Carlo Tagliavini

Carlo Tagliavini

Gimė	1903 m. birželio 18 d. Bolonija, Italijos karalystė
Mirė	1982 m. gegužės 31 d. (78 metai) Bolonija, Italija

Veikla	kalbininkas
Pareigos	profesorius

Karlas Taljavinis (it. Carlo Tagliavini, 1903 m. birželio 18 d. Bolonija, Italijos karalystė – 1982 m. gegužės 31 d. Bolonija, Italija) – italų kalbininkas, romanistas, finougristas, balkanologas, albanologas, dialektologas ir kalbos istorikas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

K. Taljavinis buvo iškilus poliglotas. Jis mokėjo 120 gyvųjų ir mirusių kalbų. Kai K. Taljaviniui buvo 12 metų, jis kalbėjo septyniomis kalbomis, o 22–ejų metų apgynė daktaro laipsnį ir jau mokėjo 15 kalbų. Kalbų mokymasis jam tapo poreikiu ir būtinybe, jis išmokdavo po 3–4 kalbas per metus. 1963 m. K. Taljavinis kalbininkų kongrese Niujorke sukėlė furorą, kai atėjęs į tribūną pasakė sveikinamąjį žodį 50–čia kalbų.^[1]

Nuo 1935 m. profesorius. Nuo 1935 m. dėstė Padujos universitete, čia jis 1947–1952 m. buvo Literatūros ir filosofijos fakulteto dekanas. Taip pat dėstė Bolonijos, Neimegeno ir Budapešto universitetuose. Nuo 1969 m. buvo Italijos nacionalinės kalbos akademijos (it. Accademia della Crusca) narys.^[2]

Daugybės kultūros akademijų narys, 1927–1933 m. žurnalo „Studi Rumeni“ direktorius ir įvairių žurnalų, spausdinančių kalbotyros temomis, darbuotojas. 1963 m. buvo apdovanotas aukso medaliu už nuopelnus mokyklai, kultūrai ir menui.

Drauge su B. Miljoriniu ir P. Fioreliu jis yra vienas iš trijų pagrindinių pirmojo spausdinto leidimo (1969) „Rašybos ir tarties žodynas“ autorių. Šis žodynas parengtas Italijos radijo ir televizijos akcinės bendrovės (RAI) rūpinimusi.

K. Taljavinio sūnus Luidžis Ferdinandas buvo žinomas vargonininkas ir muzikologas.^[3].