Vakarų romanų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šiaurės italų kalbos
PaplitimasPrancūzija, Iberija, Šiaurės Italija, Šveicarija
KilmėIndoeuropiečių kalbos
Romanų kalbų klasifikavimo schema

Vakarų romanų kalbos – vienas iš dviejų pagrindinių pogrupių, išskiriamų šiuolaikinėje romanų kalbų grupėje. Struktūriškai vakarų romanų kalbos daugybe ypatybių priešinamos su rytų romanų kalbomis, nors su jomis turi bendrą pramotę – liaudies šnekamąją lotynų kalbą. Į vakarų romanų pogrupį įeina daugiau kaip 30 kalbų, kurios kartais, priklausomai nuo istorinio ir politinio konteksto, laikomos 6-ių pagrindinių kalbų, šiomis dienomis turinčių valstybinį statusą, tarmėmis arba kalbų variantais; šios valstybinį statusą turinčios kalbos:[1]

Tipologiškai vakarų romanų kalboms priskiriama mirusi ladino kalba, kuria šnekėjo žydų pabėgėliai Rytų Viduržemyje. Vakarų romanų, ypač centrinės Romanijos (vadinamojo Romanų pusmėnulio), kalbos drauge yra artimiausios klasikinei lotynų kalbai, nes, kitaip negu rytų romanų kalbos, jos niekada su ja nebuvo praradusios ryšių, taip pat ir rašytinių. Prancūzų ir ypač labai germanizuota valonų kalbos, susidariusios Šiaurės Galijoje, kartais priskiriamos periferinėms vakarų romanų kalboms, nes pasižymi gausybe netipiškų liaudies šnekamajai lotynų kalbai naujovių.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Hull, Geoffrey, The Linguistic Unity of Northern Italy and Rhaetia: Historical Grammar of the Padanian Language, Sydney: Beta Crucis, 2017. 2 vols.