdvardžiai taip pat ir balsiu -o). Moteriškoji būdvardžių forma sudaroma iš vyriškosios giminės būdvardžių, tuomet kamienuose dažnai pasitaiko balsių ir priebalsių kaita: gnûf 'naujas' – gnòve 'nauja', vîf 'gyvas' – vìve 'gyva'. Turintiems priesagą -âl būdvardžiams vienaskaitoje nebūdingos skirtingos giminių formos, šie būdvardžiai vienaskaitoje vienodi abiem giminėm.[115]

Būdvardžiai su daiktavardžiais derinami gimine ir skaičiumi. Būdvardžių laipsniai sudaromi sudėtiniu būdu, pasitelkiant prieveiksmius plui 'daugiau' ir mancul 'mažiau'. Iš vientisinių laipsnių formų išlikusi tik miôr 'geresnis'.[118]

Skaitvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalbos skaitvardžiai:[119]

Kiekiniai Kelintiniai
1 un (vyr. g.), une (mot. g.) prin
2 dói (vyr. g.), dos (mot. g.) secònt
3 tré tiàrz
4 quàtri tièrz
5 cinc quint
6 sîs sèst
7 sièt sètim
8 vòt otâf
9 nûf
10 dîs
11 ùndis
12 dòdis
13 trèdis
20 vincj
21 vincjeùn
Kiekiniai Kelintiniai
30 trènte
40 corànte, quarànte
50 cinquànte
60 sessànte
70 setànte
80 otànte
90 nonànte
100 cènt
200 dusìnte
300 tresìnte
400 quatricènt
500 cincènt
1000 mil
2000 dói mil

Didesni už aštuonis kelintiniai skaitvardžiai yra pasiskolintiitalų kalbos.[119]

Įvardis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Asmeninių įvardžių linksniavimas (subjektinė forma eina veiksniu – kaip liet. , objektinė forma vartojama kaip papildinio linksnis – kaip liet. man, mane ir kt):[120]

Asmuo Subjektinės formos Objektinės fomos
I vns. asmuo jo me
II vns. asmuo tu te
III vns. asmuo vyr. g. lui
mot. g.
I dgs. asmuo noaltris /
II dgs. asmuo vualtris
III dgs. asmuo vyr. g. lôr
mot. g. se

Po prielinksnio a vienaskaitos I ir II asmenų įvardžiai įgyja formas mi ir ti. Mandagiai kreipiantis į pašnekovą vartojamas įvardis 'Jūs', oficialesniame stiliuje tam pasitelkiamas III asmens įvardis.[120]

Savybinių įvardžių formos:[121]

Turėtojo asmuo ir skaičius vyr. g. mot. g.
vns. dgs. vns. dgs.
I vns. asmuo gnó / miò / me miéi / méi mês
II vns. asmuo tiéi / tói tôs
III vns. asmuo ' siéi sôs
I dgs. asmuo néstri néstre néstris
II dgs. asmuo vuéstri vuéstre vuéstris
III dgs. asmuo lôr

Veiksmažodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veiksmažodis turi nuosakos, laiko, asmens, skaičiaus, rūšies ir giminės (trečiajame vienaskaitos asmenyje ir dalyviuose) kategorijas.[122]

Išskiriamos šešios nuosakos: tiesioginė, liepiamoji, konjunktyvas, tariamoji, optatyvas ir jusyvas (paskutinių dviejų egzistavimas ginčijamas).[123]

Tiesioginė nuosaka turi septynis laikus: esamąjį, imperfektą, paprastąjį perfektą, sudėtinį perfektą, pliuskvamperfektą, paprastąjį būsimąjį bei sudėtinį būsimąjį. Be to, friulų kalboje gali būti sudaromos vadinamosios daugianarės sudėtinės formos, kuriose pasitelkiamas pagalbinis veiksmažodis 'turėti'.[123]

Friulų kalboje vartojamos sukeistos vietomis veiksmažodžio formos, kuriose subjektinis klitikas eina po veiksmažodžio. Pagrindinė jų paskirtis – klausiamoji, bet jos taip pat gali būti taikomos išreiškiant troškimą, nuolaidą ir sąlygą.[123] Ypatingą klausiamąją formą turi ne visi tam tikrų laikų veiksmažodžių asmenys, tokiu atveju lentelės langelis paliekamas tuščias.[124]

Veiksmažodžiai skirstomi į keturias pagrindines asmenuotes: I (bendratis su ), II (bendratis su ), III (bendratis su nekirčiuotu -i) ir IV (bendratis su kirčiuotu ).[122]

Veiksmažodžių fevelâ 'kalbėti', savê 'žinoti' ir sintî 'jausti' asmenavimas esamajame laike:[125]

Asmuo ir skaičius fevelâ 'kalbėti' savê 'žinoti' sintî 'jausti'
teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o fevèli fevèlio 'o sai sàjo 'o sint sìntio
II vns. asmuo tu fevèlis fevèlistu tu sâs sàstu tu sìntis sìntistu
III vns. asmuo (vyr. g.) al fevèle fevèlial al sa sàjal al sint sìntial
III vns. asmuo (mot. g.) 'e fevèle fevèlie 'e sa sàje 'e sint sìntie
I dgs. asmuo 'o fevelìn fevelìno 'o savìn savìno 'o sintìn sintìno
II dgs. asmuo 'o fevelàis fevelàiso 'o savéis savéiso 'o sintìs sintìso
III dgs. asmuo a' fevèlin fevèlino a' san sàno a' sìntin sìntino

Veiksmažodžių cjoli 'imti', jessi 'būti' ir 'turėti' asmenavimas esamajame laike:[126][125]

Asmuo ir skaičius cjoli 'imti' jessi 'būti' 'turėti'
teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o cjol cjólio 'o soi sójo 'o ài àjo
II vns. asmuo tu cjólis cjólistu tu sês sèstu tu às àstu
III vns. asmuo (vyr. g.) al cjól cjólial al é ésal al à àjal
III vns. asmuo (mot. g.) 'e cjól cjólie 'e je ése 'e à àje
I dgs. asmuo 'o cjolìn cjolìno 'o sin sino 'o vin vìno
II dgs. asmuo 'o cjoléis cjoléiso 'o séis séiso 'o véis véiso
III dgs. asmuo a' cjólin cjòlino a' son sóno a' an àno

Veiksmažodžių fevelâ, savê ir sintî asmenavimas imperfekte:[125]

Asmuo ir skaičius fevelâ savê sintî
teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o fevelàvi fevelàvio 'o savèvi savèvio 'o sintìvi sintìvo
II vns. asmuo tu fevelàvis fevelàvistu tu savèvis savèvistu tu sintìvis sintìvistu
III vns. asmuo (vyr. g.) al fevelàve fevelàvial al savève savèvial al sintìve sintìvial
III vns. asmuo (mot. g.) 'e fevelàve fevelàvie 'e savève savèvie 'e sintìve sintìvie
I dgs. asmuo 'o fevelàvin fevelàvino 'o savèvin savèvino 'o sintìvin sintìvino
II dgs. asmuo 'o fevelàvis fevelelàviso 'o savèvis savèviso 'o sintìvis sintìviso
III dgs. asmuo a' fevelàvin fevelàvino a' savèvin savèvino a' sintìvin sintìvino

Veiksmažodžių cjoli, jessi ir asmenavimas imperfekte:[126][125]

Asmuo ir skaičius cjoli jessi
teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o cjolèvi cjolèvio 'o jèri jèrio 'o vèvi vèvio
II vns. asmuo tu cjolèvis cjolèvistu tu jèris jèristu tu vèvis vèvistu
III vns. asmuo (vyr. g.) al cjolève cjolèvial al jère jèrial al vève vèvial
III vns. asmuo (mot. g.) 'e cjolève cjolèvie 'e jère jèrie 'e vève vèvie
I dgs. asmuo 'o cjolèvin cjolèvino 'o jèrin jèrino 'o vèvin vèvino
II dgs. asmuo 'o cjolèvis cjolèviso 'o jèris jèriso 'o vèvis vèviso
III dgs. asmuo a' cjolèvin cjolèvino a' jèrin jèrino a' vèvin vèvino

Veiksmažodžių fevelâ, savê ir sintî asmenavimas paprastajame perfekte:[127]

Asmuo ir skaičius fevelâ savê sintî
teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o fevelài 'o savéi 'o sintìi
II vns. asmuo tu fevelàris fevelàristu tu savéris tu sintìris
III vns. asmuo (vyr. g.) al fevelà al savé al sintì
III vns. asmuo (mot. g.) 'e fevelà 'e savé 'e sintì
I dgs. asmuo 'o fevelàrin fevelàrino 'o savérin 'o sintìrin
II dgs. asmuo 'o fevelàris fevelàriso 'o savéris 'o sintìris
III dgs. asmuo a' fevelàrin fevelàrino a' savérin a' sintìrin

II–IV asmenuočių veiksmažodžiai paprastajame perfekte neturi ypatingų klausiamųjų formų.[127]

Veiksmažodžių cjoli, jessi ir asmenavimas paprastajame perfekte:[126][127]

Asmuo ir skaičius cjoli jessi
teigiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o cjoléi 'o foi 'o véi
II vns. asmuo tu cjoléris tu fóris fóristu tu véris véristu
III vns. asmuo (vyr. g.) al cjolé al fó fórial al vé
III vns. asmuo (mot. g.) 'e cjolé 'e fó fórie 'e vé
I dgs. asmuo 'o cjolérin 'o fórin fórino 'o vérin vérino
II dgs. asmuo 'o cjoléris 'o fóris fóriso 'o véris vériso
III dgs. asmuo a' cjolérin a' fórin fórino a' vérin vérino

Veiksmažodžių fevelâ, savê ir sintî asmenavimas paprastajame būsimajame laike:[127]

Asmuo ir skaičius fevelâ savê sintî
teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o fevelarài fevelaràjo 'o savarài savaràjo 'o sintarài sintaràjo
II vns. asmuo tu fevelarâs fevelaràstu tu savarâs savaràstu tu sintarâs sintaràstu
III vns. asmuo (vyr. g.) al fevelarà fevelaràjal al savarà savaràjal al sintarà sìntaràjal
III vns. asmuo (mot. g.) 'e fevelarà fevelaràje 'e savarà savaràje 'e sintarà sintaràje
I dgs. asmuo 'o fevelarìn fevelarìno 'o savarìn savarìno 'o sintarìn sintarìno
II dgs. asmuo 'o fevelaréis fevelaréiso 'o savaréis savaréiso 'o sintaréis sintaréiso
III dgs. asmuo a' fevelaràn fevelaràno a' savaràn savaràno a' sintaràn sintaràno

Veiksmažodžių cjoli, jessi ir asmenavimas paprastajame būsimajame laike:[126][127]

Asmuo ir skaičius cjoli jessi
teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o cjolarài cjolaràjo 'o sarài saràjo 'o varài varàjo
II vns. asmuo tu cjolarâs cjolaràstu tu sarâs saràstu tu varâs varàstu
III vns. asmuo (vyr. g.) al cjolarà cjolaràjal al sarà saràjal al varà varàjal
III vns. asmuo (mot. g.) 'e cjolarà cjolaràje 'e sarà saràje 'e varà varàje
I dgs. asmuo 'o cjolarìn cjolarìno 'o sarìn sarìno 'o varìn varìno
II dgs. asmuo 'o cjolaréis cjolaréiso 'o saréis saréiso 'o varéis varéiso
III dgs. asmuo a' cjolaràn cjolaràno a' saràn saràno a' varàn varàno

Konjunktyve vartojamas esamasis laikas, imperfektas, perfektas, pliuskvamperfektas ir daugianariai sudėtiniai perfektas bei pliuskvamperfektas.[123]

Veiksmažodžių asmenavimas konjunktyvo esamajame laike:[128][129]

Asmuo ir skaičius fevelâ savê sintî cjoli jessi
I vns. asmuo ch'o fevèli ch'o sépi ch'o sìnti ch'o cjoli ch'o séi ch'o vébi
II vns. asmuo che tu fevèlis che tu sépis che tu sìntis che tu cjólis che tu séis che tu vébis
III vns. asmuo (vyr. g.) ch'al fevèli ch'al sépi ch'al sìnti ch'al cjóli ch'al séi ch'al vébi
III vns. asmuo (mot. g.) ch'e fevèli ch'e sépi ch'e sìnti ch'e cjóli ch'e séi ch'e vébi
I dgs. asmuo ch'o fevelìn ch'o savìn ch'o sintìn ch'o cjolìn ch'o séin ch'o vébin
II dgs. asmuo ch'o fevelàis ch'o savéis ch'o sintîs ch'o cjólis ch'o séis ch'o vébis
III dgs. asmuo ch'a fevèlin ch'a sépin ch'a sìntin ch'a cjólin ch'a séin ch'a vébin

Veiksmažodžių asmenavimas optatyvo esamajame laike:[129][130]

Asmuo ir skaičius fevelâ savê sintî cjoli jessi
I vns. asmuo fevalàssio savéssio sintìssio cjoléssio fóssio véssio
II vns. asmuo fevalàssistu savéssistu sintìssistu cjoléssistu fóssistu véssistu
III vns. asmuo (vyr. g.) fevalàssial savéssial sintìssial cjoléssial fóssial véssial
III vns. asmuo (mot. g.) fevalàssie savéssie sintìssie cjoléssie fóssie véssie
I dgs. asmuo fevalàssino savéssino sintìssino cjoléssino fóssino véssino
II dgs. asmuo fevalàssiso savéssiso sintìssiso cjoléssiso fóssiso véssiso
III dgs. asmuo fevalàssino savéssino sintìssino cjoléssino fóssino véssino

Veiksmažodžių fevelâ, savê ir sintî asmenavimas tariamosios nuosakos (kondicionalio) esamajame laike:[130]

Asmuo ir skaičius fevelâ savê sintî
teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o fevelarés fevelaréssio 'o savarés savaréssio 'o sintarés sintaréssio
II vns. asmuo tu fevelaréssis fevelaréssistu tu savaréssis savaréssistu tu sintaréssis sintaréssistu
III vns. asmuo (vyr. g.) al fevelarés fevelarésial al savarés savaréssial al sintarés sintaréssial
III vns. asmuo (mot. g.) 'e fevelarés fevelarésie 'e savarés savaréssie 'e sintarés sintaréssie
I dgs. asmuo 'o fevelaréssin fevelaréssino 'o savaréssin savaréssino 'o sintaréssin sintaréssino
II dgs. asmuo 'o fevelaréssis fevelaréssiso 'o savaréssis savaréssiso 'o sintaréssis sintaréssiso
III dgs. asmuo a' fevelaréssin fevelaréssino a' savaréssin savaréssino a' sintaréssin sintaréssino

Veiksmažodžių cjoli, jessi ir asmenavimas tariamosios nuosakos esamajame laike:[129][130]

Asmuo ir skaičius fevelâ savê sintî
teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma teigiamoji forma klausiamoji forma
I vns. asmuo 'o cjolarés cjolaréssio 'o sarés saréssio 'o varés varéssio
II vns. asmuo tu cjolaréssis cjolaréssistu tu saréssis saréssistu tu varéssis varéssistu
III vns. asmuo (vyr. g.) al cjolarés cjolarésial al sarés saréssial al varés varéssial
III vns. asmuo (mot. g.) 'e cjolarés cjolarésie 'e sarés saréssie 'e varés varéssie
I dgs. asmuo 'o cjolaréssin cjolaréssino 'o saréssin saréssino 'o varéssin varéssino
II dgs. asmuo 'o cjolaréssis cjolaréssiso 'o saréssis saréssiso 'o varéssis varéssiso
III dgs. asmuo a' cjolaréssin cjolaréssino a' saréssin saréssino a' varéssin varéssino

Liepiamosios nuosakos formos:[129][131][132]

Asmuo ir skaičius fevelâ savê sintî cjoli jessi
II vns. asmuo fevéle sint cjol sei vei
I dgs. asmuo fevelìn savìn sintìn cjolìn sin vin
II dgs. asmuo fevelàit savéit sintît cjólit / cjoléit seit veit

Prieveiksmis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieveiksmiai dažniausiai kilę iš kitų kalbos dalių. Padėtį erdvėje nurodantys prieveiksmiai (ca 'čia', 'ten', su 'aukštyn', 'žemyn', dòngje 'greta', vìe 'laukan', fûr 'išorėn') vartojami sudarant sudėtines veiksmažodžių konstrukcijas: saltâ fûr 'iššokti', parâ jù 'nubraukti'.[133]

Artikelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalboje vartojamas tiek žymimasis, tiek nežymimasis artikelis.[122] Šiuolaikinėje kalboje nežymimasis artikelis un (vyr. g.) / une (mot. g.) nebeturi moteriškosios giminės formos. Žymimasis artikelis kaitomas ir giminėmis, ir skaičiais: vyr. g. vns. il – vyr. g. dgs. i; mot. g. vns. la – mot. g. dgs. lis. Be to, žymimojo artikelio formos susilieja su prielinksniais, pavyzdžiui, a + il > al, cun + il > cul, di + il > dal.[134]

Prielinksnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniams, vartojamiausiems friulų kalbos prielinksniams priklauso a, di, in, cun, par, tralfra ir kiti. Jų forma ir funkcijos panašios į italų kalbos prielinksnių, nors kartais gali ir skirtis. Tad, sakykime, friulų prielinksnis di gali būti vartojamas tiek kaip italų di, tiek ir kaip italų da.[135]

Jungtukas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Friulų kalbos jungtukai skirstomi į dvi grupes, viena vartojama sujungiamuosiuose, kita – prijungiamuosiuose sudėtiniuose sakiniuose. Sujungiamiesiems jungtukams priklauso e 'ir', ni 'nė', o 'arba', ma 'bet', duncje / doncje 'taigi' ir kiti. Prijungiamiesiems jungtukams ir jungiamosioms frazėms priklauso par che, cun chê di 'kad', parcèche, parvìe 'nes', cun dut che 'nors', quan’che, co 'kai', come 'kaip', se 'jei' ir kiti. Daugumos jungiamųjų frazių komponentas, universalusis prijungiamojo santykio rodiklis che gali būti vartojamas sakiniuose po santykinių įvardžių ir prieveiksmių: Jo no sai cui ch’al è 'Nežinau, kas tai'; Come che si sa 'Kaip žinoma'.[135]

Jaustukas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaustukai išreiškia emocijas, pojūčius ir kitas reakcijas dėl to, kas vyksta: Oh! 'O!' Ahi! 'Ai!' Jêsus! 'Viešpatie!' 'Jėzau!' Tartàifil! 'Po velnių!' Cje! 'Žiū!' ir t. t.[135]

Žodžių daryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai friulų kalbos žodžių darybos būdai yra tokie patys, kaip ir kitų romanų kalbų. Dažniausiai pasitelkiamos priesagos, palyginti retai priešdėliai ir žodžių dūryba. Žodžių daryba su priesagomis, nurodant subjektyvų vertinimą, išskiriama į ypatingą klasę – alteraciją, nepriklausančią nei grynai darybai, nei vediniams: femenàte 'bobšė', tardùt 'truputį vėlai'. Alteracijai priskiriami priesaginiai vardažodžių, prieveiksmių ir veiksmažodžių darybos būdai. Priešdėlinė daryba paprastai taikoma veiksmažodžiams: stra- – stramudâ 'pervažiuoti'. Dūrybos būdu sudaromi daiktavardžiai ir prieveiksmiai, dalis sudurtinių daiktavardžių sukurti pagal bendrąjį romanų kalbų modelį: tae-lens 'medkirtys'. Pastebima tendencija vis dažniau vartoti sudėtines veiksmažodžių konstrukcijas su padėtį erdvėje nurodančiais prieveiksmiais: parâ vìe 'nuvaryti', dî sù 'deklamuoti'.[133]

Sintaksė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vientisinio sakinio sintaksei būdingi prie veiksmažodžių besišliejantys įvardiniai klitikai. Dažnai pasikartoja įvardinis papildinys: Pieri, lu ai viodût îr 'Vakar mačiau Pjerį', pažodžiui 'Pjerį, jį vakar mačiau' (tiesioginis papildinys); A Pieri, j darài une cravàte 'Duosiu Pjeriui kaklaraištį', pažodžiui 'Pjeriui, jam duosiu kaklaraištį' (netiesioginis papildinys). Šnekamojoje kalboje pasitaiko papildinio anticipacija – anksčiau einantys garsai supanašėja su po jų einančiaisiais: Jùdiju lôr 'Padėk jam'.[133]

Klausiamieji sakiniai būtinai pažymimi ypatingomis sukeistosiomis veiksmažodžio formomis: Vénial Toni 'Tonis eina?' Jei klausiamasis sakinys sudaromas su klausiamuoju žodžiu, greta veiksmažodžio su enklitiku prieš veiksmažodį galima vartoti komplementatorių: Cui vénial / Cui co ven 'Kas eina?' Be klausiamųjų sakinių, sukeistoji vietomis veiksmažodžio forma vartojama ir įvairiuose sušukimuose: Ce mi tocjal di víodi! 'Ką man tenka matyti!'[136]

Sudėtinio sakinio dalys jungiamos sujungiamaisiais ir prijungiamaisiais jungtukais bei jungiamosiomis frazėmis. Friulų kalba pasižymi prijungiamųjų jungtukų įvairove ir universaliuoju prijungiamojo santykio rodikliu che. Tiksliau, che kartojasi sujungiant vienarūšius tarinius: Cuant che al cjantave e che sivilave 'Kai jis dainavo ir švilpavo'. Sudarant šalutinius santykinius prijungiamuosius sakinius matomas sakinio narių sintaksinis nesuderinimas, nes che nederinamas su prielinksniais: Il treno che tu ses rivât 'Traukinys, kuriuo tu atvažiavai'. Morfema che junginiuose su proklitikais gali būti vartojama sudarant netiesioginį klausimą su komplementatoriumi co, einančiu prieš veiksmažodį: Dime cui co ven / Dime cui ch’al ven 'Sakyk man, kas eina?' Be to, morfema che po klausiamojo įvardžio gali atlikti papildinio vaidmenį, taip pat ji gali būti vartojama sudarant įvairias išskiriamąsias konstrukcijas, tarp jų aktualųjį veiksmą nurodančias frazes: A’ son ch’a màngjn 'Jie valgo'.[137]

Žodynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Ilijesku apskaičiavimais, atliktais išnagrinėjus 1552 žodžius, 51 % friulų žodyno paveldėta iš lotynų kalbos, 25 % pasiskolintavenetų arba italų kalbų, 13 % žodyno yra pačios friulų kalbos naujovės, 5,5 % neaiškios kilmės, 4 % yra senieji germanizmai (pasiskolinti iš gotų, frankų arba langobardų kalbų).[138]

Daugybės lotyniškų žodžių reikšmės ir formos friulų kalboje rutuliojosi savitai. Iš semantinių pokyčių paminėtini, sakykime, tokie atvejai: agâr 'vaga' < aquarium 'kanalas', fède 'suaugusi avis' < feta 'pagimdžiusi', frut 'vaikas' < fructus (ventris) 'vaisius (įsčių)', uàrzine 'plūgas' < organum (iš graikų k.) 'padargas'. Formaliomis ypatybėmis pasižymi, pavyzdžiui, tokie žodžiai: agne < *amia vietoj amita 'teta', gnezze < *neptia vietoj neptis 'dukterėčia', cjâla < *oculare 'žiūrėti'. Reikšmingą Akvilėjos lotynų kalbos žodyno dalį sudarė skoliniai iš graikų kalbos (ancòne 'pakelės koplyčia', criùre 'speigas', muìni 'zakristijonas'), dauguma jų išnyko, nes friulų kalbos vartotojai daugiausia buvo kaimo gyventojai.[137]

Esama substratinių žodžių, kilusių tiek iš Viduržemio kalbų (carra 'akmuo, uola', pala 'akmenuota pieva kalno šlaite'), tiek iš keltų kalbų (bar 'velėna, kuokšas (salotų)', bore 'buko kamieno dalis', bróili 'vaismedžių sodas', bragóns 'kelnės', gràve 'skalda').[137][139]

Seniausiajam, iš gotų kalbos gautam germanizmų sluoksniui priklauso brût 'marti', bande 'dalis', bugnon 'votis', farc 'kurmis', glove 'medžio išsišakojimas', lòbie 'pastogė', rap 'kekė', rocje 'uola', sbregâ 'plėšyti', sedòn 'šaukštas', tapon 'kamštis', taponâ 'užkimšti kamščiu', vuardian 'sargas', vuardiâ 'saugoti, sergėti'.[140]

Iš langobardų kalbos į friulų kalbą pateko, pavyzdžiui, bearç 'žole apaugusi aptverta vieta šalia namo', bleon 'paklodė', bredul 'taburetė', crucje 'ramentas', fara 'atvykėlių šeima', bancje 'suolas', braide 'platus laukas', broade 'toks valgis iš ropių', brût 'sultinys', garp 'rūgštus', grepie 'ėdžios', lami 'beskonis, prėskas', nape 'kaminas; didelė nosis', scarfarot 'naminis batelis; blogas meistras', spalt 'aptvertas', 'suf 'miltinė putra'.[141]

Ankstyvieji germanizmai, pasiskolinti tiesiogiai lotynų kalbos, skoliniai iš gotų, langobardų ir frankų kalbų sudaro „pirminių“ germanizmų sluoksnį, dalis ankstyvųjų skolinių iš vokiečių kalbos, gautų iki V a., vadinama „ikiromėniniais“. Vėlesni skoliniai iš vokiečių kalbos skirstomi į du sluoksnius: senesnįjį, susidariusį X–XIII a. (bêçs 'pinigai', cjast 'svirnas', cràmar / cramâr 'keliaujantis prekeivis', crot 'varlė', dane 'kėnis', gàtar 'langų grotelės', licôf 'puota', niderlec 'krovinio iškrovimas tranzito metu', tac 'opšrus', vignarûl 'antpirštis'), ir dabartinį (asimpon / lasimpon 'geležinkelis', 'sezoninis geležinkelio darbuotojas', befel 'įsakymas', biutar 'dykinėtojas', chifel 'sviestinis beigelis', clanfar 'skardininkas', fraila 'mergina', lustic / alustic 'linksmas', prènar 'kūrikas', prossac '(mokyklinė) kuprinė', russac 'kuprinė', sine 'bėgis', spolert 'viryklė', sproc 'posakis', chèlare 'padavėja', ziruc 'atgal', zirucâ 'trauktis atgal'). Naujųjų germanizmų ypač daug Goricijos tarmėje.[137][142]

Su slavais friulai pirmą kartą susidūrė VIII a., tačiau tuomet langobardai slavų į Friulį neįsileido. Vėliau, X a., slavai ėmė apgyvendinti likusias tuščias po vengrų antpuolių friulų žemes. Žemutiniame Friulyje slavai gana greitai buvo asimiliuoti, tačiau rytinėje, kalnuotoje dalyje slovėnų mažuma gyvena iki šiol.[143]slovėnų kalbos į friulų kalbą pateko, pavyzdžiui, šie žodžiai: babe 'plepė', britule 'lenktinis peilis', cagnàs / cagne 'suopis', cernicule / cerignicule 'mėlynė (uoga)', cocosse 'višta', colaç 'riestainis', cos / cosse 'pintinė', crasigne 'keliaujančio prekeivio krepšys', cudiç 'velnias', çutare 'gertuvė', chìle 'išvarža', gubane 'paplotėlis', jeche 'lysvė', pustot 'paliktas', pustote 'dykra', 'sàve 'rupūžė', race 'antis', sligovitz 'slivovica', triscule 'žemuogė', vuisignâr 'vyšnia', ’zìme 'šaltas oras'.[144][145]

Kitos romanų kalbos, iš kurių į friulų kalbą pateko skolinių, – tai nuo XV a. venetų (artiçok 'artišokas', ocjài 'akiniai', pampalugo 'kvailys', pelandron 'dykinėtojas', secjél 'kibirėlis', canòn 'nuomos mokestis', gazète 'moneta', 'laikraštis'), italų (vècjo 'senas', primevère 'pavasaris', coràgjo 'narsa', etèrno 'amžinas') ir prancūzų (plusôr 'keletas', tasse 'krūva', blònde 'siuvinėta lovatiesė'). Italizmai dažnai varžosi su grynai friuliškais žodžiais ir neretai juos išstumia: autùn vietoj siaràde / sorunviâr 'ruduo', ripôs vietoj pòlse 'poilsis', silènzi vietoj cidìn 'tyla'.[144][146]

Apskritai friulų žodyno pagrindą sudaro lotynų kilmės žodžiai. Friulų kalbos vartojimas kaimiškoje gyvensenoje lėmė savitos, kaimo realijas atspindinčios leksikos susidarymą. Pastaruoju metu žodinės ir rašytinės friulų kalbos leksikai būdinga stipri interferencija su italų kalba.[144]

Tyrimų istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

G. Askolis, vienas pirmųjų friulų kalbos tyrėjų

1871 m. išspausdintas abato J. Pironos žodynas „Vocabolario Friulano“, jame pateiktas pirmasis mokslinis friulų kalbos aprašas (redaguotas Dž. Frau, šis žodynas leidžiamas ir mūsų dienomis).[47][147]

Friulų fonetiką (remdamasis friulų vidurio tarmėmis) „Ladynų etiuduose“ (it. Saggi ladini) pirmasis 1873 m. aprašė G. Askolis, jo gimtoji buvo Goricijos tarmė.[47] T. Gartneris savo 1883 m. veikale „Retoromanų gramatika“ (vok. Rätoromanische Grammatik) rėmėsi, beje, Pordenonės friulų šnektomis.[148]

Friulų kalbos leksika nagrinėjama K. fon Čėrnigo knygoje „Senosios Aukštutinės Italijos tautos etc.“ (vok. Die alten Völker Oberitaliens. Italiker (Umbrer). Raeto-Etrusker. Raeto-Ladiner. Veneter. Kelto-Romanen, 1885).[147]

Udinės universitetas, vienas pagrindinių friulų kalbos studijų centrų (prie įėjimo į rektoratą friuliškai parašyta „Friulio universitetas“)

Keliais tomais 1972–1986 m. išleistas Dž. Pelegrinio redaguotas „Friulų istorinis, kalbinis, etnografinis atlasas“ (it. Atlanto storico-linguistico-etnografico friulano). Be to, pasirodė du „Friulų istorinio etimologinio žodyno“ (it. Dizionario etimologico storico friulano) tomai, raidės A–E (1984–1987).[149]

Į friulų kalbos istorijos tyrimus reikšmingą indėlį įnešė Dž. Marketis, išleidęs seriją straipsnių „Dėl friulų kalbos kilmės“ (Stude sulle origini del friulano, 1933–1934) ir knygą „Friulų kalbos gramatikos pagrindai“ (Lineamenti di grammatica friulana, 1952). Dž. Markečio darbuose nagrinėjamos Akvilėjos lotynų kalbos ypatybės, įvairiais istoriniais laikotarpiais į friulų kalbą patekę skoliniai, friulų literatūros raidos istorija ir t. t.[150]

Dž. Frančeskato darbuose, be kita ko, tiriamos friulų tarmės (Dialettologia friulana, 1966, Studi linguistici sul friulano, 1970). „Friulų istorinis, kalbinis, etnografinis atlasas“ tapo fundamentaliu tarmėtyros veikalu.[47] Įvairiais laikotarpiais friulų kalbą tyrė taip pat ir Dž. Frau, M. Ilijesku, F. Vikarijas, F. Finkas, P. Beninka, Z. Heineman, L. Vanelli ir kiti.

Pagrindiniai friulų kalbos tyrimo centrai – Udinės ir Padujos universitetai. Apskritai friulų kalba kol kas lieka nepakankamai gerai ištirta.[47]

Teksto pavyzdys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

B. Kjurlo eilėraštis „Il Ciant de Filologiche Furlane“ ir nerimuotas vertimas į lietuvių kalbą:[151]

Originalas Vertimas

Un salût 'e Furlanìe
da lis monz insìn al mâr:
donge il mâr il sanc dai màrtars,
su lis monz il lôr altâr.

E la nestre cjare lenghe
va des monz fin al Timâf:
Rome 'e dis la sô liende
sul cunfin tòdesc e sclâf.

Che tu cressis, mâri lenghe,
grande e fuarte, se Dio ûl!
che tu slargjs la tô tende
su la Cjargne e sul Friûl;

che tu vadis, mâri lenghe,
serie e sclete, intôr intôr:
tu confuàrte dut chest popul
salt, onest, lavoradôr!

Sveikinimai Friuliui
nuo kalnų iki jūros:
prie jūros – kankinių kraujas,
jų altorius – kalnuose.

Ir mūsų nuostabi kalba
nuo kalnų pasiekia Timavą:
čia skamba Romos legenda
prie vokiečių ir slavų sienos.

Stiprėk, gimtoji kalba,
jei Dievas lems,
tavo paunksmėje
bus Karnija ir Friulis;

būsi tu, gimtoji kalba,
teisinga ir tyra:
išlaikysi savo tautą
tvirtą, sąžiningą, darbščią!

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ethnologue — 19 — Dallas, Texas: SIL International, 2016.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Legge 15 Dicembre 1999, n. 482. Norme in materia di tutela delle minoranze linguistiche storiche (pubblicata nella Gazzetta Ufficiale n. 297 del 20 dicembre 1999) Archyvuota kopija 2015-05-12 iš Wayback Machine projekto. (ital.). Camera dei deputati (2015), Nuoroda tikrinta 2021-09-13
  3. „Реторома́нские языки́“. Лингвистический энциклопедический словарь. Nuoroda tikrinta 2021-11-08. : „Фриульский язык во многих классификациях называется восточным ретороманским“ („Friulų kalba daugybėje klasifikacijų vadinama rytų retoromanų kalba“)
  4. „Friulian (furlan/marilenghe)“. Omniglot. Nuoroda tikrinta 2021-11-08. 
  5. 5,0 5,1 5,2 Lewis, M. Paul, Gary F. Simons, Charles D. Fennig, ed. (2015). „Friulian. A language of Italy“. Ethnologue: Languages of the World (18th Ed.). Dallas: SIL International. Suarchyvuotas originalas 2016-05-19. Nuoroda tikrinta 2021-09-13. 
  6. 6,0 6,1 6,2 Бородина М. А., Сухачёв Н. Л. Ретороманские языки // Лингвистический энциклопедический словарь / Главный редактор В. Н. Ярцева. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – 685 с. – ISBN 5-85270-031-2.
  7. 7,0 7,1 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 365—366. ISBN 5-87444-016-X. 
  8. Ethnic Groups of Europe: An Encyclopedia (Ethnic Groups of the World). ed. Jeffrey E. Cole. ABC-CLIO, 2011.
  9. Челышева И. И. (2001). „Диалекты Италии“. Языки мира. Романские языки. Academia. pp. 94. ISBN 5-87444-016-X. 
  10. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 29—32. ISBN 5-87444-016-X. 
  11. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. Academia. pp. 38, 42, 45—50. ISBN 5-87444-016-X. 
  12. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. М.: Academia. pp. 389—390. ISBN 5-87444-016-X. 
  13. 13,0 13,1 Roseano P. (2015). S. Heinemann, L. Melchior (eds.)., ed. „Suddivisione dialettale del friulano“ (PDF). Manuale di linguistica friulana (Berlin). ISBN 978-3-11-031059-7. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2021-08-16. Nuoroda tikrinta 2021-09-13. 
  14. 14,0 14,1 14,2 14,3 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 369—370. ISBN 5-87444-016-X. 
  15. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. М.: Academia. pp. 21. ISBN 5-87444-016-X. 
  16. 16,0 16,1 Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 6. 
  17. 17,00 17,01 17,02 17,03 17,04 17,05 17,06 17,07 17,08 17,09 17,10 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. Academia. pp. 366. ISBN 5-87444-016-X. 
  18. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 16—17. ISBN 5-87444-016-X. 
  19. John Haiman, Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 1. ISBN 0-415-04194-5. 
  20. Сухачёв Н. Л., Горенко Г. М. (2001). „Ретороманский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 335. ISBN 5-87444-016-X. 
  21. 21,0 21,1 Сухачёв Н. Л., Горенко Г. М. (2001). „Ретороманский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 336. ISBN 5-87444-016-X. 
  22. Iliescu M. (2015). „La posizione del friulano nella Romania“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. p. 42. 
  23. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 6—7. 
  24. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М. pp. 26. ISBN 5-87444-016-X. 
  25. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 19. ISBN 0-415-04194-5. 
  26. 26,0 26,1 Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 7. 
  27. 27,0 27,1 Нарумов Б. П. (2001). „Ладинский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 393. ISBN 5-87444-016-X. 
  28. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 5. ISBN 0-415-04194-5. 
  29. 29,0 29,1 Iliescu M. (2015). „La posizione del friulano nella Romania“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. p. 43. 
  30. 30,0 30,1 30,2 30,3 30,4 30,5 30,6 30,7 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. Academia. pp. 365. ISBN 5-87444-016-X. 
  31. Iliescu M. (2015). „La posizione del friulano nella Romania“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. pp. 46—48. 
  32. 32,0 32,1 „Friulian language. The Language“. ARLeF (Agjenzie regjonâl pe lenghe furlane). Archived from the original on 2016-08-06. Nuoroda tikrinta 2021-10-02. 
  33. Челышева И. И. (2001). „Диалекты Италии“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 115—116. ISBN 5-87444-016-X. 
  34. 34,0 34,1 34,2 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 368. ISBN 5-87444-016-X. 
  35. „Friulian language. The friulian linguistic area“. Agjenzie Regjonâl pe Lenghe Furlane. Archived from the original on 2016-08-06. Nuoroda tikrinta 2021-10-02. 
  36. 36,0 36,1 „Friulian language. Multilingualism in friuli“. Agjenzie Regjonâl pe Lenghe Furlane. Archived from the original on 2016-08-06. Nuoroda tikrinta 2021-10-02. 
  37. 37,0 37,1 37,2 37,3 37,4 37,5 Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 14. ISBN 0-415-04194-5. 
  38. 38,0 38,1 Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 2. ISBN 0-415-04194-5. 
  39. 39,0 39,1 „UNESCO Atlas of the World's Languages in Danger“. UNESCO. 1995—2010. Suarchyvuotas originalas 2012-06-27. Nuoroda tikrinta 2021-10-03. 
  40. Мартынова М. Ю. (2016). „Модель Триеста и население итальяно-славянского пограничья“. In Отв. редакторы и составители М. Е. Кабицкий, М. Ю. Мартынова. Европа меньшинств — меньшинства в Европе. Этнокультурные, религиозные и языковые группы (PDF). М.: Институт этнологии и антропологии имени Н. Н. Миклухо-Маклая РАН. pp. 163—164. ISBN 978-5-4211-0156-7. 
  41. 41,0 41,1 Мартынова М. Ю. (2016). „Модель Триеста и население итальяно-славянского пограничья“. In Отв. редакторы и составители М. Е. Кабицкий, М. Ю. Мартынова. Европа меньшинств — меньшинства в Европе. Этнокультурные, религиозные и языковые группы (PDF). М.: Институт этнологии и антропологии имени Н. Н. Миклухо-Маклая РАН. p. 155. ISBN 978-5-4211-0156-7. 
  42. 42,0 42,1 42,2 42,3 42,4 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 367. ISBN 5-87444-016-X. 
  43. 43,0 43,1 43,2 43,3 Мартынова М. Ю. (2016). „Модель Триеста и население итальяно-славянского пограничья“. In Отв. редакторы и составители М. Е. Кабицкий, М. Ю. Мартынова. Европа меньшинств — меньшинства в Европе. Этнокультурные, религиозные и языковые группы (PDF). М.: Институт этнологии и антропологии имени Н. Н. Миклухо-Маклая РАН. p. 166. ISBN 978-5-4211-0156-7. 
  44. 44,0 44,1 Мартынова М. Ю. (2016). „Модель Триеста и население итальяно-славянского пограничья“. In Отв. редакторы и составители М. Е. Кабицкий, М. Ю. Мартынова. Европа меньшинств — меньшинства в Европе. Этнокультурные, религиозные и языковые группы (PDF). М.: Институт этнологии и антропологии имени Н. Н. Миклухо-Маклая РАН. p. 165. ISBN 978-5-4211-0156-7. 
  45. 45,0 45,1 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 368—369. ISBN 5-87444-016-X. 
  46. 46,0 46,1 Попова М. П. (2016). „Сохранение идентичности у арберешей — исторического этноязыкового меньшинства в Италии“. In Отв. редакторы и составители М. Е. Кабицкий, М. Ю. Мартынова. Европа меньшинств — меньшинства в Европе. Этнокультурные, религиозные и языковые группы (PDF). М.: Институт этнологии и антропологии имени Н. Н. Миклухо-Маклая РАН. ISBN 978-5-4211-0156-7. 
  47. 47,0 47,1 47,2 47,3 47,4 47,5 47,6 47,7 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 369. ISBN 5-87444-016-X. 
  48. Мартынова М. Ю. (2016). „Модель Триеста и население итальяно-славянского пограничья“. In Отв. редакторы и составители М. Е. Кабицкий, М. Ю. Мартынова. Европа меньшинств — меньшинства в Европе. Этнокультурные, религиозные и языковые группы (PDF). М.: Институт этнологии и антропологии имени Н. Н. Миклухо-Маклая РАН. pp. 165—166. ISBN 978-5-4211-0156-7. 
  49. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 91. 
  50. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 367—368. ISBN 5-87444-016-X. 
  51. „The gamer's book of records“. Independent. 2009-03-04. Nuoroda tikrinta 2021-10-07. 
  52. Davide Francescutti (2008). „ATUALITÂT. Ducj managers di balon, cun Hattrick“. La patrie dal Friûl. Nuoroda tikrinta 2021-10-07. 
  53. Vicario, Federico. „L’Osservatori regjonâl de lenghe e culture furlanis. Ce isal e a ce covential?“. Osservatori Regjonâl de Lenghe e de Culture furlanis (O.L.F.). Suarchyvuotas originalas 2016-05-19. Nuoroda tikrinta 2021-10-08. }
  54. „Agency. About us“. Agjenzie Regjonâl pe Lenghe Furlane. Suarchyvuotas originalas 2016-05-19. Nuoroda tikrinta 2021-10-08. 
  55. Vanelli, Laura. „Friulani, dialetti“. Enciclopedia dell'Italiano (2010). Treccani.it. Nuoroda tikrinta 2021-10-09. 
  56. Roseano P. (2015). S. Heinemann, L. Melchior (eds.)., ed. „Suddivisione dialettale del friulano“ (PDF). Manuale di linguistica friulana (Berlin: De Gruyter Mouton). ISBN 978-3-11-031059-7. Nuoroda tikrinta 2021-10-09. 
  57. Коряков Ю. Б. (2001). „Приложение. Карты. 9. П-ов Истрия и юг области Фриули-Венеция-Джулия“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. ISBN 5-87444-016-X. 
  58. 58,0 58,1 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. Academia. pp. 390—391. ISBN 5-87444-016-X. 
  59. 59,0 59,1 59,2 „La grafie uficiâl de lenghe furlane“ (pdf). Osservatori Regjonâl de Lenghe e de Culture Furlanis. 2002. pp. P. 2—3. Nuoroda tikrinta 2021-10-15. 
  60. 60,0 60,1 60,2 60,3 60,4 60,5 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 371. ISBN 5-87444-016-X. 
  61. 61,0 61,1 61,2 61,3 61,4 61,5 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 370. ISBN 5-87444-016-X. 
  62. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 24—29. 
  63. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 29—34. 
  64. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 34—36. 
  65. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 37. 
  66. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 7—8. ISBN 0-415-04194-5. 
  67. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 46—50. 
  68. Vicario F. (2015). „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. pp. 23–24. 
  69. „Friulian language. Friuli: history and culture. Glottogenesis of the friulian language“ (PDF). Agjenzie Regjonâl pe Lenghe Furlane. |accessdate=2021-10-15}}
  70. Vicario F. (2015). „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. p. 25. 
  71. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 54. 
  72. „Friulian language. Friuli: history and culture. Ethnogenesis of Friuli“. ARLeF (Agjenzie regjonâl pe lenghe furlane). Archived from the original on 2016-08-06. Nuoroda tikrinta 2021-10-15. 
  73. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 54—57. 
  74. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 62. 
  75. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. Routledge. pp. 8—10. ISBN 0-415-04194-5. 
  76. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 57—60. 
  77. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 60—61. 
  78. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 62—64. 
  79. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 64—65. 
  80. Cadorini G. (1995). „Jazyková situace Furlanska jako mnohojazyčné oblasti“. Varia IV. Materiály zo 4. kolokvia mladých jazykovedcov. Bratislava - Banská Bystrica. p. 73. 
  81. 81,0 81,1 81,2 Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 13—14. ISBN 0-415-04194-5. 
  82. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). «Наука». pp. 65—68. 
  83. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 11. ISBN 0-415-04194-5. 
  84. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 70—71. 
  85. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 32. ISBN 5-87444-016-X. 
  86. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 40. ISBN 5-87444-016-X. 
  87. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 35. ISBN 5-87444-016-X. 
  88. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 38. ISBN 5-87444-016-X. 
  89. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М. pp. 42—48. ISBN 5-87444-016-X. 
  90. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 51. ISBN 5-87444-016-X. 
  91. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 73—75. 
  92. 92,0 92,1 Andreose A., Renzi L. (2013). „Geography and distribution of the Romance languages in Europe“. Tha Cambridge History of the Romance languages II. New York: Cambridge University Press. p. 301. 
  93. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 80—82. 
  94. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». pp. 77—78. 
  95. 95,0 95,1 Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 88. 
  96. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 87. 
  97. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 89. 
  98. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М. p. 90. 
  99. Benincà P. (2015). „Storia linguistica interna“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. p. 117. 
  100. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 47. ISBN 0-415-04194-5. 
  101. 101,0 101,1 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 372. ISBN 5-87444-016-X. 
  102. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 29. ISBN 5-87444-016-X. 
  103. 103,0 103,1 „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. De Gruyter. 2015. p. 33. 
  104. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 44—45. ISBN 0-415-04194-5. 
  105. 105,0 105,1 Vicario F. (2015). „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. 
  106. Finco F. (2009). „Fonetiche e fonologje dal furlan centrâl“. Gjornâl Furlan des Sciencis 11: 55. 
  107. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 29—30. ISBN 0-415-04194-5. 
  108. 108,0 108,1 Finco F. (2009). „Fonetiche e fonologje dal furlan centrâl“. Gjornâl Furlan des Sciencis 11: 54. 
  109. 109,0 109,1 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 373. ISBN 5-87444-016-X. 
  110. Finco F. (2009). „Fonetiche e fonologje dal furlan centrâl“. Gjornâl Furlan des Sciencis 11: 53—54. 
  111. 111,0 111,1 Finco F. (2009). „Fonetiche e fonologje dal furlan centrâl“. Gjornâl Furlan des Sciencis 11: 60. 
  112. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 30, 32. ISBN 0-415-04194-5. 
  113. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 371—372. ISBN 5-87444-016-X. 
  114. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 372—373. ISBN 5-87444-016-X. 
  115. 115,0 115,1 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 375. ISBN 5-87444-016-X. 
  116. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 375—376. ISBN 5-87444-016-X. 
  117. „La grafie uficiâl de lenghe furlane“ (PDF). Agjenzie Regjonâl pe Lenghe Furlane. 2017. Nuoroda tikrinta 2021-11-03. 
  118. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. Фриульский язык // Языки мира. Романские языки. – М.: Academia, 2001. – С. 379. – ISBN 5-87444-016-X.
  119. 119,0 119,1 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 376. ISBN 5-87444-016-X. 
  120. 120,0 120,1 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 381. ISBN 5-87444-016-X. 
  121. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. Фриульский язык // Языки мира. Романские языки. – М.: Academia, 2001. – С. 382. – ISBN 5-87444-016-X.
  122. 122,0 122,1 122,2 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 379. ISBN 5-87444-016-X. 
  123. 123,0 123,1 123,2 123,3 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 377. ISBN 5-87444-016-X. 
  124. „Ğhiviano dal dialet a la lenghe Gramadie contrastive“ (PDF). Clape culturâl Acuilee. 2003. Nuoroda tikrinta 2021-11-07. , p. 34
  125. 125,0 125,1 125,2 125,3 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 384. ISBN 5-87444-016-X. 
  126. 126,0 126,1 126,2 126,3 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 382. ISBN 5-87444-016-X. 
  127. 127,0 127,1 127,2 127,3 127,4 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 385. ISBN 5-87444-016-X. 
  128. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 385—386. ISBN 5-87444-016-X. 
  129. 129,0 129,1 129,2 129,3 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 383. ISBN 5-87444-016-X. 
  130. 130,0 130,1 130,2 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 386. ISBN 5-87444-016-X. 
  131. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 387. ISBN 5-87444-016-X. 
  132. „Ğhiviano dal dialet a la lenghe Gramadie contrastive“ (PDF). Clape culturâl Acuilee. 2003. Nuoroda tikrinta 2021-11-07. , p.p. 25, 26
  133. 133,0 133,1 133,2 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 388. ISBN 5-87444-016-X. 
  134. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 380. ISBN 5-87444-016-X. 
  135. 135,0 135,1 135,2 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 380. ISBN 5-87444-016-X. 
  136. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 388—389. ISBN 5-87444-016-X. 
  137. 137,0 137,1 137,2 137,3 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 389. ISBN 5-87444-016-X. 
  138. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London — New York: Routledge. pp. 140. ISBN 0-415-04194-5. 
  139. Vicario F. (2015). „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. p. 24. 
  140. Vicario F. (2015). „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. pp. 27–28. 
  141. Vicario F. (2015). „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. p. 28. 
  142. Vicario F. (2015). „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. pp. 28–29. 
  143. Cadorini G. (1995). „Jazyková situace Furlanska jako mnohojazyčné oblasti“. Varia IV. Materiály zo 4. kolokvia mladých jazykovedcov. Bratislava - Banská Bystrica. p. 74. 
  144. 144,0 144,1 144,2 Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001). „Фриульский язык“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. pp. 390. ISBN 5-87444-016-X. 
  145. Vicario F. (2015). „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. 
  146. Vicario F. (2015). „Friulano“. Manuale di linguistica friulana. Berlin: De Gruyter. pp. 30–31. 
  147. 147,0 147,1 Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 11. 
  148. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London, New York: Routledge. pp. 16—17. ISBN 0-415-04194-5. 
  149. Haiman J., Benincà P. (1992). The Rhaeto-Romance Languages. London — New York. pp. 144. ISBN 0-415-04194-5. 
  150. Красновская Н. А. (1971). Ответственный редактор С. А. Токарев, ed. Фриулы (историко-этнографические очерки). М.: «Наука». p. 12. 
  151. Il Ciant de Filologiche Furlane, Nuoroda tikrinta 2021-11-06

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Finco F. (2009), Fonetiche e fonologje dal furlan centrâl, 11, Gjornâl Furlan des Sciencis, p. 53—85 
  2. Haiman J., Benincà P. (1992), The Rhaeto-Romance Languages, London — New York: Routledge, ISBN 0-415-04194-5 
  3. Iliescu M., "La posizione del friulano nella Romania", Manuale di linguistica friulana, Berlin: De Gruyter, p. 41—56 
  4. Roseano P. (2015), S. Heinemann, L. Melchior (eds.)., ed., "Suddivisione dialettale del friulano", Manuale di linguistica friulana (Berlin: De Gruyter Mouton): 155—186, ISBN 978-3-11-031059-7, <http://paoloroseano.weebly.com/uploads/4/3/6/3/43633727/roseano_dialetti_friulano.pdf> 
  5. Vicario F. (2015), "Friulano", Manuale di linguistica friulana, Berlin: De Gruyter, p. 21—40 
  6. Красновская Н. А. (1971), Ответственный редактор С. А. Токарев, ed., Фриулы (историко-этнографические очерки), М.: «Наука», p. 193 
  7. Мартынова М. Ю. (2016), "Модель Триеста и население итальяно-славянского пограничья", in Отв. редакторы и составители М. Е. Кабицкий, М. Ю. Мартынова, Европа меньшинств — меньшинства в Европе. Этнокультурные, религиозные и языковые группы, М.: Институт этнологии и антропологии имени Н. Н. Миклухо-Маклая РАН, p. 146—173, ISBN 978-5-4211-0156-7, <http://valerytishkov.ru/engine/documents/document2225.pdf>. Nuoroda tikrinta 6 lapkričio 2021 
  8. Нарумов Б. П., Сухачёв Н. Л. (2001), "Фриульский язык", Языки мира. Романские языки, М.: Academia, p. 365—391, ISBN 5-87444-016-X, <https://archive.org/details/isbn_587444016X>. Nuoroda tikrinta 6 lapkričio 2021 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Friulų kalba“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.


Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.