Daugiakalbystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Dvikalbystė)
Jump to navigation Jump to search

Daugiakalbystė (multilingvizmas, dvikalbystė, bilingvizmas, poliglotizmas) – dviejų ar daugiau kalbų vartojimas kasdieniame gyvenime.

Iki XX a. pabaigos dvikalbystė laikyta vaiko kalbos raidos sutrikimu. Naujausi mokslo duomenys patvirtina jos kognityvinę naudą. Mokslininkai teigia, kad iki paauglystės galima išmokti kalbos be akcento.[1] Idealios dvikalbystės nebūna, išskyrus retus atvejus, nes žmogus paprastai mąsto viena kuria iš dviejų jo nuolat vartojamų kalbų. Kai antrosios kalbos aktyviai mokomasi nuo mažumės, nukenčia gimtosios kalbos mokymasis (dvi kalbas nuo gimimo girdintys ir besimokantys jų vaikai kurį laiką neišvengia kalbų interferencijos). Bet antroji kalba nebūtinai gresia gimtosios kalbos išsaugojimui. Tokiu atveju kalbame apie papildomąją dvikalbystę. Kitu atveju antros kalbos išmokimas reiškia nuoseklų gimtosios kalbos praradimą, dažniausiai dėl kalbinės aplinkos (emigracijos), nacionalinės kalbinės arba švietimo politikos.

Dvikalbystė išugdoma tokioje aplinkoje, kurioje greta gyvena dviem kalbomis kalbantys asmenys, taip pat kai dviem kalbom kalbama šeimoje. Pavyzdžiui, Seinų lietuviai darbe kalbasi lenkiškai, o namuose bendrauja lietuviškai. Didelę įtaką dvikalbystės formavimuisi turi ir mokykla.

Savita dvikalbystės forma – kurčių žmonių sugebėjimas skaityti (kartais ir kalbėti), nes gestų kalba irgi yra kalbos forma. Tokio pobūdžio dvikalbystė labai išplečia pažintinius gebėjimus, leidžia efektyviau mokytis ir lengviau adaptuotis.

Baltijos valstybėse[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvikalbės lentelės J. Mačiūno aikštėje Kaune, 2017 m.

Europos Sąjungos daugiakalbystės politika siekia apsaugoti Europos kalbų įvairovę ir skatina mokytis 24 jos oficialių kalbų, taip pat per 60 regioninių ir mažumų kalbų (pvz., baskų kalba, katalonų kalba).[2] Pabaltyje daugiakalbystė paplitusi bene labiausiai iš visų ES šalių. Anot 2012 m. ES tyrimų, Lietuvoje tris kalbas ar daugiau moka 52 % šalies gyventojų, Latvijoje – 54 %, Estijoje – 52 %. Tam didelę įtaka turi lenkų, rusų ir kt. diasporos pastarosiose šalyse.[3]

Lietuvoje gana daug diskutuojama dėl dvikalbystės įvedimo mokykloje, tačiau būgštaujama dėl to, kad anglų kalba gali išstumti lietuvių kalbą iš kai kurių vartojimo sferų (pvz., mokslinės). Latvijoje, priešingai, siekiama pradėti mokyti latviškai rusakalbes mažumas mokyklose bei universitetuose, taip pat nuogąstaujama dėl rusų kalbos skverbimosi į televiziją ir kt.[4][5][6]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Seniau sutrikimu laikytos dvikalbystės nauda – neabejotina“. LRT. Nuoroda tikrinta 2018-10-23. 
  2. „Daugiakalbystė“. Europos Sąjunga. 2016-06-16. Nuoroda tikrinta 2018-10-23. 
  3. „Multilingual Europe“. Language on the Move. 2012-07-18. Nuoroda tikrinta 2018-10-23. 
  4. „Lingvistai: Lietuvai gresia daugiakalbystė“. DELFI. Nuoroda tikrinta 2018-10-23. 
  5. „Latvijos parlamentas pritarė draudimui dėstyti rusų kalba privačiose įstaigose“. 15min. Nuoroda tikrinta 2018-07-02. 
  6. „Latvijos prezidentas patvirtino pataisas dėl perėjimo prie mokymo vien latvių kalba“. 15min. Nuoroda tikrinta 2018-07-02. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]